Prieš penkis metus Igoriui Drozdovui pritrūko vos vieno balo tam, kad savo svajonės tapti orlaivio pilotu jis siektų Lietuvoje. Kas žino, kaip būtų apsivertęs vaikino gyvenimas tuomet. Šiandien jis sako nei truputėlio nesigailintis, kad visi planai apvirto aukštyn kojomis. Igoris dabar studijuoja, gyvena bei dirba Anglijoje ir svarsto, ar verta grįžti į Lietuvą? Neseniai dokumentinį filmą 'Ar verta?' (Shall I?) pristatęs režisierius vis dėlto save lepina ne lėktuvo bilietais į Maljorką, Italiją ar kitus žavius kraštus, bet į namus. Į Lietuvą. 
 
Nesigaili, kad prieš penkis metus gyvenimas pasisuko kita linkme nei buvai suplanavęs? 
Aš išvis niekada nesigailiu jei kažkas nepavyko - kiekvienos užsidarančios durys atveria naujas. Jau penkis metus gyvenu Anglijoje, nedideliame studentų miestelyje Londono pakraštyje – Luton'e.  Lietuvoje bandžiau stoti į orlaivių pilotavimą. Turėjau skraidymo patirties sklandytuvais ir lėktuvu, deja, kažkokiu mistiniu būdu buvau 16-tas sąraše, o įstojo pirmi penkiolika. Man tetrūko 0,1 balo. Nusivyliau Lietuvos švietimu bei stojamųjų konkursų sistema. Gerai, kad tada nepasimečiau ir per daug savęs nekaltinau, paprasčiausiai susikoncentravau ties nauju iššūkiu. Viskas buvo tik į naudą.  Sėkmingai įstojau į Bedfordshire universitetą, kur praleidau jau penkis metus. Du diplomus jau turiu – medijos gamybos bakalaurą (BA Media Production) ir dokumentinių filmų magistrą (MA Documentary Films). Be to, jau du metus dirbu techniniu dėstytoju medijos fakultete, tame pačiame universitete. Tokių permainų ir ieškojau.  
 
Kaip kilo idėja sukurti dokumentinį filmą ‘Ar verta?’ 
Idėja kilo artėjant mano magistro studijų diplominiam darbui bei besibaigiant ketvirtiems gyvenimo Anglijoje metams. Ypatingai mane paskatino nesibaigiantys kolegų anglų klausymai - ar planuoju grįžti namo po studijų ir kodėl ne. Nusprendžiau šiuo filmu atsakyti visiems vienu metu. Galų gale ir pačiam norėjosi išsiaiškinti, ar visgi verta. Jau befilmuojant supratau, kad šiuo filmu sukursiu šiokį tokį socialinį rezonansą, kitais žodžiais – pradėsiu diskusiją. Juk tam ir yra kuriami dokumentiniai filmai. 
Pradžioje galvojau filmą pavadinti 'Kodėl nesinori namo?'.   
 
Kiek laiko užtruko filmavimo darbai? 
Pats filmavimas truko penkias savaites Lietuvoje bei tris dienas Anglijoje. O vat lipdyti filmą teko keturis mėnesius - taip ar anaip filmavimuose dalyvavo gana daug, apie trisdešimt žmonių.  

Filme kalbinti žmonės – ar jie tavo pažįstami, draugai, artimieji? 
Asmeniškai pažįstu apie trečdalį pašnekovų. Visi kiti – nauji žmonės mano gyvenime. Esu dėkingas visiems dalyviams už jų kantrybę – filmavimas nėra pats greičiausias procesas pasaulyje. 

Ar sunku žmones įkalbėti paatvirauti? 
Tas ir yra, mano manymu, dokumentinio filmo kūrimo proceso įdomiausias aspektas, didžiausias iššūkis. Šiais laikais kiekvienas turintis kažkiek profesionalų fotoaparatą laiko save fotografu. Tas pats ir su dokumentiniais filmais. O tai, toli gražu, ne tiesa. Manau, kiek bebūtų žmogus techniškai išsilavinęs, filmo sėkmė vistiek slypi istorijose. Sugebės režisierius prasibrauti į personažų vidinį pasaulį – kuriamas filmas. Ne – reportažas, ne daugiau.  Kalbant apie 'Ar Verta?', turiu prisipažinti, jog turėjau sunkumų su kai kuriais dalyviais. Bet tai yra suprantama – dialogo tema nebuvo pati maloniausia. Ne man spręsti, kiek sėkmingai pavyko prikalbinti personažus - tegul žiūrovai nusprendžia. 

