Mylėti arba keisti. Veiklą, namus, santykius, darbą. Tokiu principu per gyvenimą žengia iš Kupiškio krašto kilusi VAIDA ŠULNIŪTĖ. 30-mečio proga interviu herojė sau skyrė ypatingą dovaną – išsvajotą kelionę po Lotynų Ameriką. Be atgalinio bilieto. „Žinojau, kad atvykus, meilė Lotynų kultūrai arba baigsis, arba dar labiau sustiprės. Sustiprėjo“, – šypsosi Vaida, kuri sėkmingai tęsia karjerą keliaudama ir sustoti nežada.

Kodėl nusprendei leistis keliauti viena ir būtent į Lotynų  Ameriką?

Lotynų kultūrą įsimylėjau būdama vos 13-kos metų, po pirmosios meksikietiškos telenovelės. Palaipsniui užplūdo jausmai lotynų kalbai, šokiams, muzikai. Pavargau nuo meilės per atstumą ir nusprendžiau nudžiuginti save štai tokia 30-mečio dovana.

Keliauti su artimais žmonėmis yra labai smagu, tačiau neturiu tokių, kurie galėtų skirti pernelyg daug laiko atostogoms ar dirbti keliaujant. O ir leistis į kelią vienai – neįkainojama patirtis, visiškai kitokia. Toks pasirinkimas grūdina, padeda suprasti save. Nereikia ginčytis, kur noriu eiti, kiek laiko likti, ką aplankyti ar kur valgyti.

Kosta Rika.

Senotas SUYUTUN Meksikoje.

Su kokiais iššūkiais teko/tenka susidurti keliaujant? Ir ypatingai, esant vienai? Ar neaplanko baimės ir nesaugumo jausmas? 

Turiu savo taisyklių – nors beveik visas jas yra tekę sulaužyti. Visgi manau, kad esu labai atsargi. 

Stengiuosi naujos nakvynės vietą pasiekti dar gerokai iki tamsos, jei kartais pasiklysčiau. O ir yra buvę, jog atvažiuoju į iš vakaro rezervuotą hostelį, kurio nėra, nes jis kaip tik yra griaunamas!

Nevaikštau į vakarėlius ar naktį viena, kas Europoje man lig šiol buvo normalu. Taip pat visada turiu pasiekiamą internetą.

Kartą buvo baugoka miegoti vienai dideliame name, apsuptame džiunglių: tualetas lauke, velniškai tamsu, aplink beždžionės klykia – kaip iš siaubo filmo. Labai tikėjausi, kad ten tik beždžionės... Egzotika.

Hierve el Agua Meksiloje.

Kolumbija.

Pasidalink didžiausiais kelionių įspūdžiais. 

Dia de los muertos (liet. Mirusiųjų diena) Oaxaca mieste, Meksikoje. Keliautojai iš viso pasaulio čia suplūsta dalyvauti įspūdinguose vietiniuose karnavaluose. Kapinėse vyksta audringi vakarėliai. 

Vienas iš įsimintiniausių momentų buvo žygis su nakvyne į Acatenango ugnikalnį, Gvatemaloje. Kopti buvo labai sunku, bet pasiekus viršukalnę stebėti, kai visai čia pat veržiasi šalimais esantis Fuego ugnikalnis, stulbinančiai spjaudydamasis lava, - nepakartojamas jausmas. Niekada iki tos akimirkos nebuvau pajutusi tokios gamtos didybės ir galios. 

Dar viena ypatinga patirtis – El Salvadore naktį plaukioti ežere, kuris susidarė po sprogusio ugnikalnio. Ežeras itin šiltas, nes giliai vis dar rusena lava.

Nikaragvoje jaučiuosi puikiai. Atmosfera čia išskirtinė. Visur groja mano mėgstamiausia muzika, kuri, žinoma, prideda žavesio. 

Visgi, jeigu reiktų labai trumpai įvardinti, kas kelionėse yra nuostabiausio – kasdien sutikti įdomūs ir įkvepiantys keliautojai.

Nikaragva, čiuožimas nuo ugnikalnio.

Nikaragva, Leono katedra.

Panama, gentis Embera.

