Alvijos Černiauskaitės fotosesija vyko Londono Olimpiniame stadione, Stratforde. © Foto: Laura Vi Photography / Londonietė.
Prisimenate kino filmą „Atsargiai, durys užsidaro“ (Sliding Doors)? Kaip susiklostytų mūsų gyvenimas, jei skubant į Londono metro traukinį mums prieš nosį užsivertų durys? Arba atvirkščiai, spėtume įšokti būtent į tą reisą. Kiekviename žingsnyje, už kiekvieno posūkio ar pasirinkimo mūsų laukia būtent jis – likimas, gyvenimą sudėliojantis kartais visiškai ne taip kaip planavome.
Kelionė Londono metro visiškai pakeitė ir Alvijos Černiauskaitės planus. Ir jei tikitės romantiškos meilės pasakos, kurioje žavi lietuvaitė užkariauja aristokratų širdis ir pilis, teks nusivilti. Šįkart pažintis traukinyje atvėrė kitas – karjeros duris. Šiandien Alvija ne tik vadovauja britų geležinkelio infrastruktūros paslaugų įmonės VolkerRail komercijos projektams, bet ir aktyviai puoselėja lietuvybę: ji yra lituanistinio darželio Obelėlė įkūrėja, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) švietimo komisijos pirmininkė bei JK Lietuvių Bendruomenės (JKLB) vadovė.
Karjera per picą
Susitikti Alvija pasiūlo Stratford‘e. Šis Rytų Londono rajonas kažkuomet buvo laikomas vienu iš skurdžiausių sostinėje. Tačiau nusprendus čia įkurti Olimpinių žaidynių miestelį jis tapo sostinės ekonominiu traukos centru, su iškilusiais naujais prekybos centrais, restoranais, viešbučiais, atrakcijomis ir, žinoma, transporto infrastruktūra. Newham savivaldybėje, kuriai priklauso ir Stratford‘as, gyvena kone gausiausia lietuvių bendruomenė Londone, tad prie Olimpinio miestelio statybų prisidėjo ne vienas lietuvis.
„Galima sakyti, jog ir aš esu viena iš pirmųjų Olimpiečių, - šypsosi Alvija. - Kai pradėjau dirbti geležinkelių transporto kompanijoje ir Londonas 2007-aisiais paskelbtas Olimpinių žaidynių vieta, buvau viena iš pirmųjų darbuotojų šiame ateities miestelyje“. Būtent VolkerRail rūpinosi rajono geležinkeliais, tiesė transporto mazgus, įrenginėjo naujas linijas ir stotis, statė pirmuosius bėgius, kuriais vėliau keliaudavo įvairios statybinės medžiagos.
VolkerRail Londono ir Pietų Anglijos komercijos vadovės A.Černiauskaitės karjeros kelias kompanijoje prasidėjo būtent traukinyje. Prieš devyniolika metų Vilniaus universitete Fizikos mokslus studijavusi lietuvė į Londoną atvyko porai vasaros mėnesių, kaip ir daugelis studentų – užsidirbti. Picerijoje dirbusi mergina didžiulę šeimyninę picą metro traukiniu gabeno kolegoms studentams. „Iš Lietuvos atvykome septyniese, o picerija leisdavo darbo pabaigoje pasigaminti picą, tad susilipdydavau didžiulę šeimyninę, kad užtektų visiems“, - juokiasi prisiminusi.
Šiandien, Uber Eats ir Deliveroo amžiuje, su galinga pica traukinyje sėdinti dama – retas reginys. Tačiau ir tuomet vaizdas traukė dėmesį ir šypsenas. „Šalia prisėdo vyras oranžine liemene ir pradėjo klausinėti, kur aš tą picą vežu, - prisimena lietuvė. - Papasakojau, kad esu iš Lietuvos, o jis škotas, neseniai mūsų šalį aplankęs futbolo varžybų proga. Kalbėjome apie studijas, jis užsiminė, kad žino kompaniją, kuri ieško ofiso administratoriaus. Paragino pabandyti. Bent jau dviems mėnesiams. Kažkas bent bus panašiau į fiziką ir nereikės dirbti su picomis. Mes, septyni studentai, naudojomės vienu numeriu ir telefonu. Paskubomis išlipdama padiktavau skaičius, bet abejojau, ar teisingai. Grįžus namo kolegos studentai jau laukė su žinute nuo John’o. Gavus detales, kur vyks interviu visi susėdome žiūrėti ar nieko įtartino. Patirties visiškai neturėjau, tačiau interviu su kompanijos administracijos vadove praėjo šauniai“.