Tai ar verta grįžti į Lietuvą? 
Tegul tai lieka kiekvieno asmeninis sprendimas nes daug priklauso nuo asmeninių aplinkybių. Savo poziciją išsakiau filme ir kol kas ji nėra pasikeitus – Lietuvoje pernelyg didelė duobė tarp socialinių klasių. Neduok Dieve, Lietuvoje tau nutinka neplanuotas finansinis kolapsas – galimybių beveik jokių nebelieka, tik vėl emigruoti.  

Ką manai apie šiandieninę situaciją Lietuvoje? 
Šiandieninė situacija nieko gero nepranašauja. Lietuva po truputi artėja prie demografinės krizės. Jau dabar 1,5 milijono dirbančių žmonių išlaiko milijoną pensininkų. Tai yra 1,5 darbininko išlaiko vieną pensininką. Nieko nuostabaus, jog Sodra susigalvoja naujų būdų pritraukt pinigėlį – kitaip jau būtų žlugusi. Absoliuti dauguma išvažiuojančių – 18 - 30 metų. Tarkim, emigracijos skaičiai negerės ir po 10-15 metų, daugumos išvažiavusių pasilikę Lietuvoje tėvai išeis į pensiją. O kas tada? Jei taip tęsis ir toliau, Lietuva turi visus šansus prarasti dešimties metų demografinę kartą. 

Kur tavo namai? 
Mano namai yra ten, kur manęs laukia mano šeima ir šuo. Be abejo, tai yra Lietuva. Esu iš Vilniaus, ten gimiau ir pragyvenau didesnę gyvenimo dalį. Puikus miestas, labai jo pasiilgstu. Gyvenau prie Vingio Parko – geriausio parko pasaulyje! Kas kart besilankant Vilniuje einu vedžioti šuns būtent ten.  

Koks tavo laisvalaikis? 
Nepasakyčiau, jog turiu daug to laisvo laiko. Mano darbas reikalauja nestandartinių darbo valandų. Tačiau jei visgi atsiranda laisvas vakaras, o geriau savaitgalis – nepraleidžiu gero gyvos muzikos vakaro ar kino festivalio. O jei rimtesnės atostogos – keliauju į Anglijos pietus, labai jau graži pakrantė.  Londone mėgstu prasiblaškyti Southbank'e. Jeigu nuotaika egzotiškesnė – važiuojam su draugais į Dungeness, prie Kent'o. Labai siurrealistinė vieta. 

Kokią knygą patartumei paskaityti visiems ir ką skaitai šiuo metu? 
Patariu paskaityt Vytauto Petkevičiaus 'Durniškės'. Padeda pamatyti Lietuvos politinį gyvenimą iš kitos pusės. Pats šiuo metu skaitau daug kinematografinės literatūros, o paskutinė perskaityta – gruzino režisieriaus Georgij Danelija (Kin-dza-dza, Mimino) memuarai.  

Mėgstamas kino filmas? 
Jų labai daug! Mėgstamiausi režisieriai – Pedro Almodovar, Nick Broomfield bei Coen Brotheres. Iš paskutiniųjų matytų filmų galiu išskirti 'The Cove', Entre Nos' ir 'O Brother, Where Art Thou?'.

Tavo gyvenimo filosofija. 
Čia viskas paprasta – kiek stengsiesi, tiek ir gausi. Ne daugiau ir ne mažiau. Ir tai ne tik darbe, bet gyvenime apskritai.  

Kuo save lepini? 
Lėktuvo bilietu į Lietuvą! Skraidau kas 4 – 5 mėnesius. 

Papasakok kokį linksmą nutikimą Anglijoje? 
Atvykau į Angliją rugsėjo 9-tą dieną ir, kaip vėliau sužinojau, prieš porą dienų gatvėje buvo rasta mašina, prikišta sprogmenų. Atvažiavę su draugu, po poros dienų, keliavome į banką atsidaryti sąskaitos. Stovėjome eilėje, kalbėjomės. Jaučiu, kažkas pradeda pūsti iš viršaus labai šaltą orą. Pažiūrėjau į viršų – kondicionierius. O taip šalta, aplinkui daugybė drebančių žmonių. Aš nepagalvojęs draugui sakau rusiškai: 

- Duit! (pučia)... 

Tik kai pamačiau visą salę išsigandusių akių supratau, kad nederėjo šaukt DO IT! Banke. Vos neprasidėjo panika. Pabandžiau ištaisyti situaciją ir pasakiau: 

 - Blowing... 

Sieti 'do it' ir 'blowing' nebuvo geriausia idėja...    

Tavo palinkėjimas skaitytojams. 
Sveikatos bei tolerantiškumo.

Daugiau apie filmą 'Ar verta?' skaitykite čia >