Esi apkeliavusi daugiau nei pusė Europos, Jungtinius Arabų Emyratus, Turkiją, Maroką, šiuo metu esi kelyje po Lotynų  Ameriką. Ko kelionės tave išmokė?

Savarankiškumo. Greitos reakcijos ir sprendimų priėmimo. Pasitikėti ir nepasitikėti žmonėmis. 

Ar turi svajonių, o galbūt aiškių tikslų, kur norėtum sutikti senatvę?

Įtariu, kad tai bus mažas miestelis netoli vandens: dievinu Karibų jūros pakrantę, tropinį klimatą. Kol kas neradau tos tobulos vietos, bet žinau, jog vos atvykusi į ją iškart suprasiu – čia!

Kokias mintis kelia Lietuva? Kokias žodžiais ją apibūdintum? Žmones joje?

Dešimties metų bėgyje į Vilnių suplūs freelanceriai (liet. laisvai samdomi darbuotojai) iš viso pasaulio. Bent jau šiltajam sezonui. Vasarą čia puikus oras, žalia, miestas modernus, gyvas ir sąlyginai mažas, tačiau pakankamai didelis veiklos prasme. Buto/biuro nuoma žema, palyginus su Vakarų Europa, internetas – greitas. 

Aš visada su pasididžiavimu rekomenduoju Vilnių, kaip patrauklią kryptį. Man čia patinka. Bet visgi manau, kad nuo spalio iki balandžio mėnesio ir toliau žiemosiu kitur.

Kalbant apie lietuvius, mane supa puikūs žmonės: įkvepiantys, motyvuojantys, siekiantys tikslų, laimingi. Patys kuriame savo aplinką ir ji yra tokia, kokie esame mes. Tai – trauka. 

Labai smagu matyti, kad Lietuvoje didėja tolerancija, mažėja rasizmas, platėja pažiūros, daugėja turistų.

El Salvadoras, ežere.

Fuego ugnikalnis Gvatemaloje.

Gvatemala, lipant ugnikalnin.

Tu ne tik keliauji, bet tuo pačiu metu ir dirbi. Kaip pavyksta suderinti šiuos aspektus?

Gal net geriau nei tikėjausi. Neturiu bėdų su internetu ir beveik kasdien darbui skiriu laiko – nors žinoma ne tiek, kiek jo skyriau būdama Lietuvoje. Kompensuodama tai, stengiuosi būti kuo produktyvesnė per trumpą laiką. Mokausi, kaip dar geriau planuoti laiką, automatizuoti tam tikrus procesus.

Kad jau prakalbome apie tavo darbą – kokia tavo profesinė patirtis? Kokia veikla užsiimi dabar? 

Keletą mėnesių esu dirbusi vienoje amerikiečių kompanijoje, kūriau įvairias reklamas socialiniams tinklams – įdomi patirtis. Studijų laikais esu tris savaites dirbusi kambarine viešbutyje Londone. Ir dar kelis mėnesius – olimpinio miestelio statybų valgykloje. Naudos iš to tiek, kad papildžiau anglų kalbos žodyną keliais žodžiais (juokiasi, - aut. past.).

Šiandien, jau daugiau nei šešerius metus, esu „Vaiduoklių“ įmonės dalis. Investavau daug energijos, laiko ir labai tikėjau verslo idėja. Su tuometiniu savininku nusprendėme tapti partneriais, taip prieš dvejus metus tapau įmonės bendrasavininke.

„Vaiduokliai“ ėmėsi organizuoti pramogas ir ekskursijas Lietuvoje, ir tuomet, kai pradėjau dirbti, buvau viena. Kasmet plėsdavomės į naują rinką, o 2019 m. plėtra vyko taip sparčiai, kad dabar galime suorganizuoti pramogas beveik visose Europos šalyse, taip pat ir kai kuriose Afrikos bei Centrinės Amerikos šalyse. Tai dabar ir yra pagrindinis mūsų iššūkis. 

Susiduriame su skirtingų šalių partnerių mentalitetais. Jei modelis puikiai veikia Vokietijoje, žinoma, kad Zimbabvėje reikia elgtis visai kitaip. Tai ir įdomu, ir reikalauja daug kantrybės. Turime tikrai dideles ambicijas. 

