Mesk akmenį į minią žmonių Londone – pataikysi į lietuvį stalių! Tai pirmieji žodžiai, kuriais savo profesiją apibūdina Ruslanas Proškinas (33).

Gimęs Šilutėje, dabar Ruslanas su žmona Toma ir sūneliu Eliumi gyvena nuosavame jaukiame name Laidon‘o rajone, Londone. Staliaus profesiją jis sako pasirinkęs dėl gero uždarbio ir įgijo jau Anglijoje.

Su tėvu staliumi ir mama baldų gamybos specialiste augęs Ruslanas su šiuo amatu susipažino jau vaikystėje. Metus padirbėjęs statybose Londone jis nusipirko reikalingus darbo įrankius ir pradėjo ieškoti staliaus darbo. Iškarto pataikė į ilgametę patirtį turinčių profesionalių komandą, kur jau pačią pirmą dieną, įrenginėjant dizainerio butą, išaiškėjo, jog lietuvaitis – ne stalius. Teko rinktis, ar eiti lauk, ar mokytis dirbti, bet už mažesnį atlyginimą. Ruslanas nusprendė mokytis ir pasakoja, kaip liedavo prakaitą, kartais po šešis kartus taisydamas savo darbus, ir kaip virdavo kraujas kasdien besiklausant ypatingai reiklaus, už nugaros darbą dažnai stebėdavusio, anglo viršininko pastabų, kaip baigęs darbus norėjo išsakyti jam viską, ką galvoja, bet paspaudė ranką ir pasakė „ačiū“, nes per penkis pragariškus mėnesius išmoko viską, ko reikia staliaus profesijos atstovui.

Penki mėnesiai kantrybės ir juodo darbo - ne pirmas išbandymas. Noras prieš dešimt metų atvažiuoti į Angliją tada buvo sunkiai įgyvendinamas, nes Lietuvai nesant Europos Sąjungos nare. Akvariume žuvytes nuo antros klasės auginantis Ruslanas samprotauja, jog žuvis visad ieško, kur giliau, o žmogus – kur geriau. Angliją jis įsivaizdavo kaip „rojų“, o kelias link jo dar labiau užgrūdino atkaklų vaikiną. Pirmą kartą į Jungtinę Karalystę lietuvis atvyko studijuodamas tuometinėje Kretingos aukštesniojoje mokykloje, vasarą padirbėti britiškame žemės ūkyje. Tiesa, pasisekė ne iš karto. Laimėjęs konkursą, pirmus metus buvo išbrauktas iš norinčių padirbėti Anglijoje studentų sąrašų už nepavyzdingą elgesį. Pasirodo, principingas vaikinas susilažino su kursioke, jog jam užteks drąsos iššokti iš mokyklos trečio aukšto langą ir iššoko. Po metų išvažiavęs į Angliją, jaunas ir pašėlęs studentas darbdavių buvo parsiųstas namo tai pat už nepavyzdingą elgesį. Dar blogiau - Ruslanas buvo išmestas ir iš mokyklos. Tuomet vaikinas laimę bandė Olandijoje, kur teko ragauti benamio gyvenimo, nemokant kalbos, neturint pastogės, darbo, nelegaliai gyvenant. Dabar Ruslanas didžiuojasi, kad sugebėjo nenusileisti iki žemiausio egzistencijos lygio ir Olandiją vadina labiausiai jį išbandžiusia ir „pakausčiusia“ šalimi. Šypsodamasis sako, jog suprato, kad gyvenime labai svarbu turėti miegmaišį ir giriasi, kad pardavinėdamas laikraščius bei padėdamas senutėms panešti sunkias rankines užsidirbo $3000. Už juos vėliau nusipirko studijas koledže Anglijoje ir grįžo pradėti viską iš naujo. Vyras teigia, jog bekeliaujant į „rojų“ gali paaiškėti, kad tai - pragaras, bet džiaugiasi sunkiose gyvenimo situacijose jam vis nusišypsančia fortūna. Galiausiai prideda, jog į „rojų“ nepatenkama lengvai: Anglijoje iš pradžių jam teko dirbti nežmoniškai ilgas valandas, važinėti metro „zuikiu“, gyventi pas čigonus, slėptis po netikra pavarde ir baltarusio pilietybe, mamą pamatyti po penkerių metų. Galiausiai, susitvarkius verslo vizą, gyvenimas pasidarė ramesnis, o drauge atsivežus abu brolius – ir linksmesnis.

