Jau kitą savaitę Londone išvysime sostinėje studijuojančio ir gyvenančio režisieriaus Dariaus Luko Piraičio spektaklį „Titrai/Subtitles“. „Šiandien labai svarbu kalbėti ne tik apie emigraciją iš Lietuvos, bet ir apie tai, kas nutinka, kai žmogus išvyksta ir sėkmingai integruojasi, tampa kitos šalies dalimi“, - sako Darius. Ši tema – pagrindinė jo spektaklyje. „Titrai/Subtitles“ įdomus ir tuo, kad vaidinimas vyks dviem kalbom – lietuvių ir anglų. Tad lietuvis režisierius į spektaklį kviečia ir angliakalbius jūsų draugus. O kol pakils scenos uždanga – Londonietė pasikalbėjo su talentingu režisieriumi. 
 
- Tavo spektaklis „Titrai/Subtitles“ pristatomas kaip istorija apie emigrantą Jokūbą, vėliau virtusi Jacobu, jo sėkmę, bet ne laimę. Ką nori parodyti žiūrovui šiuo spektakliu?   
- Tai atspindys mūsų visų, gyvenančių – klajojančių didžiausiuose miestuose. Kaip sunkiai gauname, bet kaip lengvai prarandame. „Titrai/Subtitles“ net ir savo struktūra atspindi Londono ritmą – kiekviena scena netrunka ilgiau nei penkios minutės (kaip MTV video), žiūrovui lengva sekti siužetą. Spektaklyje skamba abi – lietuvių ir anglų kalbos – kaip ir daugelio mūsų lūpose. „Titrais“ norėjau papasakoti apie gyvenimo ugnį – aistrą, o galiausiai ir pragarą...  
 
- Spektaklis jau parodytas Lietuvoje? Kokių reakcijų sulaukei?    
- Rodos, Lietuvai tai kiek neįprastas reginys. Spektaklis ne tik prasmingas , bet ir dinamiškas. Itin prieinamas jauniems žmonėms, tačiau ir vyresnioji karta gali atrasti jai priimtinų formų. Kiek girdėjau, žmonės tai įvertino. Daugeliui autobiografiškumas paliko itin stiprų įspūdį. Manau, žmonės išgyveno istoriją. 



- Esi pasakęs, kad „šiandien labai svarbu kalbėti ne tik apie talentingų žmonių emigraciją iš Lietuvos, bet ir apie tai, kas nutinka žmogui, kai jis išvyksta ir sėkmingai integruojasi, tampa kitos šalies dalimi“. Taigi, kas nutiko tau?   
- Pradėjau rašyti anglų kalba. Rašyti ne šiaip kažką, bet grožinius kūrinius. O tai reiškia, kad ne tik mano požiūriai, supratimai kito, bet net ir balsas, manieros, elgsena. Kai svetima kalba įsisunkia į tavo ląsteles, kai esi aštuoniolikos (tuomet atvykau į JK) – pastebi kitimo procesus. Manyje atsirado dvi tapatybės ir prireikė daug laiko jas suvienyti. Ši pjesė yra to atspindys. Pirminis spektaklio pavadinimas buvo „Emigruojanti kalba“. Emigracija žmogaus vidaus.    

- Ar šiandien jautiesi pilnavertis londonietis, Anglijos gyventojas? O gal kosmopolitas? Ar vis dar svajoji apie gyvenimą Lietuvoje ir šašlykus prie ežero?   
- Londonas yra man namai. Niekada niekur nesijaučiau toks savas ir pilnavertis. Ir tikrai taip – kosmopolitas šioje terpėje. Manau, kalba, religija, seksualinė orientacija, tautybė yra tik normos, kad būtų saugiau gyventi. O kai jų netenki – atsiranda laisvė. Gal ir nelengva. Apie tai ir kalbu „Titruose“. 
 
- Koks tavo požiūris į emigraciją?   
- Man skaudu, kad Lietuva neišlaiko ir, ko gero, menkai stengiasi sulaikyti jaunus talentingus žmones, kurie išvyksta. Tai dabar jau masinis reiškinys, o išvyksta tikrai patys pačiausi. Be abejo, ne man kalbėti – pats gyvenu svetur. Bet vis dėlto juk turėtų būti balansas. Prieš penkerius metus dar tikrai taip nebuvo. Juk jei šalis suteiktų tai, ko jaunam žmogui reikia, jis nebūtinai bėgtų į londonus ir paryžius.   

