Prieš kelis metus Londone apsigyvenę Vytautas Dronseika (26m.) ir Viktorija Morozovaitė (25m.) atvėrė dviračių parduotuvės ir taisyklos VeloDro duris. „Esame versli pora. Kai pradėjome bendrauti, net nebūtume pagalvoję, kad sukursime kažką panašaus. Užtai dabar labai džiaugiamės, kad tai darome kartu. Esame nenugalimoji ViVy komanda tiek versle, tiek asmeniniame gyvenime“, - sako pomėgį verslu pavertę lietuviai.
Papasakokite apie VeloDro. Kaip šovė mintis atidaryti dviračių parduotuvę Londone?
(Viktorija) VeloDro atsirado, kai savo pomėgį pavertėme verslu. Ilgai svarsčius, ką norėtume veikti gyvenime, nepaleido mintis, kad reikia daryti tai, kas patinka. Dviračiai – kaip tik ta sritis, kuria ir aš, ir Vytautas domėjosi. Be to, dviračiai Londone vis labiau populiarėja – tokiame didžiuliame ir brangiame mieste tai neabejotinai geriausia transporto priemonė (tiek greičiu, tiek ekonominiu požiūriu) ir kuo toliau, tuo daugiau žmonių tai supranta. Šiandien neabejojame, kad įšokome į teisingą traukinį pačiu laiku.
Parduotuvę ir dviračių taisyklą atidarėme 2011 gruodžio mėnesį, žiemą. Nuolat sulaukiame pirkėjų, taip pat ir smalsuolių, ateinančių pažiūrėti, kas mes esame ir ką siūlome. Mūsų prekių asortimentas yra gan platus – nuo dviračių ir jų dalių iki aksesuarų ir net rankdarbių su dviratukų atributika. Dviračius parduodame įvairius: tiek moteriškus, tiek vyriškus, tiek vaikiškus, su keletu bėgių ir su vienu, miesto ir kalninius. Vidutiniškai dviračiai kainuoja apie 300-400 svarų. Turime ir parduotuvės pasididžiavimą – „raketą“ – mūsų draugo sumeistrautą sportinį anglies pluošto dviratį, kuris yra neįtikėtinai lengvas, greitas (ne veltui jį vadiname raketa) ir kainuoja 1000 svarų.
Tikriausiai apie dviračius žinote viską?
(Viktorija) Visko žinoti neįmanoma, bet gera žinia yra tai, kad kiekvieną dieną išmokstame kažko naujo. Kiekvienas mūsų parduotuvėje esantis ar klientų atnešamas dviratis yra skirtingas, su savo subtilybėmis, kurias perprasti yra mūsų darbas. Vytautas apie dviračius išmano daug daugiau, kadangi pats juos remontuoja. Bet ir aš, pradėjus šį verslą, nemažai išmokau – jau galiu ir dviračio kamerą pakeisti! Ir šiaip iš smalsumo mėgstu kartais įkišti nosį į mūsų dirbtuves pasižiūrėti, kaip Vytautas remontuoja dviračius. Arba padėti jam atsukti kokią veržlę.
(Vytautas) Dviračiai jau seniai tapo mano hobiu, o dabar - ir darbu. Tad džiaugiuosi galėdamas panaudoti savo žinias konsultuojant mūsų klientus bei remontuojant jų dvirates transporto priemones.
Kaip manote, kuris pasaulio miestas geriausiai pritaikytas dviratininkams?
(Viktorija) Londonas dar tikrai nėra visiškai pritaikytas, nors tam skiriama vis daugiau dėmesio (pvz., atskiri dviračių maršrutai ramesnėmis gatvelėmis arba „Barclays“ mėlynieji dviračių takai). Giliausias dviračių tradicijas puoselėjančių šalių – Olandijos bei Danijos – miestuose yra daug labiau išvystyta dviračių infrastruktūra. Idealiausia, kai dviratininkai turi atskirą juostą kelyje, kuri yra aukštesniame nei gatvė lygyje - tuomet būna užtikrintas didžiausias saugumas. Tokiais keliais gali pasidžiaugti Kopenhagos dviratininkai.
