Šarūnas Navickis į Londoną atvyko rudenį. Parašyti ir išleisti knygą anglų kalba – tokia didžiausia lietuvio ambicija šiandien. Kūno kultūros ir fitneso specialistas, rašytojas jau kitą savaitę Londone surengs savo kūrybos vakarą.

- Viename interviu perskaičiau, kad Šarūnui Navickiui malonesnis, šiltesnis kreipinys ‘Tu’. Tad, tikiu, neprieštarausi, jei naudosiu šį kreipinį.

- Jokių problemų, tai normalus vienaskaitos kreipinys.

- Ar susirinkusiems į tavo kūrybos vakarą antradienį bus galimybė įsigyti knygų su autoriaus autografu?

- Bus. Kviečiu apsilankyti.

- Internetu susipažinai su žmona Ingrida, bet, kaip supratau, bendravimas Facebook’o ar kitų socialinių tinklų pagalba tau nėra malonus?

- Viskas, kas turėjo įvykti 'on line', matyt, jau įvyko. Facebook gal ir labai patogus dalykas, bet ten geriau jaučiasi mano vaikų karta.

- Nuo rugsėjo pirmos gyveni Londone. Ar ilgam atvykai? Kuo šiuo metu užsiimi?

- Kasdien nors po truputį rašau – lietuviškai ir angliškai. Ruošiuosi papildomoms studijoms – čia universitetai turi specializuotus kursus rašytojams, kartu su praktine dalimi. Jei pasakojama istorija pasirodo pakankamai įdomi, organizuojamas susitikimas su leidėju.

Taip pat dirbu kūno priežiūros srityje: sudarau klientams individualias mitybos ir treniruočių programas bei vedu pratybas moterų grupėms. Kartais padirbėju su vienu kitu atletu ir individualiai, bet tai išskirtiniai atvejai.

- Pirmą kartą į Londoną atvažiavai 1988-aisiais. Prabėgo dvidešimt dveji metai. Kaip pasikeitė miestas?

- Kaip diena ir naktis. Dabar čia auga palmės ir lengviau užsisakyti viščiuko 'tikka-masala', nei kontinentinio europietiško maisto. Labai egzotiška. Kartą važiuodamas metro suskaičiavau aplink esančius žmones – iš dvylikos šeši iš pažiūros buvo pietryčių azijiečiai, keturi juodaodžiai ir du baltieji: aš ir lenkišką laikraštį skaitanti mergina. Gal patys britai metro nebevažinėja?

- O kaip pasikeitei tu?

- Reiktų daug, labai daug pasakoti. Trumpas atsakymas būtų toks: pasikeitė atskaitos taškai, patys svarbumo kriterijai dabar gerokai kiti. Pavyzdžiui, anksčiau būčiau suabejojęs, ar nenuskambės rasistiškai mano atsakymas į prieš tai buvusį klausimą, o dabar tik juokas iš tokios minties ima – tie skirtumai išties yra ir juos netgi galima paversti matematine išraiška: maždaug keli milimetrai, priklausomai nuo asmens odos storio. O po ja mes visi rausvo atspalvio. Tiek ir tų skirtumų, tiek ir rasizmo.

- Labai ambicingai skamba tavo noras parašyti ir išleisti prozos rinkinį anglų kalba.

- Turėjo išeiti lietuviškai. Neišėjo. Mokesčių politika Lietuvoje ėmė ir pasikeitė per vieną naktį, kaip žinia. Žmonės bandė protestuoti, į juos truputį pašaudė, ir viskas. Tai dabar mėginsiu angliškai.

- Kur ieškai įkvėpimo savo kūrybai?

- Neieškau. Gyvenimas ir taip pilnas siužetų, tik netingėk rašyti. Aišku, būtų labai gerai, jei  iš to dar ir pragyventi būtų galima. Tai papildomai motyvuoja išmėginti jėgas, rašant angliškai. Net jei ir nepavyks – bent jau būsiu pamėginęs. Tačiau tikiuosi, kad tai nebus tik bandymas vardan bandymo.

- ‘Bankrutavęs verslininkas’. Keliuose straipsniuose prie tavo vardo radau šį prierašą. Dabar daugeliui ši tema aktuali. Ypač ekonominės krizės laikotarpiu. Papasakok, ar sunku buvo iš naujo atsistoti ant kojų?

