Savo namuose eidamas 97-uosius Niujorke trečiadienio rytą mirė žinomas menininkas, filmų kūrėjas Jonas Mekas.
Apie jo mirtį BNS patvirtino jo bičiulis, buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas.
„Šįryt, savo namuose Niujorke, Brukline mirė Jonas Mekas. Su juo buvo jo šeimos nariai“, – BNS sakė A. Zuokas.
„Jono Meko dydžiui apibūdinti nėra mato vieneto. Labai gaila, kad toks žmogus išėjo į tolimesnę kelionę, bet jo mintys, darbai, įkvėpimas, entuziazmas, darbai, kūryba yra, bus ir išliks visiems laikams“, – apie menininką kalbėjo jis.
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, poetas ir publicistas, J. Mekas yra vienas žinomiausių XX amžiaus lietuvių menininkų, geriausiai žinomas dėl savo kino eksperimentų, dar vadinamas avangardinio kino pradininku.
Sausio pradžioje „The New York Times“ J. Mekas sakė pernelyg daug negalvojantis apie mirtį, nes Lietuvoje augo šalia dviejų kapinių ir todėl mirtį suvokia kaip įprastą dalyką.
„Tai labai normalus perėjimas. Kas yra už tos linijos, štai kur prasideda paslaptis, kur tampa įdomu“, – portalas nytimes.com cituoja J. Meką.
Vilniaus savivaldybė iš menininko yra įsigijusi Jurgio Mačiūno „Fluxus“ kolekciją. Vilniuje veikia Jono Meko vizualiųjų menų centras.
Iš Biržų rajono į Niujorką
1922 metų gruodžio 24 dieną Semeniškėse, Biržų rajone, gimęs J. Mekas daugiau nei 50 metų gyveno ir dirbo Niujorke. Būdamas 22-iejų, 1944-aisiais jis traukėsi į Vakarus, Vokietijoje, Elmshorne pateko į karo belaisvių stovyklą. Pasibaigus karui, perkeltas į vadinamąsias „dipukų“ stovyklas, 1946-1948 studijavo Mainzo universitete studijavo filosofiją ir romanistiką.
1949 m. pabaigoje kartu su broliu Adolfu emigravo į Jungtines Valstijas (JAV), apsistojo Niujorko Bruklino rajone, kur nufilmavo pirmuosius vaizdus iš savo ir kitų lietuvių emigrantų gyvenimo.
1954 metais kartu su broliu pradėjo leisti „Film Culture“ žurnalą, po ketverių metų Niujorko laikraštyje “Village Voice” jis įkūrė filmų skyrelį, pavadintą “Movie Journal“.
J. Mekas pradėjo įvairius avangardinio kino festivalius, šeštajame dešimtmetyje aktyviai įsitraukė į kino kritikos diskursą, publikavo savo tekstus įvairiuose JAV žurnaluose, vėlesniais metais sukūrė vieną didžiausių pasaulyje amerikiečių avangardinio filmo archyvų.
J. Mekas bendravo ir kūrė su daugybe JAV kultūros, populiariosios kultūros garsenybių – Andy Warholu, Johnu Lenonu, Yoko Ono, Salvadoru Dali, Jurgiu Mačiūnu. J. Meko filmai pelnė ir tebepelno gerų įvertinimų ir aukštų apdovanojimų tarptautiniuose festivaliuose.
Niujorke pas jį stažavosi šiuo metu gerai žinomi Lietuvos kino režisieriai – Algimantas Maceina, Julius Žižliauskas-Ziz, Arūnas Matelis, Audrius Stonys, Artūras Jevdokimovas, Vytautas V. Landsbergis.
Kūrėjas 1995-aisiais yra pelnęs Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, 2003-iaisiais apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi.
Jo gimtajame Semeliškių kaime 2017 metais atidengtas akmuo su skrybėle, skirtas paminėti menininko 95-metį.
Kolegos ir draugai: jo meninis manifestas buvo pats gyvenimas
J. Mekas buvo pirmasis, supažindinęs visą Lietuvos kino kūrėjų kartą su laisve kine, pats jo gyvenimas buvo meninis manifestas, teigia kolegos režisieriai.
„J. Mekas yra milžiniška uola, tarsi pasaulis pats savyje. Jis yra viena iš esminių figūrų Amerikos nepriklausomame kine, padaręs didžiulę įtaką tiek vaidybiniam, tiek dokumentiniam kinui“, – BNS sakė režisierius Audrius Stonys.
Jis 1990-aisiais Niujorke, J. Meko namuose, kartu su Vytautu V. Landsbergiu, Arūnu Mateliu, Artūru Javdokimovu ir kitais lietuvių režisieriais viešėjo bemaž mėnesį. Anot A. Stonio, tuomet jauni lietuvių režisieriai turėjo galimybę susipažinti su gausiu menininko kino antologijos archyvu, valandų valandas diskutuoti apie kiną.
„Nuo ryto iki vakaro žiūrėjome filmus, kalbėjome su juo“, – prisiminė A. Stonys.
Režisierius atkreipė dėmesį, kad ilgą laiką Lietuvos publikai J. Mekas buvo geriau pažįstamas kaip poetas, žodžio, o ne kino kūrėjas.