(Vytautas) Daugelis pasaulio miestų atrastų ko pasimokyti iš dviračių sostine vadinamo Amsterdamo. Bet ir kiti mažesni Olandijos miestai yra ne ką prasčiau pritaikyti dviratininkams. Džiugina tai, jog ir Londone vis daugiau dėmesio skiriama dviratininkams ir dviračių infrastruktūrai.
Ką manote apie Londono Barclays dviračių schemą?
(Vytautas) Šis dviračių nuomos projektas užpildė spragą Londono transporto sistemoje. Kiti Europos miestai kiek anksčiau nei Londonas įgyvendino panašias idėjas. Toks sprendimas yra labai patogus žmonėms centre, keliaujantiems mažais atstumais, bei tiems, kurie neturi galimybės dviračio laikyti namuose. Be to, šie dviračiai visai nereikalauja priežiūros, na bent jau iš tų kurie jais važinėjasi. Bet asmeniškai pats niekada neišmainyčiau savo dviračio į vieną iš mėlynųjų Barclays.
(Viktorija) Pagrindinis dalykas, kuo mus labai džiugina Barclays projektas, yra mėlynieji dviračių takai, išraizgyti po nemažą Londono dalį. Dalis jų yra visiškai atskirti nuo automobilių važiuojamosios dalies, kas yra labai patogu ir saugu.
Londone neretai įsiplieskia aršios diskusijos ir nesutarimai tarp dviratininkų ir vairuotojų. Vairuotojai nepatenkinti, nes dviratininkai jiems trukdo kelyje. Dviratininkai skundžiasi, kad negerbiamos jų teisės. Ką apie šiuos nesutarimus galvojate jūs?
(Viktorija) Tiek dviratininkai, tiek vairuotojai turi lygiai tas pačias teises kelyje, tik vairuotojai dažnai to nepripažįsta – neva automobiliai kažkuo yra pranašesni už nemotorinę ir lėtesnę transporto priemonę (kuri šiaip jau užima ir daug mažesnę važiuojamąją dalį). Ši problema opi ir Lietuvoje – ten su dviratininkais dar mažiau skaitomasi. Vilniuje labiau bijojau dviračiu važiuoti gatve nei Londone, kur daug intensyvesnis eismas! Savo pačios saugumui rinkdavausi šaligatvį, kur mažiau žmonių. O čia, Londone, gresia nemažos baudos už važinėjimą pėsčiųjų vaikščiojamąja dalimi, nors patys pėstieji dažnai nepaiso nei šviesoforų, nei savo pačių saugumo ir kerta gatves kur papuola. Manau, nesvarbu, ar tu vairuotojas, ar dviratininkas, ar pėstytis, kelyje svarbiausia – pagarba kitiems eismo dalyviams ir atidumas. Kai abiejų laikomasi, nelaimingų atsitikimų tikimybė sumažėja iki minimumo.
(Vytautas) Prieš keletą metų Londono gatvėse buvo pastebimai mažiau dviratininkų. Tačiau palankios sąlygos įsigyjant dviratį, nauji dviračių takai, nauja dviračių nuomos sistema skatina vis daugiau žmonių keliauti dviračiais. Todėl, manau, vairuotojai dar nėra pripratę prie vis didėjančio dviratininkų skaičiaus. Argumentų turi abi stovyklos, tačiau derėtų prisiminti, kad nesvarbu, ar mes nulipame nuo dviračio, ar išlipame iš automobilio, mes visi esame tokie pat žmonės. Turime vieni kitus gerbti ir būti atidūs kelyje, visai nesvarbu, ką bevairuotume.
Kaip atsidūrėte Londone?