Po dviejų mėnesių artėjo kelionė namo. Ambicinga lietuvė studijų dėl darbo Londone nusprendė neaukoti. Tačiau projektų vadovas patarė pasikalbėti su universitetu ir grįžti, patikino, jog įmanoma suderinti mokslus ir darbą. „Mano nuostabai universitetas teigiamai sutiko žinią. Sugrįžusi į Londoną mokiausi dieninėse studijose nuotoliniu būdu, skrisdavau į sesijas atsiskaityti. Taip pabaigiau bakalaurą. O kai grįžau su diplomu darbdaviai iškart pasiūlė studijuoti magistrantūrą ir net apmokėti mokslus. Beliko pasirinkti ar inžineriją, ar komerciją“.
„Atrodo, kad kažkas už mane suplanavo įvykius. Nežinau, ar tai pavadinti sėkme, ar likimu. Kartais palankiai susiklosto situacija, atsiduri tinkamoje vietoje, sutinki tinkamus žmones“, - svarsto lietuvė.
Aukštos kvalifikacijos pareigas užimanti A.Černiauskaitė, toli gražu, nėra įprasta kompanijos darbuotoja. Pasak jos, 95 procentų sudaro vidutinio amžiaus britai vyrai. „Esu mažuma, tačiau niekuomet nepatyriau jokio negatyvo todėl, kad esu moteris ar užsienietė. Buvo keletas kolegų, kurie pradžioje abejojo mano kompetencija, nesusitaikė su mintimi, kad tokia jauna, iš mažos šalies su dviem milijonais žmonių pasakoja, kaip jiems dirbti. Tačiau po kelių mėnesių susidraugavome. Labai džiaugiuosi savo komanda, tai tarsi šeima, kuriai gali skambinti net ir viduryje nakties, žinai, atvažiuos, atsilieps, jei reikia pagelbės. Man pasisekė, kad darbe niekada nejaučiau jokios įtampos. Net įvykus Brexit’ui vienas iš direktorių kitą dieną atėjo ir manęs atsiprašė“.
Obuolys nuo obels
Šešerius metus Olimpiniame miestelyje dirbusiai lietuvei ši vieta svarbi ne tik olimpiniais pasiekimais: prieš penkiolika metų Stratford’as namais tapo ir A.Černiauskaitės įkurtam lituanistiniam darželiui Obelėlė. Lietuviška mokykla įsikūrė visai netoli Olimpinio miestelio, o iškilmingas dešimties metų mokyklos gimtadienis buvo švenčiamas pačiame Olimpiniame stadione. „Tai išties man labai simbolinė vieta. Daugelis darželio auklėtinių estafečių, sportinių užduočių vyksta Olimpiniame miestelyje“.
Alvija neslepia: lietuviško darželio idėja gimė iš savanaudiškų poreikių. Gimus sūnui po metų reikėjo grįžti į darbą, o aplankyti keli vietiniai darželiai pasitikėjimo ir optimizmo nesuteikė. „Dabar žinau puikių darželių, bet tuomet tikriausiai papuoliau ne į tas vietas. Mano mama Lietuvoje dirbo vyresniąja auklėtoja. Ji yra priešmokyklinio ugdymo mokytoja, srities ekspertė. Tad augdama mačiau išties aukštą mokslo kokybę. Pasikviečiau mamą į Londoną bent laikinai, kad galėčiau grįžti į darbą. Savo brangiausią turtą juk norisi patikėti geriausiems mokytojams ir žmonėms“.
Kad mamos kompetencija nenueitų perniek, o sūnus augtų patikimose rankose, veikli moteris nusprendė pabaigti ikimokyklinio ugdymo kursus ir drauge su mama įkurti mokyklą. Taip atsirado angliškai lietuviškas darželis, kuris kurtas pasitelkiant dviejų šalių geriausius modelius ir įrankius: iš lietuviškos pusės, kas svarbu mums, lietuviams, bei angliškos sistemos geriausios ugdymo subtilybės, kurios Lietuvoje dar buvo negirdėtos. Lietuvoje tuo metu net nebuvo privačių darželių, tad, prasidėjus pirmosioms užuomazgoms, šiais klausimais Alvija konsultavo Lietuvos Švietimo, mokslo ministeriją bei kelis vėliau susikūrusius darželius Lietuvoje.
