2000 m. kovo 21 d. Paryžiuje paminėta pirmoji Pasaulinė poezijos diena. Siekta atkreipti dėmesį į poetinio žodžio galią, skatinti kalbinę įvairovę ir poezijos, kaip tradicijos ir disciplinos, sklaidos procesą, plėtoti esamą santykį su kitomis meno rūšimis. Kaip meno forma poezija šiandien yra ypač aktuali, tačiau bėgant metams ėmė kisti tradicinis ir pažįstamas jos formatas. Apie populiarią moderniosios poezijos sklaidos formą pasakoja Vilniaus universiteto Kauno fakulteto doktorantė Domantė Vaišvylaitė, nuo 2019 m. vedanti savo kūrybinę paskyrą nuntius.anonymous Instagram’e.
Socialiniuose tinkluose visi yra turinio kūrėjai
Homero, Heziodo ir Pindaro laikais poetas buvo laikomas dievišku aiškiaregiu, kuris, „švento pamišimo“ apimtas, mūzos įkvėptas, ima kalbėti eilėmis. Dokt. D. Vaišvylaitė įsitikinusi, kad dabar poeto statusą lemia literatūrologijos pasaulis. „Tai garbingas statusas, kurį reikia užsitarnauti. Savęs poete nevadinu, nors aplinkiniai, matyt, kiek drąsesni ir šį apibūdinimą vartoja“, – sako ji. Paklausta, koks apibūdinimas jai artimesnis, atsako – turinio kūrėja. „Taip mane dažniausiai vadina socialinėje erdvėje. Tai galbūt būtų galima laikyti tam tikra socialinių tinklų nuostata – rašytojas mažai kuo skiriasi nuo bet kurio kito vartotojo, o algoritmų sulyginti jie visi yra skaitmeninio turinio kūrėjai“, – pasakoja jaunoji mokslininkė. Pasak jos, jau prieš gerą dešimtį metų kartu su tokio pobūdžio kūrybos pradžia radosi ir instapoezijos (angl. instapoetry) terminas, jis sėkmingai vartojamas ir šiandien.
Vienas įkvėpimas kūrybai ir mokslui
Modernios poezijos autorė prisipažįsta, kad jai smagiausia būti vadinamai literatūrologe. Mat eina jau devintieji studijų metai – pabaigusi lietuvių filologijos ir reklamos bakalauro studijas iškart stojo į viešojo diskurso lingvistikos magistrantūrą, paskui – į filologijos doktorantūrą. „Potraukis kūrybai skatino stoti į filologiją, o studijos skatino rašyti ir kurti. Susidarė savotiška kūrybinė ekosistema – naujos žinios leido plėtoti turėtas idėjas, smalsumas vertė labiau gilintis į studijų dalykus. Ėmiau geriau suprasti, kodėl ir ką rašau“, – prisimena doktorantė. Mergina prisipažįsta, kad studijuodama magistrantūroje gyveno kūryba – tai buvo nepamainoma jos kasdienės rutinos dalis, kuriai visad atsirasdavo laiko. Doktorantūroje daug kas pasikeitė supratus, kad mokslinės ir kūrybinės idėjos išteka iš vieno šaltinio, todėl dažnai tenka rinktis. „Daugiau dėmesio skirdama mokslinių tekstų rašymui aukoju savo kūrybinį įkvėpimą, pagauta įkvėpimo nesugebu susikaupti mokslui“, – sako dokt. D. Vaišvylaitė ir pašmaikštauja, kad mokslas mažai kuo skiriasi nuo gyvenimo, tenka nuolat ieškoti pusiausvyros.