- Profesija – pašaukimas ar pinigai?
- Profesija yra pinigų, pragyvenimo šaltinis. Staliaus darbas man suteikia pastovias pajamas ir dabar jau galiu rinktis, kur dirbti. Agentūros dažniausiai siūlo geresnį uždarbį, o pas privačius, tiesioginius užsakovus daug neuždirbu. Man šis užsiėmimas patinka, turiu jam polinkį, kruopščiai, kantriai dirbu.

- Ko išmokote per 5 mėnesius pas reiklųjį vadovą?
- Išmokau darbą atlikti kokybiškai. Dirbant nereikia skubėti, bet daryti taip, kad neliktų darbo kitiems. Supratau ir kokybiškų darbo įrankių svarbą. Mano pradžioje buvo pigūs, teko nusipirkti naujus, nes kiekvienas stalius privalo turėti savo įrankius.

- Kokių klaidų pasitaiko darbe?
- Kol turėjau mažai patirties ir pasitikėjau mane neperspėjusiu kolega, pasibaigus medžiagai teko lipdant iš gabaliukų slėpti defektą. Vėliau porą kartų buvo labai gėda, kai gręždamas pataikiau į vandens vamzdį ir pradėjo bėgti vanduo. Pasitaikė ir pavojingų situacijų: tvarkant langus devintame aukšte iš lauko pusės, atsisegė viršutiniai mane laikantys saugos diržai - buvo per seni. Išgelbėjo tik apatiniai diržai. Labai išgąsdinau viršininką paklausęs, ar jis pasiruošęs išlaikyti mano šeimą, jei duoda senus diržus.

- Esate principingas žmogus, kaip sutariate su vadovais?
- Gero vadovo stengiuosi nenuvilti. Šneku laisvai, bet jaučiu ribą. Jei ilgiau dirbame kartu, santykiai tampa draugiški. Bet jei viršininkas yra nesąžiningas, galiu tiesiai šviesiai „pasiųsti“. Su tokiu vėliau nesisveikinu ir orumas neleidžia grįžti į darbą net jei prašo. Labai nemėgstu raudonplaukių vadovų – sukti žmonės. Bendrai - niekada nebijau prarasti darbą, pasitikiu savimi ir žinau, kad visada galiu rasti kitą.

- Kokie santykiai su kolegomis?
- Vengiu dirbti su lenkais, į albanus taip pat žiūriu per atstumą, nes jie yra labai dideli karštakošiai, provokuoja konfliktus. Lietuviai, jei tik uždirbi daugiau už juos – iškart pavydi, pradeda aiškintis, kodėl. Su anglais dirbdamas dažniausiai nejaučiu jokio emocinio diskomforto, išskyrus vieną kartą, kai mane ilgai erzino, jog esu rusas ir iš Rytų Europos. Tada man trūko kantrybė ir bumbtelėjau jam į galvą, susimušėm. Bet valdžia iš darbo neišmetė nei vieno. Stengiuosi dirbti savarankiškai.

- Ar teko dirbti žinomuose objektuose?
- Taip. T. Blair‘o apartamentuose, Departament‘o rūmuose, Admirolo Nelsono kabinete, Trafelgar‘o aikštėje, penktame Heathrow oro uosto terminale, teatruose, muziejuose.

- Ar pažįstate daugiau stalių lietuvių?
- Vos ne kiekvienas naujai sutiktas tėvynainis vyras sako, kad jis – stalius (juokiasi). Bet kai kurie nesigėdindami į darbą ateina tik su plaktuku ir pjūkleliu. Patarčiau jiems bent įvaizdį rimtą susikurti, prieš pradedant dirbti pasirūpinti įrankiais, išlaikyti kvalifikacijos egzaminus CSCS kortelei įsigyti. Ir pradėti dirbti su išmanančiu darbą partneriu.