„Bet tai, kad mūsų karta turėjo galimybę su juo susitikti, kad jis pasidalijo savo kūryba, padarė absoliučiai neišdildomą įspūdį, paveikė mūsų kūrybą. Jis buvo pirmasis, parodęs, kas yra kūrybos laisvė kine, parodė kino beribiškumą. Jo įtaka visai mano kartai buvo milžiniška“, – teigė A. Stonys
Kino režisierė Ramunė Rakauskaitė, kaip pati sako, dar studijų metais pamilo J. Meką ir ne kartą pas jį lankėsi Niujorke. Pasak kino kūrėjos, J. Mekas į patį gyvenimą žiūrėjo kaip į kūrybą.
„Jis kaip žmogus, kaip asmenybė ir kaip menininkas, laisvas savo dvasia ir polėkiu, į gyvenimą žiūrėjo kaip į kūrybą. Jis ne kartą yra sakęs, kad jo namai – kultūra, poezija, menas. Man jis tuo brangiausias. Tai buvo žmogus – manifestas visu kuo: tuo, ką jis darė, tuo, ką jis sakė, kaip jis bendravo gerdamas vyną. Tai buvo polėkio žmogus, atsidavęs kūrybai kiekvieną akimirką“, – BNS sakė menininkė.
Režisierius Romas Lileikis tvirtino, kad J. Meko gelmė buvo jo paprastumas bei sugebėjimas pažadinti kūrybą ir visur matyti pradžią, galimybę eiti į šviesą ir džiaugtis gyvenimu.
„Jis pasiliks mums mūsų Mokytojas. Iš esmės mus vedė jo paprastumas ir išmintis, tikėjimas ne pabaiga, o visur esančia pradžia. Tai žmogus, kuris matė šį pasaulį atvirą, o ne uždarą“, – BNS sakė R. Lileikis.
„Labai liūdna žinia pasiekė mane Niu Heivene, pusantro šimto kilometrų nuo Niujorko, kur J. Mekas praleido didžiąją savo gyvenimo dalį. Tai buvo vienas iš labai nedaugelio lietuvių, pasiekusių pasaulinę šlovę“, – BNS telefonu iš Jungtinių Valstijų sakė rašytojas Tomas Venclova.
„Jam pavyko nugyventi ne tik vaisingą ir prasmingą, bet ir labai ilgą gyvenimą, duok, Dieve, kiekvienam iš mūsų. Ir lig gyvenimo galo jis buvo aktyvus, veiklus ir reikšmingas“, – pažymėjo publicistas. Pasak T. Venclovos, būtent paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais J. Meko šlovė, anksčiau tam tikrą laiko tarpą prigesusi, vėl įsižiebė labai ryškiai. „Paskutiniaisiais gyvenimo dešimtmečiais jis buvo, ko gero, garsesnis nei ankstyvaisiais, kada pradėjo savo kino avangardisto karjerą“, – kalbėjo Jungtinių Valstijų Jeilio universiteto profesorius emeritas.
„Pastaraisiais metais J. Mekas tebebuvo labai plačiai žinomas Niujorko avangardiniuose sluoksniuose žmogus, vadinamas avangardinio kino popiežiumi, avangardinio kino globėju, pradininku ir taip toliau. Labai labai retas lietuvis nusipelnė tokios vietos pasaulinės kultūros istorijoje, iš mūsų emigrantų turbūt nei vienas “, – sakė T. Venclova. Jis taip pat pažymėjo, kad J. Mekas buvo žinomas ne tik kaip kino meistras, bet ir kaip rašytojas. „Jo knygos išėjusios daugeliu kalbų, ypatingai dienoraščiai apie sunkią pradžią Amerikoje. J. Mekas Amerikoje, kaip dauguma mūsų emigrantų, pradėjo labai sunkiai, buvo fizinis darbininkas, pasimetęs, nežinantis, kur eiti, taip vadinasi ir jo atsiminimų knyga „I Had Nowhere to Go“ („Neturėjau, kur eiti“ – angl.)“, – sakė T. Venclova.
Profesorius pasidalino ir asmeniniais prisiminimais, kaip J. Mekas filmavo jo vestuves su žmona Tatjana – vėliau filmuota medžiaga buvo panaudota dokumentiniam filmui apie poetą Josifą Brodskį. J. Mekas lankėsi ir Jeilio universitete, savo paskaitose užsimindamas apie vaikystę Lietuvoje.
J. Mekas išeidamas paliko neatsakytą klausimą ir kartu egzaminą – ar su dėkingumu įvertinsime jo kūrybą, ar pavydėsime ir apkalbinėsime, trečiadienį Niujorke mirus žinomam menininkui, avangardinio kino kūrėjui sako Vytautas Landsbergis. „Po jo, be jo pasaulis tapo tuštesnis, daug tuštesnis. Panašų jausmą buvau pajutęs, kai mirė Icchokas Meras, Romualdas Granauskas. Matyt, kitaip ir nebūna, bet kas lieka – lieka. Lieka ir asmeniškai, tikiuosi, lieka ir visuomenės sąmonėje, bent iš dalies“, – BNS sakė V. Landsbergis.