Studentai pažįsta dar iki susipažindami
„Kadaise maniau, kad neverta universitete atskleisti savo kūrybinių mėginimų, bet dabar net keista įsivaizduoti pasaulį, kuriame niekas apie juos nežinotų, – prisipažįsta doktorantė. – Labai branginu ir buvusių dėstytojų, dabar jau kolegų, įvertinimus, komentarus, paskatinimus, jų nuoširdų džiaugsmą. Vis dar labai nustembu sužinojusi, kad studentai mane pažįsta dar prieš mums susipažįstant, domisi, diskutuoja.“ Vis dėlto brangiausias jai – artimųjų palaikymas: „Net praėjus ne vieneriems metams, jie mano kūrybine sėkme ir ateities galimybėmis dažnai tiki kur kas labiau už mane. Jei būtų jų valia, aš šiandien turbūt būčiau nuveikusi kur kas daugiau.“
Kūryba jau analizuota moksliniame darbe
Nors dokt. D. Vaišvylaitė artimiausiu metu poezijos knygos išleisti neketina, jai jau teko sulaukti filologijos studentų susidomėjimo. „Mano disertacijos vadovė dažnai pajuokauja, kad mudvi rašome straipsnius apie žinomus autorius, kurie dar nė sykio nėra analizuoti bakalauro darbuose, o man ši patirtis jau teko“, – kukliai šypsosi doktorantė ir džiaugiasi, kad darbas buvo apgintas puikiu balu, studentė liko patenkinta savo tyrimu. „Gynimo klausiau ir darbą skaičiau apmirusiomis galūnėmis – jaučiausi didžiai pagerbta ir nežinanti, kur dėtis“, – sako dokt. D. Vaišvylaitė. Ji prisipažįsta apie tokį ketinimą sužinojusi viena pirmųjų, nes studentė asmeniškai pasiteiravo, ar galėtų apie jos kūrybą rašyti bakalauro darbą. „Iš patirties žinau, kad bakalauro darbų temos dažnai įvairuoja, rašymo metu atsiranda esminių pokyčių, todėl sutikau pati sau tyliai pasakiusi, kad nebūtinai taip ir įvyks, – sako ji. – Tuomet užteko ir žinojimo, kad studentė išreiškė susidomėjimą. Buvo smagu žinoti, kad ir jos darbo vadovė įžvelgė tokios analizės potencialą.“
Kūrėjai prisitaiko prie naujų taisyklių
„Poezija skaitmeninėse medijose lenkiasi jų taisyklėms ir algoritmams, pritaikytiems prie spartaus gyvenimo tempo ir vidutinio vartotojo įpročių. Kuo trumpesnis tekstas, kuo mažiau raidžių, tuo didesnė tikimybė užsitarnauti algoritmo palankumą. Kuo didesnis ir intensyvesnis auditorijos įsitraukimas, tuo didesnė tikimybė, kad tekstas taps matomas didesnei nei įprasta auditorijos daliai“, – aiškina turinio kūrėja. Pasak jos, būtinybė skaičiuoti iš dalies suvaržo proceso romantiką, tačiau laikai keičiasi, tenka keistis ir rašytojui. Jaunimo pamėgtame Instagram’e paskyrą nuntius.anonymous seka daugiau nei 20 tūkst. vartotojų. Anot dokt. D. Vaišvylaitės, paskyra tapo ne tik saviraiškos forma, bet ir savotiška bendruomene: „Visuomet atsakau į užduodamus klausimus, noriai įsitraukiu į diskusijas ir pati kuriu joms erdvę. Nuntius šiandien yra tiek mano, tiek jų.“ Doktorantė sakosi kartais vis dar nustembanti, kai viena eilėmis išreikšta emocija sekėjams atliepia tūkstančius skirtingų patirčių, ir neabejoja, kad sekėjai ją pažįsta. „Esu atvira kaip knyga“, – sako įsitikinusi, kad žmonės atpažįsta tikrumą. Ji puikiai žino, kad jos skaitytojas – skubantis, todėl sudominti begaliniame naujienų sraute padeda nuoseklumas ir bendruomeniškumo puoselėjimas. Dokt. D. Vaišvylaitė pasakoja sekėjus retsykiais stebinanti asmeniškomis dovanėlėmis, pradžiuginanti niekur nekeltais kūriniais pasirinkta tema. Istorijų (s tory) formatu savo paskyroje ji noriai dalijasi ir pradedančių rašytojų kūryba – taip jie gali sulaukti platesnės auditorijos įvertinimo, o kartais ir minčių, padedančių tobulėti.