Šiandien Obelėlėje pirmuosius mokslus kerta mažyliai nuo 2 iki 5 metukų. Jiems užsiėmimai vyksta pagal anglišką EYFS (Early Years Foundation Stage) programą tiek lietuvių, tiek anglų kalba. Vyresnieji vaikai lanko šeštadieninę mokyklą, kurioje mokosi pagal bendrąją lietuvių kalbos programą. „Tai, ką Lietuvoje vaikai mokytųsi savaitę, mes atidirbame šeštadieniais. Darbas sunkus, bet verta. Savaitgalinius užsiėmimus dažniausiai renkasi tėvai, kurie planuoja grįžti į Lietuvą ir jiems svarbu, kad vaikai puikiai mokėtų lietuvių kalbą bei tie, kurie ypač motyvuoti ir nebijo sunkaus darbo. Kai kurie vaikai iki mokyklos keliauja ir valandą, tačiau motyvacinis užtaisas nugali visus logistinius sunkumus, o Covid pandemijai pakoregavus viso pasaulio mokyklų prieinamumą, pradėjome ir nuotolines pamokas, tiems, kam labai toli arba tiems, kam patogiau mokytis iš namų“.
„Kadangi mokykla ir darželis kurta sau, tad ir viską darau taip, kaip norėčiau savo vaikams - kokybiškai, kūrybiškai, smagiai,“ – sako Alvija. Taip gimė ir dar vienas išskirtinis mokyklos bruožas – stovykla Lietuvoje. Po visų metų stropaus darbo Obelėlės auklėtiniai vyksta į stovyklą Lietuvoje ir taip jau devinti metai. „Pirmaisiais metais skridome į Lietuvą netgi su penkiamečiais. Su vyresniais keliavome Radvilų keliais, tad aplankėme ne tik Lietuvą, bet ir Lenkiją bei Baltarusiją - būtent ten, kur Radvilos palikę pėdsakus – įspūdingas pilis, dvarus, rūmus. Be istorinių, kūrybinių, pažinimo veiklų visada stengiamės stovyklose parodyti Lietuvos grožį, jos gamtą, supažindinti su iškiliomis asmenybėmis, kad vaikai pamiltų Lietuvą ir parsivežtų motyvacijos visiems metams į priekį“. Dėl smagaus stovyklos formato prieš penkerius metus Lietuvos Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) pasiūlė tokią stovyklą organizuoti pasaulio vaikams. Taip gimė stovykla Pasaulio Lietuva, į kurią sukviečiami lituanistinių mokyklų mokiniai iš viso pasaulio. Į stovyklą atvyksta vaikai netgi iš tokių tolimų kraštų kaip Argentina, Venesuela ar Australija, o praėjusiais metais vaikai susirinko iš 22 šalių.
Pasaulio lietuvių bendruomenės švietimo komisijai vadovaujanti Alvija džiaugiasi, kad JK lituanistinių mokyklų skaičiumi pirmauja visame pasaulyje, jų vis daugėja, o šiuo metu veikia jau virš 60. Didesniuose miestuose ir gausiai lietuvių gyvenamuose rajonuose tokios mokyklos ne tik puoselėja lietuvybę, bet ir tampa verslu. Tačiau, pasak pedagogės, kartais mokyklos kuriasi ir atokiose vietovėse, kur mokinių vos keletas. Tokias mokyklas išlaikyti kartais tenka įkūrėjų lėšomis, tad jos laikosi didžiulio įkūrėjų noro ir atsidavimo dėka.
Šalia pedagogės bei komercijos ir verslo valdymo diplomų Alvija gali pasigirti ir Vilniaus Universitete baigtu fiziko kursu. „Mokytis man visuomet be galo patikdavo, kai tik turiu galimybę visuomet kažko mokausi. Mokykloje nuo keturiolikos rašiau straipsnius, dirbau televizijoje, tad visi galvojo, kad studijuosiu žurnalistiką. Tačiau labiausiai mėgau skaičius, matematiką. Tai ir nulėmė apsisprendimą sukti fizikos keliu. Mokykloje turėjome nuostabią fizikos mokytoją. Tad statistiškai tais metais fizikos egzaminus laikė daugiausiai mokinių. Fizika nėra itin populiarus mokslas, tačiau sėkmė šiuo atveju priklausė nuo pedagogės. Mokytojos autoritetas ir šarmas skatino domėtis. Kartais mūsų pasirinkimus nulemia kito žmogaus motyvacija, energija“.