„Jo buvimas kaip reiškinys taip pat Lietuvoje paliko mums neatsakytą klausimą ir egzaminą arba išmėginimą – ar džiaugiamės ir dėkingai nešame į pasaulį J. Meko meną ir dvasią, ar pavydim, zirziam ir apkalbinėjam, kaip būtų būdinga lietuviška mizerija. Bet gal patirsim ir sukrėtimą arba paskatinimą vis dėlto pažvelgti ir į J. Meką, ir į save, juk galime būti kitokie ir vertesni J. Meko“, – kalbėjo pirmasis Lietuvos vadovas atkūrus nepriklausomybę.
„J. Meko mirtis, apie kurią sužinojom, verčia mus įdėmiai pažvelgti ir į jį, kas jis buvo ir tebėra savo kūryboje, ir pažvelgti į save, ko esame verti“, – pažymėjo V. Landsbergis.
„Tai buvo savas ir tikras žmogus ir reiškinys, toks jis man buvo visą laiką, kokie atstumai beskirtų. Na, o dabar atstumai labai padidėjo, nebesusitiksim kaip prieš metus Niujorke, jo mėgiamam alubaryje, kur Vytukas (režisierius V. V. Landsbergis – BNS) mus dar pafilmavo“, – prisiminė V. Landsbergis.
Jonas Mekas buvo žmogus, atradęs lietuviškumo kodą ir papasakojęs apie jį visam pasauliui, sako režisierius, rašytojas Vytautas Vytautas Landsbergis.
„Kai mes vertinam Lietuvos žmones, šviesulius, kurie atrodo labiausiai atspindintys lietuvystės dvasią, kažką atradę ir visam pasauliui papasakoję, J. Mekas yra vienas esmingiausių kine, poezijoje, prozoje, kuris tą lietuvio kodą, trapumą kartu su autoironija, lengvu dzenišku humoru yra sujungęs“, – BNS trečiadienį sakė V. V. Landsbergis.
„Viename telpa tiek daug – jis yra milžinas, kuriame telpa ir išminčiaus, ir vaiko dvasia vienu metu, ir klouno, ir be galo gilaus mąstytojo, ir labai paprasto kaimiečio, ir išmanančio pasaulio kultūrą ir filosofiją“, – kalbėjo V. V. Landsbergis.
Anot režisieriaus, J. Mekas buvo fenomenas, jo vertinimu, iš lietuvių – arčiausiai Nobelio premijos, bet Lietuvoje deramai neįvertintas.
„Šiek tiek gėda, kad jį turėdami mes nesugebėjome, man atrodo, deramai vertinti ir pripažinti. Galbūt ta amžinybė atvers vartus suprasti, kas būta. Lietuvoj yra didelė bėda, kad mes labai užsiimam pletkais, gandais ir šalutinėm kalbom, nematydami kūdikio kalbam apie nešvarius vystyklus. J. Mekas irgi buvo papuolęs į tą tradiciją“, – sakė V. V. Landsbergis.
Kalbėdamas apie J. Meką, du filmus apie šį menininką sukūręs režisierius pabrėžė jo jaunatviškumą ir paprastumą, mokėjimą džiaugtis mažiausiais dalykais. „Žmogus, stebinęs jaunatviškumu, visą laiką neatsilikęs ir buvęs jaunas, tyčiojęsis iš senatvės kaip iš mąstymo būdo, sustabarėjimo. Radęs save ir internetinėj erdvėj, kūręs filmukus ir visokius reikalus naujose atsirandančiose platformose, būdamas 96-erių“, – sakė V. V. Landsbergis.
Režisierius pasakojo, jog J. Meko namų durys už Atlanto buvo atviros kiekvienam lietuviui, visi čia atvykę buvo priimami ir jausdavęsi šeimos nariais.
„1989 metais netikėtai su „Ratilio“ ansambliu nuvykus į Ameriką, Niujorke susipažinus su Jonu, jis nedvejodamas pakvietė mūsų režisierių kursą, studijavusį Gruzijoje, atvažiuoti pas jį vasaros studijoms. Mūsų gražus sambūris nuvažiavom ir taip prasidėjo ilgai trukusi draugystė, po to jis atvažiavo ir tapo Užupio garbės piliečiu ir legenda“, – sakė V. V. Landsbergis.
„Jis labai prisileisdavo, jis labai mylėjo žmones, kas atvažiuodavo iš Lietuvos, patekdavo į šeimos ratą. Visi atsidūrę šalia turėjo galimybę mokytis J. Meko laisvės, improvizacijos, linksmybių ir kartu sukauptumo laboratorijoje“, – prisiminė režisierius.
Bus laidojamas Lietuvoje
Jonas Mekas bus laidojamas Lietuvoje, pranešė Lietuvos radijas. Kaip skelbė Lietuvos radijas, atsisveikinimas su J. Meku vyks šeštadienį Niujorke. Velionis bus kremuojamas. Menininkas bus laidojamas Lietuvoje, šalia savo tėvų Biržų rajone, Semeniškiuose.