(Viktorija) Marselyje, Prancūzijoje, studijavau magistrantūrą pagal mainų programą. Studijoms artėjant į pabaigą panorau išbandyti jėgas ir pagyventi Londone – seniai svajojau apie šį miestą ir niekada iki tol nebuvau jame buvusi. Dar būdama Prancūzijoje išsiunčiau gyvenimo aprašymą į keletą darbo vietų ir vienoje jų gavau pasiūlymą. Taip metus ir pradirbau vienoje Londono kompanijoje, kol apsisprendžiau pasukti verslo keliu.
(Vytautas) Aš atskridau studijuoti magistrantūros studijų Esekso universitete. Studijavau ir dirbau įvairiose vietose, kol nutariau nebeatidėti nuosavo verslo planų ateičiai.
Kas labiausiai įtakojo sprendimą imtis savo verslo, o ne siekti karjeros kokioje nors kompanijoje?
(Viktorija) Toks sprendimas visuomet kyla iš asmeninių ambicijų – noro dirbti sau, o ne kitiems, noro daryti viską ir augti kartu su savo kompanija, realizuoti save, savo kūrybą. Mūsų atveju pagrindinė varomoji idėja yra ne tik dviračiai kaip mūsų hobis, bet važinėjimas dviračiu kaip gyvenimo būdas ir jo skatinimas bei skleidimas visur, kur tik įmanoma: Londone ir Lietuvoje, mūsų draugų ir artimųjų rate. Gali padirbėti daugelyje kompanijų ar vienoje kompanijoje daugelį metų ir suprasti, kad tai nėra tai, ką nori daryti. O gali pradėti verslą darydamas tai, kas tau patinka, ir nebebus nė vieno ryto, kai atsikėlęs verksi - „Nenoriu į darbą“. Darbas taps gyvenimo būdu.
(Vytautas) Be visų priežasčių, kurias paminėjo Viktorija, dar norėčiau pridurti, jog sprendimas imtis savo verslo dažnai turi subręsti, tam turi ateiti savas laikas, turi atsirasti tinkami partneriai, artimųjų palaikymas. Ir kai atsiranda visos reikiamos dalys, telieka jas pradėti dėlioti kaip mozaiką. O dėl karjeros kokioje nors kompanijoje tai manau, jog kiekvienam savo. Vieni tiesiog dirba kompanijose ir siekia karjeros, o kiti tiesiog daro tai, kas patinka, ir dirba sau.
(Viktorija) Juk verslas yra susijęs su rizika, o ne kiekvienas mėgsta rizikuoti. Kai kurie pasirenka ramų ir pastovų gyvenimą vienos kompanijos užuovėjoje, o kiti veržiasi į neištirtus horizontus ir patys sau kuria darbo vietą.
Kas buvo sunkiausia kuriant/auginant parduotuvę?
(Vytautas) Iš pradžių sunkiausia būna tai, jog mažame versle mes patys turime būti ir pardavėjai, ir administratoriai, ir mechanikai, ir konsultantai – turime daryti viską vienu metu. Kiekvieną dieną susiduriame su iššūkiais. Bet jų nereikia bijoti. Juos reikia priimti ir iš jų mokytis, tobulėti.
(Viktorija) Mūsų privalumas yra mūsų žinių bagažas – abu su Vytu mokėmės verslo ir ekonomikos, aš Londone metus dirbau įmonėje, kuri steigia įmones Anglijoje ir tvarko joms mokestinius bei administracinius dokumentus, tad įkurti įmonę ir ją tvarkyti nebuvo sunku. Dabar pagrindinis darbas – ją užauginti. Bet tam reikia laiko.
Kokių klientų sulaukia VeloDro?
(Viktorija) Kuo įvairiausių – nuo mokyklinio iki pensinio amžiaus, tiek anglų, tiek kitataučių – visų su savo skirtingomis istorijomis ir ypatumais, kurių vienas bendras – meilė dviračiams.