Nuo mažens visur aktyviai dalyvaujančiai, renginius vedančiai ir organizuojančiai, vietoje nenustygstančiai Alvijai net ir fizikos kursas universitete pasirodė per lengvas. Tad ji įstojo dar ir į teisę. „Tiesiog pasirodė, kad aš nelabai turiu ką veikti, labai trūko veiklos“, - šypsosi ji. Nors teisininkės diplomo moteris neturi, nes Londone pasirinko studijuoti komerciją, tačiau, pasak pašnekovės, išmoktas teisės paketas praverčia ir šiandien.
Vienas lauke ne karys
Be lietuviškos veiklos Alvija šiandien neįsivaizduoja savo gyvenimo. Kelias į bendruomenę ir lituanistinė veikla suintensyvėjo įkūrus mokyklą. Tuomet pasipylė kvietimai dalyvauti seminaruose, susitikimuose, po kelių metų įsikūrė pedagogų klubas. Savaime, be jokio sprendimo, dalyvaujant renginiuose ji įsiliejo į veiklą, o prieš daugiau nei metus tapo JK lietuvių bendruomenės vadove. „Neturėjau jokių ambicijų tapti pirmininke, tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Mokykla ir bendruomenė – tai tarsi vienas didelis hobis, reikalaujantis labai daug darbo, pastangų ir kartais bemiegių naktų. Bet labai malonu gauti grąžą atgal, kai matai džiaugsmo ašaras senolių, kuriuos aplankome, vaikus, kuriems įteikiami lietuvių kalbos sertifikatai, ar auditoriją, plojančią atsistojus po puikaus renginio. Tuomet suvoki, kad pastangos nenueina veltui“, - sako A.Černiauskaitė.
75-erių jubiliejų praėjusiais metais atšventusi bendruomenė labai keičiasi, sako vadovė. „Ji jaunėja, atsiranda vis daugiau žmonių, kurie patiki, kad tai nėra vien senjorų klubo modelis, kad čia gali atrasti daug bendraminčių, smagių ir naudingų veiklų ar įkurti savo klubą. Visus mus vienija noras išlaikyti tradicijas, kultūrą, lietuvybę, sutikti panašiai mąstančių, susirasti naujų ryšių, plėsti verslą ar rasti draugų“.
Pašnekovė džiaugiasi, kad vis daugiau žmonių į bendruomenę telkiasi ne vien todėl, kad jie yra lietuviai, bet pagal pomėgius, hobius, profesijas. Tokie klubai gyvuos, nes nariams juose naudinga ir įdomu, įsitikinusi Alvija.
Šalia seniausio, Londono pirmojo skyriaus, šiandien JK lietuvių laukia ir tokie klubai kaip žygeivių, architektų, odontologų, profesionalų, muzikantų. Pats naujausiais skyrius – Specialusis, buriantis neįgalius, specialių poreikių turinčius narius, ar vaikus su negalia auginančias mamas ir tėčius. Prie grupės prisijungia ir specialistai, siūlantys patarimus. Grupės veikla yra uždara, nes juk ne visais sunkiais momentais norisi dalintis su pasauliu. „Žaviuosi moterimis, kurios šalia savo kasdienių darbų, atrado energijos ir stiprybės imtis šios veiklos, padėti kitiems, dalintis informacija. Klausant klubo narių istorijų kartais rieda ašaros“.
Bendruomenė lietuvių tarpe vis daugiau pasitikėjimo įgauna ir darydama gerus darbus. Prieš kelis metus Lietuvoje pradėję rengti kalėdinės šventes vargingiau gyvenančių šeimų vaikams, JKLB nariai pastebėjo, kad itin vargingai ir sunkiai gyvena vieniši senoliai Lietuvos regionuose, ypač pandemijos laikotarpiu. Tad jau 2020-ais aukojo lėšas ir pirko Kalėdinės vaišes Lietuvos regionų vienišiems, ligotiems artimųjų neturintiems senoliams. Tai tęstinė bendruomenės akcija „Iš širdies į širdį“, prie kurios kviečiami jungtis visi ištisus metus.