Poezija dar neatradusi pelningos savirealizacijos
Dažnas sutiks, kad kartais pati paprasčiausia poetinė ekspresija gali būti ypač įtaigi ir paveiki. Poezija kilo iš liaudies šokių, todėl yra siejama su emocine, ritualine išraiška. Šiuolaikinei visuomenei nuostabos nebekelia įspūdingi muzikinės industrijos uždarbiai ir, nors poezijoje taip pat karaliauja rimas ir ritmas, poetai į turtingiausių žmonių sąrašus nepretenduoja. Statistika rodo, kad poezija nėra perspektyvi komerciškai (Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos duomenimis, 2022 m. buvo išleista 1019 prozos ir 362 poezijos knygos), tačiau itin gausiai kuriama. Tiek tokiose lietuviškose kūrybai skirtose svetainėse kaip rašyk.lt ar zaliazole.lt, tiek pasauliniuose socialiniuose tinkluose netrūksta lietuviškos poezijos kūrėjų, besidalijančių savo eilėmis.
Kūrybos monetizavimas internete
Vilniaus universiteto Kauno fakulteto marketingo technologijų bakalauro studijų programos dėstytojas doc. Giedrius Romeika sako, kad socialiniai tinklai pamažu tapo puikia platforma monetizuoti intelektinius produktus ir net santūrūs kūrėjai gali užsidirbti iš savo kuriamo turinio tiesiogiai jo nepardavinėdami. „Be galimybės viešai ir plačiai paskelbti savo intelektinės veiklos rezultatą (eilėraštį, dainą, filmuotą medžiagą), gauti vartotojų (skaitytojų, klausytojų) atsiliepimą (išsamesnį komentarą ar tiesiog patiktuką, „emociuką“), socialinių tinklų platformos suteikia įrankius priimti finansinę paramą („donatus“, „super ačiū“ ir pan.), parduoti produktą įvairiomis formomis, pasidalyti pajamomis atsilyginant už patrauklaus, įdomaus turinio kūrimo pastangas“, – paaiškina mokslininkas.
Intelektinės nuosavybės vertė tik augs
Užsienio šalyse jau veikia konkrečių tinklų iniciatyvos (pvz., YouTube creator space – London), skirtos šviesti, mokyti ir ugdyti intelektinės produkcijos kūrėjų kompetencijas (ir galimybes užsidirbti). „Vertinant ateities perspektyvas peršasi gana šabloniška išvada, kad autentiški intelektiniai produktai sudarys vis didesnę ir reikšmingesnę dalį pasaulinėje ekonomikoje. Todėl mokytis tinkamai elgtis su savo intelektine nuosavybe, ją puoselėti, saugoti ir, be abejo, tinkamai „parduoti“ arba monetizuoti ilgainiui taps svarbia bendrųjų kompetencijų rinkinio dalimi“, – teigia doc. G. Romeika. Jis įsitikinęs, kad pradėti galima nuo stereotipų laužymo, kad užsidirbti iš savo kūrybos (eilėraščio, dainos, paveikslo, filmuko, knygos, konsultacijos ar net kvalifikuoto patarimo) yra kažkas „žemo ir nepriimtino“. „Taip pat svarbu suvokti, kad už dyką iš esmės nieko nebūna“, – pabrėžia dėstytojas ir primena garsų pasakymą, kad jei ką nors gauname už dyką, reikia rimtai susimąstyti, nes produktas, už kurį sumokama, greičiausiai esame mes patys.
