Spėjama, kad Anglijos sostinėje gyvena apie 200 tūkstančių lietuvių. Londonas – daugelio kultūrų miestas, čia sutiksi įvairių rasių, tautų atstovus, jų kultūra yra palaikoma, ja domimasi, bet matyt, svarbiausia savo nacionalinį veidą išsaugoti rūpi patiems atvykėliams – norisi neprarasti savo tapatybės, ryšio su Tėvyne.

Vasario pradžioje lankiausi Londone pakviestas rudenį susibūrusio lietuvių kultūros klubo Anglijos Romuva. Dalyvavau susitikimuose su vietos lietuviais, pasakojau, kaip palaikyti tautinę kultūrą ir dvasią didžiausioje užsienio lietuvių bendruomenėje. Su malonumu dalyvavau pirmą kartą Londone rengtoje Perkūno šventėje, stebėjau, kaip lietuviai įsitraukia į šventinį veiksmą. Kaipgi sekasi išlaikyti lietuvišką kultūrą mūsų tautiečiams viename iš didžiausių pasaulio ekonomikos ir kultūros centrų? 

Londone veikia du lietuvių chorai, tautinių šokių ratelis Jonkelis, folkloro ansamblis Saduto. Lietuvių bendruomenė organizuoja tautines šventes, koncertus. Atvykėlio akiai atrodytų, kad Klaipėdos miesto dydžio bendruomenei lietuviška kultūrinė veikla yra, švelniai tariant, kukloka, tačiau čia susiduriama su dideliais sunkumais: tenka sugaišti daug laiko nepigiam atvykimui, mokėti už salių nuomą, kultūros organizatorių darbas neapmokamas. Yra ir kitų, gal net svaresnių priežasčių, trukdančių lietuviams susiburti: dažnam tenka dirbti pamaininį darbą, viršvalandžius arba suktis keliuose darbuose. Tačiau labiausiai trukdo kultūrinių gebėjimų, įgūdžių stoka, menkas tautinės savivertės jausmas, nutolimas nuo gimtųjų šaknų. 

Rudens Lygiadienį ir Baltų Vienybės dieną švęsti Hyde parke susirinko daug lietuvių, užkūrė šventą ugnį, su palinkėjimais leido ratu giros kaušą, giedojo apeigines lietuviškas giesmes. Žmonės pajuto bendrumą, ryšį su gimtine, todėl, kai baigiantis šventei kažkas paklausė „Kas grįšite gyventi į Lietuvą?“– rankas pakėlė visi! Po šios šventės vyko naujosios bendruomenės susitelkimas per Vėlines, Kalėdas, vis prisijungdavo naujų žmonių, daugiausia jaunimo. 

Susitikimų su tautiečiais metu Londone labai aiškiai pajutau, kaip svarbu žmonėms gyvoji lietuviška kultūra. Simboliška yra tai, kad Londone įsikūręs Naujosios Ekonomikos Fondas prieš dvejus metus paskelbė Pasaulinį laimės manifestą, kuriame sakoma, kad materializmą ir individualizmą reikia keisti bendruomenių telkimu per gyvąją kultūrinę veiklą. Vartotojiškas požiūris, kuris kultūrą yra pavertęs scenine – suskirstęs žmones į artistus ir žiūrovus – turi keistis. Priešingai varginančiai vartotojiškai - konkurencinei kultūrai, mūsų tautinė kultūra įtraukia ir apjungia visus – tai pats tobuliausias bendruomeniškumo palaikymo būdas. Daugeliui tik išvykus į tolimus kraštus, atsiranda poreikis tautinei veiklai, nes suveikia dėsnis: tik tuomet, kai prarandame įvertiname ką turėjome. 

