“Tokio gausaus būrio nesitikėjome - neformaliai užsiregistravo penkiasdešimt žmonių, tad manėme, kad dar koks šimtas ateis, o atėjo tiek, kad netilpo į salę”, - sekmadienį vykusia Lietuvos valstybės atkūrimo švente džiaugiasi renginį organizavusios Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės (JKLB) pirmininkė Renata Retkutė. Į Vakarų Londone esančia salę susirinko daugiau nei 150 Londono lietuvių – tiek, kad kai kuriems šventinį koncertą teko stebėti iš koridoriaus, nes visi netilpo. 

“Jau dabar svarstome planus kitų metų šventei - ieškosime didesnės salės, kurioje tilptų 400 - 500 žmonių. Sunku rasti, kas patenkintų visus kriterijus: patalpos Ukrainiečių namuose, kur vyko Vasario 16-osios minėjimas, turi daug privalumų - salė tinka ir koncertui, ir vakaronei, geros sąlygos maisto ruošimui bei galimybė vaišinti vynu”, - po renginio svarstė R.Retkutė. 


 
Renatos manymu, lietuviškų renginių dažnai vengiama dėl suformuotos neigiamos nuomonės, sklandančių gandų. “Besikalbant su minėjimo svečiais po koncerto buvau nustebusi, kad nemažai pašnekovų sakė, jog jau seniai gyvena Londone, bet lietuviškame renginyje dalyvavo pirmą kartą - ir noriai dalyvaus ateityje".  
 
„Kas paskatina ar atstumia lietuvius nuo sambūrių? -  svarsto ji. - Pirmiausiai išskirčiau asmenines aplinkybės - dažnai darbas užima didžiausią laiko dalį ir nebelieka laiko ir jėgų laisvalaikiui. Prisideda ir suformuota neigiama nuomonė apie renginius ir kitus lietuvius. Bet, vis tiek, kažkokiu metu nugali smalsumas ir bendravimo poreikis”. 



 
Susirinkusius į šventę pasveikino Lietuvos ambasadoriaus Londone Oskaras Jusys bei Renata Retkutė. Vėliau vyko koncertas ir vakaronė: dainavo Ernesta Ridzanavičiūtė,  choras Gausa, mokyklėlės Mano Pirmieji Mokslai mažieji dainininkai. Šoko mokyklos Švyturiukas šokėjai, jaunimo tautinių šokių grupė Jonkelis, folkloro ansamblis Saduto, grojo Lietuvos Talentų 2010 nugalėtojas akordeonistas Martynas Levickis. 
 
Šventę vedė lietuvių mokyklėlės Mano Pirmeji mokslai mokytoja Erika Švagždienė. 





„Pastaruoju metu aktyviai seku Vyriausybės ir Seimo darbą. Yra teigiamų postūmių - daug informacijos yra pateikiama viešai, bandoma kurti teigiamą ir konstruktyvų Lietuvos įvaizdį, domimasi kitų šalių patirtimi, - mintimis apie Lietuvą, Vasario 16-osios proga dalinosi JKLB pirmininkė. - Deja, to nepakanka, kad užtikrinti socialines Lietuvos gyventojų garantijas. Visuomenėje jaučiamas nusivylimas ir nepasitikėjimas valdžios institucijomis. Tarsi ir stengiamasi viską daryti teisingai - ekonomistai giria valstybės biudžeto deficito suvaldymą, investitorių pritraukimą, bet kažko trūksta - gal tiesiog nėra pagarbos piliečiams?“ 












5 minutės su Simona Staputiene, LTLT mokyklėlės įkūrėja (nuotraukoje ji su trejų metukų soliste Elita Švagždyte):  

 
Dažnai kalbama, kad lietuviai vengia tautiečių, nenoriai renkasi į lietuviškus renginius. Ką apie tai manote?  
Faktai kalba už save. Kam aktualu, atkeliauja į renginius, šventes ir tolimus atstumus. Kam nesvarbu, tų nedomina ir jų rajone vykstanti lietuviška veikla. Visi žmonės, tame tarpe ir lietuviai, yra skirtingi. 
 
Minima Vasario 16-oji, Valstybės atkūrimo diena. Kokios jūsų mintys apie Lietuvą?  
Jei nepradedu analizuoti kasdienių Lietuvos aktualijų, ir žvelgiu į Lietuvą poilsiautojo akimis (pastoviai Lietuvoje negyvenu keturis metus), negaliu paneigti, jog ji, kaip bebūtų, po truputį gražėja. Vilniuje turbūt labiausiai matosi pasikeitimai, bet ir atokesnėse vietose važinėjant kaimo keliukais daugėja gražiai sutvarkytų sodybų. Aktyvūs draugai gyvenimu gimtinėje nesiskundžia. Gyvenimo realybė, žinoma, yra labai įvairi, bet mes visi ją kuriame savo darbais. Gyventi neįžvelgiant šviesių dalykų ir netikint ateitimi yra neverta ir neprasminga.    

Ar gyvenimą planuojate čia, ar Lietuvoje? 
Pačiu artimiausiu laiku planuoju gyventi Londone, vėliau noriu grįžti į Lietuvą.    

Jūs pati įsteigėte lituanistinę mokyklėlę. Ką manote apie lietuviškumo išsaugojimą gyvenant užsienyje? 
Į lietuvybės sąvoką įeina ne tik gimtoji kalba, bet ir kultūra, papročiai, tradicijos, istorija. Kalbu ne vien apie vadovėliuose parašytą istoriją, kuri, pasirodo, net ir dabar dar yra iškraipyta, o apie vis labiau istorikus dominančią Lietuvos priešistorę, kurios faktai, randami vakarų Europos ir ne tik, bibliotekų istoriniuose metraščiuose, verčia didžiuotis tautos šaknimis. Yra žmoniu, kurie nori atsisakyti lietuvybės ir bando kuo greičiau pritapti prie vietos gyventoju, tarkim anglų. Bet juk grynakraujais anglais jie netaps, kaip ir iš esmės nepabėgs nuo charakteryje glūdinčių lietuviškų savybių. Turime savo paveldą apgalvotai, nepuldami į kraštutinumus, perduoti vaikams ir suformuoti jų lietuvišką identitetą. Kitaip tapsime pasaulio perėjūnais.  Iš tiesų šiek tiek keista, kodėl lietuviams vis kyla lietuvybės išsaugojimo prasmės klausimas. Pasaulis jau tapo globalia erdve, visokių tautybių žmonių pilna visur, bet visos tautos išlaiko savo tradicijas, buriasi į kolektyvus, mokyklas, švenčia kartu šventes ir su pasididžiavimu, bendraudami su kitų tautų atstovais, įvardina savo tautybę. Pabandykime nukeliauti į ateitį ir įsivaizduoti, kaip mūsų, tarkim, anūkas kalba tik kinietiškai, nebegalime su juo susikalbėti, jis nesupranta, kodėl turėtų jus aplankyti bent jau per šeimos šventę - Kalėdas, ir iš karto taps aišku, kad svarbu saugoti ir puoselėti lietuvybę. 

Auginate dukrelę - ar ją mokote lietuviškų tradicijų? 
Saulę nuo pat gimimo mokau lietuvių kalbos, ji jau lanko dvimečių grupę mūsų mokykloje. Po truputį šeimoje, ne tik per pamokas, supažindiname ir su tradicijomis. Kai paūgės, skirsiu laiko supažindinti ir su etnokultūra, nes būtent joje slypi tikrosios, gerosios mūsų tautos vertybės. 

Už fotografijas Londonietė dėkoja Arūnui Baškiui.