- Yra toks posakis: kad vyras iki galo suvoktų savo vyriškumą, jam reikia patirti bankrotą ir kad jį atstumtų moteris. Na, tai aš jau kaip ir pasitikrinęs . Ir išties, susivokti, kad tavo pastangos būti reikalingu yra nieko vertos abiem atvejais yra nelengvas išbandymas ir sukrėtimas. Nemačiau dar nė vieno žmogaus, kuriam tai – lyg nuo žąsies vanduo. Vyrai gal giliau tai slepia, juk „vyrai neverkia“, užtat anksčiau numiršta nuo visokių infarktų ir insultų. O juk tai – stresinės ligos.
Bankrotas – tai ne tik finansinės problemos, nors vien jų paprastai būna tiek, kad tik laikykis. Dar ant tavęs „karia ožius“ kas netingi – esą tu ir šioks, ir anoks, ir staiga tampi visiems skolingas, ir blogas, ir nedoras. Tikėtis palaikymo ir supratimo tokioje situacijoje – naivu, niekam nerūpi, kad tu praradai daugiausiai, ir ne vien pinigais. Bet tuo ir nereikia stebėtis, nes kiekvienas stengiasi kaip nors sumažinti savo nuostolius kieno nors kito sąskaita. Nuosėdų lieka daug, deja.
Geroji dalis – kad tai tikrai ne pasaulio pabaiga, juo labiau, kad gauni itin gerą progą pasitikrinti, kokie žmonės tave supa. Ši patirtis – neįkainojama. Ne veltui sakoma „už vieną muštą – dešimt nemuštų“.

- Išduok, jei žinoma gali, savo planus?

- Galiu nebent papasakoti. „Išduok“ gal ir skamba intriguojančiai, bet man tas žodis – su neskaniu kvapeliu.
Išties noriu parašyti ir išleisti knygą anglų kalba. Tai nėra taip paprasta, kaip norėtųsi. Viena yra šiaip taip susikalbėti angliškai, ir visai kas kita parašyti literatūros kūrinį kalba, kuri tau nėra gimtoji. Šiuo metu labai aiškiai suvokiu, kokios ribotos yra mano galimybės, dėl to ir ketinu pastudijuoti viename iš universitetų. Visa kita – pagalbinė veikla šiam norui materializuoti. Kasdienybė turi savo reikalavimus, o buitis – kainą. Ir su tuo tenka skaitytis.

- Papasakok apie savo dieną. Nuo tos akimirkos kai pabundi iki kol užsimerkia akys.

- Keliuosi paprastai apie šeštą ryto. Produktyviausios mano valandos – rytinės. Tada galva švariausia ir geriausiai veikia. Aštuntą pusryčiauju – didelis puodas balintos kavos ir sotus baltyminis maistas. Devintą ryto vedu sportines pratybas. Paskui treniruojuosi pats. Apie pirmą jau būnu po pirmųjų dienos darbų, nusiprausęs ir atsigavęs. Tada vėl pavalgau ir rašau apie porą trejetą valandų – čia tais atvejais, kai nereikia tvarkyti kokių nors daugiau ar mažiau neatidėliotinų reikalų, kurių vis ima ir atsiranda. Taip pat šis laikotarpis skirtas ir informacijos surinkimui – tiek iš interneto, tiek ir iš kitų šaltinių, aš vis dar naudojuosi bibliotekų teikiamomis paslaugomis. Vakaro septintą vėl vedu pratybas, tiesa, iki to laiko dar bent kartą suvalgau ką nors baltyminio. Po pratybų – vakarienė, pokalbis su namiškiais, o apie vienuoliktą vakaro aš paprastai jau miegu. Nieko įspūdingo, ar ne? Kasdienybė susideda iš nuoseklaus ir kryptingo darbo. Norėčiau įgyvendinti savo svajones, o metų man jau nemažai, tad mėtymuisi į šalis laiko nebėra.

- Kada galime tikėtis naujos Šarūno Navickio knygos pristatymo ir apie ką ji bus?

- Lietuviškai parašyta mano apsakymų rinktinė buvo paruošta leidyklai jau 2009 –ųjų pabaigoje, ji turėjo pasirodyti šiemet. Bet čia nėra apie ką kalbėti. Apie anglišką tekstą kalbėti dar aiškiai per anksti. Tema yra, sakyčiau, netgi super tema, tačiau apie tai pakalbėsim tada, kai rankraštis jau artės prie pabaigos.