Įmonei dirba keturi pagrindiniai vadybininkai: dvi lietuvės, latvė ir meksikietis. Jie atsakingi už skirtingų rinkų užsakymus. Taip pat yra dar septyni vadybininkai, kurie sudarinėja ekskursijų programas ir bendrauja su potencialiais konkrečių šalių gidais. Mes esame virtuali įmonė ir nei vieno iš jų asmeniškai nepažįstame. Tai freelanceriai iš Kenijos, Indijos, Meksikos, Filipinų. Su jais dirbame pastaruosius pusę metų. 

Tad ir biuro esame atsisakę jau keletą metų ir tikrai nepasigendame. Nematau tikslo skirti 8 val. sėdėjimui biure. Svarbu – rezultatas. Darbo našumas ir valandų skaičius ne visada koreliuoja. 

Su kolegomis tarpusavyje bendraujame nuolatos, turime reguliarius susitikimus su vadybininkais iš Lietuvos. Taip pat ir toliau turime komandos formavimo renginius, nes dirbant atskirai vis tiek norisi jausti komandos tvirtumą. Organizuojame ir mokymus. Man svarbu, kad darbuotojai jaustųsi gerai ir vertintų įmonę. 

Keliauju jau trečią mėnesį, visur turiu internetą, kasdien keliuosi labai anksti dirbti. Man patinka toks scenarijus. Kartais tenka prilėtinti kelionių tempą, priklausomai nuo darbų kiekio. Minusas – 7 val. skirtumas, todėl rytas man labai svarbus – tada daugiausiai bendrauju su kolegomis.

Meskalio kelias, Oaxaca regione Meksikoje.

Mirusiųjų Diena Meksikoje, Oaxaca mieste.

Neseniai įžengei į trisdešimtmetį. Kokie jausmai užplūsta susimąsčius apie tai? Ar susiduri su nusistovėjusiais stereotipais?

Buvo laikas, kai erzindavo komentarai apie tai, ką turėtų daryti ir kur būti moteris, kuriai JAU TIEK metų. Dabar jau ne. Jei gyvenčiau pagal lietuviškus stereotipus ir močiutės norus, turbūt jau vaikai į pirmą klasę eitų, gyvenčiau ramioj rutinoj, kas mėnesį mokėčiau buto paskolą ir kartą per metus skrisčiau „viskas įskaičiuota“ atostogų.  Žinoma, hiperbolizuoju. O ir tai tikrai nėra blogas scenarijus, jei tik to norisi. Bet man šiandien norisi kitų dalykų. 

Kaip tavo asmenybė augo ir keitėsi: tuomet, kai buvai 20-ties ir dabar? Ar ką nors keistum savo gyvenime, jeigu turėtum galimybę grįžti atgal? Ko palinkėtum tuometinei sau ir kitiems? 

Banaliai pasakysiu, bet jei ką nors būčiau iš esmės pakeitusi, gal dabar nebūčiau, kur esu? O didžiausias patarimas sau ir visiems – daryti tai, ko nori tu. 

Kai buvo dvidešimt keli, labai bijodavau pokyčių, nes gi patogu būti komforto zonoj, kur esi įpratus ir nežinai, kaip bus, jei išdrįsi. O visada būna geriau. Ir dabar aišku būna, kad bijau. 

Kelias dienas prieš didžiąją kelionę pradėjau bijoti visko, kuo gąsdino pažįstami: nuo saugumo iki vienišumo jausmo. Tokiais atvejais mano brolis man visada primena: „Vaida, geriausi dalykai gyvenime laukia už tavo baimės ribų“. O šiaip aš vadovaujuosi paprastu principu: mylėti arba keisti. Veiklą, namus, santykius, darbą. 

Kas tau yra branda? Ar manai, kad jau pasiekei ją?

Ir kai 25-erių sulaukiau, atrodė, kad esu labai brandi. Ir dabar taip atrodo, nors visai kitaip matau tuos pačius dalykus. Man atrodo, kad didžiausias brandos požymis yra suprasti, kas iš tiesų esi, nebijoti daryti dalykų, kurie daro tave laimingą, net jei tai ir neatitinka visuomenės standartų.