Kodėl ir kokie lietuviai buriasi į bendruomenes? „Dalis lietuvių visiškai integruojasi svečioje šalyje, puikiai kalba angliškai, tačiau jiems vis tiek labai reikia lietuvybės, renginių, susibūrimų, žmonių, su kuriais galima pakalbėti sava kalba. Jie stipriai suvokia savo identitetą ir nors jų fiziniai namai yra užsienyje, tačiau širdis visada Lietuvoje. Yra žmonių, kuriems tik karts nuo karto prireikia, kurie smagiai sudalyvauja renginyje ir dingsta. Kiti buriasi pagal pomėgius“, - svarsto vadovė.
„Man atrodo per mažai kalbama kiek pasaulio bendruomenės, ypatingai JAV, JK ir kitos yra prisidėjusios prie politinių įvykių, nepriklausomybės, kokį didžiulį indėlį jos įneša į Lietuvos kūrimą, formavimą. JK lietuvių balsas aiškiai girdimas Lietuvoje ir mes galime formuoti tam tikrus sprendimus, talkinti šalies institucijoms, dalintis užsienyje įgyta patirtimi“, - sako Alvija, kuri šalia daugybės veiklų šiuo metu yra ŠMSM konsultantė, Užsienio reikalų ministerijos lituanistinio švietimo viešinimo darbo grupės vadovo (URM viceministro Egidijaus Meilūno) pavaduotoja, Lietuvos švietimo tarybos narė ir kitų diasporos darbo grupių narė. Veikli lietuvė pasigirti gali ir ne vienu, pelnytu apdovanojimu: ŠMSM lituanistinio švietimo mokytojo premija, Global Lithuanian Awards apdovanojimu „Už bendrystę su Lietuvos regionais“, Užsienio reikalų ministerijos medaliu „Už pasaulio lietuvių nuopelnus Lietuvai“.
VolkerRail kompanijos vadovei, septyniolikmetį sūnų, trylikos ir trijų metukų dukras auginančiai moteriai, atrodytų, veiklos netrūksta. „Tačiau Lietuva visada yra mano širdyje ir norisi atiduoti jai duokle, - sako ji. - Man pasisekė jausti Lietuvos meilę. Tiek mokykloje, tiek universitete. Aš niekada nesakiau, kad Lietuva turi man kažką duoti. Tai yra šalis, kuria aš didžiuojasi, kuri yra mano. Klausimas tik vienas, ką aš galiu duoti jai? Nelaukdama nieko atgal“.
Kai yra noro, visada atsiranda ir laiko. „Viename darbe pailsiu nuo hobio, o nuo hobio pailsiu darbe, - juokiasi Alvija. - Kadangi visiškai skirtingos sritys, smegenys ilsisi nuo vieno, bet dirba kitur“. Vis dėlto pripažįsta, kad tiek daug veiklos nebūtų įmanoma be šeimos įveiklinimo ir bendruomenės narių pagalbos: vaikai, vyras, mama, sesuo, visa šeima dirba drauge, stengiasi. Alvijos sesuo, nuo penktos klasės užaugusi lituanistinėje mokykloje, pabaigė vaikystės pedagogiką ir logopediją, šiuo metu vadovauja priešmokyklinukų sekcijai Obelėlėje bei stovyklai Pasaulio Lietuva.
Pasak Alvijos, tiek Obelėlėje, tiek Pasaulio lietuvių bendruomenės Švietimo komisijoje, tiek Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenėje dirbama komandoje. Šalia - puikūs, kūrybiški, atsidavę komandos nariai. Visos šios veiklos kapitalo neturi, tad žmonės yra pagrindinis variklis, pagrindinis organizacijų mechanizmas ir sėkmė.
„Anksčiau nemokėjau deleguoti užduočių komandai, trukdė įsitikinimas, kad niekas negali padaryti geriau nei aš. Viską bandydavau įveikti pati, per naktis. Bet kai jau prisikrovė tiek, kad nepanešiau, tada supratau, kad tik komanda pasiekia geriausių rezultatų. Labai džiaugiuosi, atsikračiusi šiuo įpročiu. Vienas lauke ne karys. Nugali tik armija“.