- Tavo mėgstamos vietos?

- Mėgstu gamtą, kur ji bebūtų. Tai Dievo kūrinys, visa kita tėra žmogaus pastangos savąjį patogumo siekį įvilkti į pagal išgales stilingesnį apdarą. Kartais pavyksta, kartais ne. Visada stengiausi gyventi šalia miško ar parko, ir dabar taip pat. Tuo ir džiaugiuosi. Londone, beje, daug puikių parkų – ir ne tik miesto centre.

- Kokią knygą patartumei paskaityti visiems ir ką skaitai šiuo metu?

- Siūlyčiau 'Harį Poterį' originalo kalba. Tai puikus pavyzdys, kaip gražiai ir paprastai galima ir reikia pasakoti siužetą. Kalba ten nepaprastai sklandi. Ieškantiems intelektualinių vingrybių ir ypač linkusiems į subtilų mazochizmą telieka Džoiso kūryba – 'Ulisas' net ir lietuviškai išleistas jau keli metai yra.
Man pačiam labai patinka Akselio Miuntės 'Knyga apie San Mikelę'. Galima skaityti tiek lietuviškai, tiek dar kokiomis dvidešimčia kalbų.

- Apie muziką, kurią mėgsti, klausai, pagal kurią šoki.

- Muzikos klausausi vis mažiau. Šoku? Kad gal nešoku ... Su dideliu malonumu prieš keletą metų atradau Kaetano Velosso kūrybą, bet tai jau gurmaniškoji sritis.

- Kino filmas.

- Neseniai pažiūrėjau 'Nine' ('Devyni'). Nuostabus režisieriaus Robo Maršalo – to paties, kuris pastatė miuziklą 'Čikaga' – kūrinys. Puikus pavyzdys, kaip lengvai, net lengvabūdiškai, galima papasakoti sudėtingą istoriją, nepaverčiant žiūrovo slogios atmosferos įkaitu. Man tai pasirodė gero skonio pramoga su turiniu. Rekomenduoju.

- Gyvenimo credo/posakis/filosofija.

- Labai jau čia skambiai paklausta. Gal taip: Jei gali padaryti ką nors gero – padaryk ir nesitikėk atlygio, nes tikėdamasis tik viską sugadinsi ir nieko gero nebeliks. Jei gali susilaikyti, nepadaręs ko nors blogo – susilaikyk, o po to kuo greičiau pamiršk. Tai ir viskas. Kažkur girdėjau, kad jei nori būti laimingas, tereikia turėti du dalykus – gerą sveikatą ir blogą atmintį. Sakyčiau, yra tiesos, o skamba lengvai ir be nereikalingo patoso.

- Kuo save lepini?

- Gal rašymu? Man tai labai didelis malonumas, nors vargu ar to manęs klausi. Tradicine lepinimo prasme – niekuo. Kam save silpninti ir gadintis gyvenimą?

- Kokia moteris tau yra graži?

- Mano. Ji man pati gražiausia.

- Ką patartumei, palinkėtumei lietuvaičiams.

- Daugiau savigarbos ir orumo, mažiau pūtimosi, bet daugiau ramaus pasitikėjimo savimi. Esame ne didelė, o didinga tauta. Tiesa, paskutinis tūkstantis metų mums nebuvo lengvas, o tautiniai krankliai net nedrįsta pagalvoti, kad mūsų būta ir anksčiau, nei juodieji metraštininkai apie mus padarė pirmą įrašą nelemtose savo knygose. O juk protėvių gyventa ir prieš tuos pražūtingus 1009 metus. Beje, tai šiek tiek sietina su ta knyga, kurią mėginu čia gyvendamas parašyti. Dėkui už šį klausimą.

 - Labai dėkoju už atsakymus.

Šarūno Navickio kūrybos vakaras Lietuvos ambasadoje Londone įvyks Sausio 26-ą, antradienį, 19 val. Š. Navickis parašė romanus 'Žiūrkės' (1992), ‘Diagnozė: Kaunas’ (2001), išleido poezijos rinkinį 'Intymus minoras' (2007). 84 Gloucester Place, W1U 6AU, įėjimas nemokamas.