Daug vilčių Londone suteikė susitikimas-diskusija su žinomu žmogiškųjų išteklių ugdymo seminarų vedėju Tomu Girdzijausku. Jis Lietuvoje inicijavo pilietinį sąjūdį Aš Lietuvai, kur buvo surinkta virš 4 tūkstančių idėjų ir iniciatyvų, kaip pakelti Lietuvą ir lietuvių tautą. Malonu buvo su Tomu atrasti išeities tašką: turime surasti tautiečius jungiantį pagrindą ir tam geriausiai gali pasitarnauti tūkstantmetė lietuvius telkusi, poilsį skleidusi, dvasią kėlusi, išsaugota ir nūdienos iššūkius priimti pasiruošusi tradicinė lietuviška kultūra – tai yra svarbiausia tautos jungtis, tai galimybė tautai pakilti ir pradėti proveržį naujos Lietuvos kūrime. Šventės paskirtis – teikti žmonėms poilsį po sunkių darbų ir pilkos buities, atstatyti fizinę ir psichinę sveikatą, sureguliuoti žmonių tarpusavio santykius, sutelkti bendruomenę, pasikrauti jėgų ir energijos, kad galėtume sėkmingai gyventi. Ar tikrai visiems pavyksta dabar pasinaudoti šventės galia? Tiek Lietuvoje, tiek užsienio lietuvių gyvenime mes turime pakankamai gausių priešingų pavyzdžių, kad galėtume padaryti išvadą – tauta praranda supratimą, kaip švęsti. Šventė – geriausias būdas sujungti bendruomenę, tačiau nemokėjimas švęsti yra pagrindinė priežastis, atbaidanti lietuvius nuo noro jungtis į bendruomenes, palaikyti vieniems kitus.   




Į Perkūno šventę lietuviai rinkosi latvių namuose Vakarų Londone. Pirmą kartą tokioje šventėje dalyvaujantys buvo nedrąsūs. Tačiau greitai, sustojus ratu aplink aukurą, kartu sudainavus dainą Gabijai, pamaitinus druska šventąją ugnelę, pasklido tarpusavio artumo šiluma. Namie kepta duona dalijomės kaip viena bendra šeima. Galingos dainos Perkūnui, lietuvių dievui, atsakingam už energijos sukūrimą, darbų išjudinimą, gyvybės suteikimą, pakrutino iš žiemos sąstingio mus visus, suteikė tikėjimo, ryžto ir drąsos, o Perkūno šokis – atpalaidavimą ir judesį. Salę nušvietė šypsenos, sužibo akys, šokio sūkurys įsuko ir gyvenimą. Vyrai susitelkę viename salės gale ir užtraukę karinę dainą „Oi lunkela, lunkela“ užkariavo merginų širdis, atstatydami tikėjimą, kad patys šauniausi esame mes – lietuviai. Merginos atsakydamos, tarsi deivės, užbūrė vaikinus sutartine „Trepute, martela“. Susižavėję stebėjome, kaip skleidžiasi lietuviškas moteriškas grožis, grakštumas ir darna. Nors šias dainas mokėjo tik keletas, bet genuose užkoduota liaudies kultūra, lietuviškas imlumas ir kūrybinis talentas leido kaipmat pagauti toną ir motyvą. Kad einama teisingu keliu, paliudijo atsivesti vaikai, kuriems rankos tiesėsi prie tautinės muzikos instrumentų, norėjosi kartu dainuoti ir šokti. Pasivaišinus dainomis palaimintu maistu, prasidėjo lietuviški tradiciniai šokiai, nepalikę nė vieno abejingai sėdinčio. Kad lietuviai vyrai yra galingi 'mūrai ąžuolai', rodė ir tas faktas, jog šį kartą į šventę stipriosios lyties atstovų susirinko daugiau negu merginų. 





Nors šventė užsitęsė kelias valandas, skirstytis nesinorėjo, atrodė, kad visi esame namie, Lietuvoje. Perkūnas suteikė visiems jėgos – ne veltui šventė buvo be alkoholio. Lietuviai tarėsi dėl kitų susitikimų ir švenčių, atsirado noras ir poreikis mokytis dainų, šokių, imtis tautodailės ir rankdarbių, siūtis tautinius rūbus, pasisemti tautos išminties. 








Žmonės tarsi atsitiesė – tradicinė kultūra sujungė ir suteikė stiprybės visiems, neskirstant pagal amžių, išsimokslinimą, turtinę padėtį. Pasijutome vieninga tauta, turinti stiprią kultūrą ir namus Lietuvoje. Į namus parsinešėme lietuviško bičių vaško žvakių, išlietų Perkūno dieną čia, Londone. Perkūno ugnys skleis lietuviškumo dvasią ir jungs su Tėvyne. Naujasis lietuviškos kultūros židinys – Anglijos Romuva – tampa geru pavyzdžiu, kaip lietuviška tradicinė kultūra sujungia tautiečius į bendruomenes, ne tik praturtindama jų gyvenimą, bet ir suteikdama atgaivą, tautišką savigarbą, jėgų gyventi sudėtingame šiuolaikiniame pasaulyje. Tai ženklas visiems lietuviams susivokti, kas esame, kokios pagrindinės mūsų vertybės ir gyventi mūsų himno žodžiais: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. 


Nuotraukos iš Perkūno šventės Londone. Autorius: Remis Stakeliūnas