- Kaip tu atsidūrei Londone?   
- Norėjau mokytis – visomis prasmėmis. Ieškoti. Visuomet mėgau iššūkius. Praleidus aštuoniolika metų Kaune – man buvo klaikiai nuobodu. Ieškojau terpės, kuri mane priverstų augti. Pirmiausiai baigiau „Drama and English Literature“ studijas „University of East Anglia“. O tada persikėliau į Londoną, įkūriau savo teatro kompaniją, padedant „Egoist Body Studios“. Nuo šių metų mokausi prestižinėje Londono Muzikos ir Dramos Akademijoje (London Academy Of Music and Dramatic Art).  
 
- Kokia tavo, kaip režisieriaus, svajonė, o gal planai? 
- Mesti sau iššūkius. Nuolat. Jei surežisavau ir parašiau rimtą pjesę, kodėl nesukūrus komedijos? O tada gal Šekspyras ir Pinteris. Jei pradžioje mažas teatras – tai gal vėliau ir West End’as. O po teatro gal ir kinas. Rašymas – visuomet. Nors kartais pats pavargstu, bet, ko gero, nieko labiau nemėgstu, kaip žaisti Olimpines žaidynes su savimi pačiu. „Testing my limits and constantly breaking my own record“. O kūryboje nuolat siekiu „reinvent myself“. Beje, toks ir „Titrų/Subtitles“ šūkis.





- Turi savo mėgstamiausią kino ar teatro režisierių?  
- Dievų neturiu. Bet mane įkvepia net tik režisieriai. Didžiausi autoritetai: Pedro Almodovar, Gintaras Varnas (mano mentorius nuo paauglystės), Madonna, Virginia Woolf, Federico Garcia Lorca, Anna Wintour, Complicite Teatras.  
 
- Londone - daugybė teatro scenų. Kuriame norėtumei išvysti savo spektaklį? Ar vieta yra svarbu?  
- Labai svarbu. Aišku, kad „National Theatre“ ir „West End’e“. Bet iki tol dar reikia daug padirbėti. 
 
- Pats dažnai lankaisi teatruose? Koks tavo požiūris į teatrą Lietuvoje? Londone?   
- Lietuvoje teatras stiprus ir įdomus. Bet Londonas daug atviresnis, žaismingesnis – nors čia koja kartais pakiša pinigai. O komercija ir Holivudo įtaka paima viršų. Prieš tai nesu nusiteikęs, bet vėlgi, turėtų būti balansas.   

- Jei nebūtum režisierius, kokią kitą profesiją pasirinktumei?   
- Visuomet svarsčiau būti teisininku, vienuoliu ar mokytoju...    

- Papasakok apie savo tradicinę dieną?   
- Jau daugiau nei pusę metų gyvenu įtemptu režimu - pirmadienis nieko nesiskiria nuo sekmadienio. Keliuosi tarp 7-8 val., greiti pusryčiai (braškės ir mėlynės), tuomet keletą valandų organizuoju susitikimus, darbus, ruošiuosi repeticijoms. Didžiąją dienos dalį praleidžiu repetuodamas. Nuo rugsėjo studijuoju režisūrą „London Academy Of Music and Dramatic Art“ - tad dažniausiai rytą praleidžiu paskaitose su aktoriais, vidurdienį - asistuodamas režisieriui, o vakare laukia dar keletas vaidybos paskaitų iki 21val. O tuomet - tik karšta vonia ir miegas. Stengiuosi miegoti bent 7 valandas - kitaip organizmas nepakeltų tokio krūvio. O kai atsiranda laisva diena (kartą per kelis mėnesius) – renkuosi jūrą arba parkus.    

- Tavo palinkėjimas Londonietės skaitytojams.   
- Kūrybos kasdienybėje ir savyje. Savo pasirinkimuose ir noruose. O kūryba - tai laisvė ir atvirumas.  
 
Titrai/Subtitles, Courtyard Theatre, 40 Pitfield Street, Londonas N1 6EU 
Metro: Old Street 
Spalio 10, 11 d., 19.30 val. 
Bilietas: £11 
Įsigyti bilietus galite čia >>>>> 
Tel.: 020 7729 2202. 
Daugiau apie spektaklį skaitykite čia >>>  
Courtyard teatras: www.thecourtyard.org.uk
Utopia teatro tinklapis: www.utopiateatras.lt