(Vytautas) Vieni ateina ir konkrečiai žino, ko ieško, kiti gi užsuka pabendrauti, pasidalinti savo mintimis ar tiesiog prisipūsti į padangas oro.
Ką patartumėte pradedantiesiems, būsimiems ar esamiems verslininkams?
(Vytautas) Svarbiausia pasiryžti įgyvendinti savo svajones ir idėjas. Išdrįsti iškeisti savo kasdienybę į naują, nepatirtą pasaulį, kuriame pilna iššūkių ir sunkaus darbo, tačiau jei darai tai, kuo nuoširdžiai tiki, ir darai tai kiek įmanoma geriau – visa kita ateis savaime.
(Viktorija) Verslininkas privalo išmanyti viską – savo verslo sferą ir jos ypatumus, klientų aptarnavimą, pardavimo subtilybes, buhalteriją, mokesčius, rinkodarą. Tačiau jis neprivalo visko atlikti pats – tikras verslininkas yra tas, kuris sugeba viską kontroliuoti ir kuo efektyviau paskirstyti darbą. Ir dar labai svarbu pasirinkti, su kuo daryti verslą. Turi pasitikėti tuo žmogumi tiek pat kiek savimi, tai yra 100 procentų. Turbūt dėl to sėkmingiausi ir ilgaamžiškiausi būna šeimyniniai verslai.
Kaip manote, kas lemia verslo sėkmę?
(Viktorija) Verslo pradžia - gera idėja. Tačiau šiandien verslas turi būti arba labai paklausus, arba labai unikalus. Šiuolaikinėmis konkurencijos sąlygomis ir dar esant ne pačioms palankiausioms ekonominėms aplinkybėms yra gana rizikinga pradėti verslą, kuriam gali neatsirasti paklausos. Todėl vien idėjos neužtenka – reikia labai labai daug darbo, kurio pagrindinė užduotis – pritraukti kuo daugiau potencialių klientų. Taigi, mano manymu, svarbiausia yra du dalykai: idėja ir efektyvus jos įgyvendinimas.
(Vytautas) Dar vienas labai svarbus dalykas yra geri „namų darbai“, kurie turi būti atlikti prieš pradedant naująją veiklą. Reikia išanalizuoti daugybę informacijos, pasverti visus „už“ ir „prieš“, įvertinti visą galimą riziką ir galimus scenarijus. Kokia nuostabi idėja bebūtų, ją reikėtų įvertinti šaltu protu.
Jūsų verslo autoritetas?
(Viktorija) Mus visada įkvepia šeimyninio verslo pavyzdžiai, vienas jų – dviračių tinklas „Chain Reaction“, kuriame vyras su žmona, būdami dviračių entuziastai, iš mažos parduotuvytės Šiaurės Airijos miestelyje sukūrė didžiausią pasaulyje dviračių ir jų prekių elektroninę parduotuvę.
Posakis, kuriuo vadovaujatės?
(Viktorija) Albertas Einšteinas, kuris sukūrė reliatyvumo teoriją besivažinėdamas dviračiu, yra pasakęs maždaug taip: „Gyvenimas yra tarsi važinėjimas dviračiu. Norėdamas jame balansuoti, turi nuolat judėti“ (angl. Life is like riding a bicycle. To keep balance you must keep moving). Nuostabi frazė!
(Vytautas) Visai prieš mūsų verslo pradžią virtuvėje ant šaldytuvo atsirado skrajutė su užrašu „Quit dreaming, start doing“ (liet. Nustok svajoti ir pradėk veikti). Taip ir padarėme.
Dviračių parduotuvė ir taisykla „VeloDro Bicycle Shop“
Savininkai - Vytautas Dronseika ir Viktorija Morozovaitė
Adresas - 97 Tower Bridge Road, Londonas SE1 4TW