- Kokius pagrindinius įrankius man reikėtų atsinešti į darbą, jei nusprendžiu nuo rytojaus „staliauti“?
- Medžio grąžtų rinkinį (nuo 1.5mm iki 25mm), plaktuką (investuoti ne mažiau £30), metrą, pjūkliuką, profesionalią drėlę (ne pigesnę nei £150), gulsčiuką, nors rankinį oblių, kaltų rinkinį ir betono grąžtą. Dar prireiks įvairių smulkmenų, be to, kai kuriuos įrankius teks atsinaujinti kas kelias savaites.

- Ar turite profesinių ambicijų?
- Dabar, kai turiu šeimą, visada pirmiausia galvoju apie finansinį stabilumą, todėl savo kompanijos kurti nežadu, nes nėra garantijos, jog visada turėsiu klientų. Norėčiau pakilti pareigose. Ateityje planuoju netgi persikvalifikuoti, kadangi statybose mažėja medžio darbų, langai ir durys dedami plastikiniai, metaliniai. Kuo toliau, tuo mažiau stalių reikia statybose. Galvoju mokytis įrenginėti dujas ar prižiūrėti santechniką.

- O kuo svajojote tapti vaikystėje?
- Vaikystėje norėjau būti pilotu. Nuo trylikos metų lankiau aeroklubą. Sklandžiau sklandytuvais, keturis kartus šokau su parašiutu. Ir dabar svajoju įsigyti savo skraidyklę arba motociklą. Taip pat noriu su parašiutu nusileisti Anglijoje. Toma jau surado visą reikiamą informaciją, tik reikia dar ir bendramintį susirasti.

- Vadinasi, Jus traukia ekstremalūs pojūčiai?
- Greitis, sėkmingas skrydis ir nusileidimas visada suteikia pasitenkinimą. Pajunti, kad širdis tikrai plaka, užplūsta adrenalinas. Parašiutu paskutinį kartą leidausi prieš devyniolika metų, tad šiek tiek bijau, bet perlaušiu save. Paskutinį kartą adrenalino pasisėmiau Alton Tower atrakcionų parke.

- Kaip praleidžiate laisvalaikį, atostogas?
- Važiuojame pas draugus arba pasikviečiame juos į svečius, ruošiame Anglijoje populiarų BBQ . Per atostogas su giminėmis ar vieni keliaujame po Europą. Rudenį su brolių, pusbrolio šeimomis ir mama keliausime į Tunisą Afrikoje, kur praleisime porą savaičių.

- Ar esate kam nors dėkingas už tai, koks dabar esate?
- Be prieš tris metus sutiktos Tomos ir dabar jau esančio svarbiausio žmogučio mano gyvenime – sūnaus, turbūt nebūčiau pirkęs nekilnojamo turto. Šeima suteikia stabilumą, visad pakelia nuotaiką, duoda stiprybės, neleidžia palūžti. Tiesa, anksčiau esu daug padėjęs draugams, skolinęs nemažai pinigų. Bet kartą lietuvaičiai už pagalbą atsidėkojo namo, kuriame gyvenau, apiplėšimu. Padariau išvadą – niekam nedaryk gero, niekas nepadarys tau blogo.

- Spėju, jog planų grįžti į Lietuvą nebeturite?
- Anksčiau galvojau, jog grįšiu, bet atsiradęs mažylis pakeitė planus. Lietuvoje man svarbiausia aplankyti mamą, nuvažiuoti prie tėvo kapo. Gyvenimas ten gerėja, bet Anglijoje, nors kartais būna viduje tuščia, kišenėje visada pilna. Čia dirbdamas galiu užsidirbti ir įgyvendinti savo svajones.

P.S.
Pokalbio pabaigoje Ruslanas išduoda paslaptį, jog gatvėje rasta moneta herbu į viršų jam atneša sėkmę. Kitu atveju jis jos net neliečia. Galiausiai, tie, kurie pažįsta šį lietuvaitį, tikriausiai stebisi, kodėl aš jį vadinu Ruslanu? Juk nuo mažens jis labiau žinomas Fredžio vardu. Vaikystėje susilaužęs koją šlubavo ir, susiginčijęs kieme su draugu, gavo kaimynystėje gyvenusio šlubio, vardu Fredis, pravardę, kuri prilipo labiau už vardą.

Žinote įdomią profesiją ir jos atstovą? Rašykite: [email protected]