Rugsėjo 20, 2016
Indrė Šerpytytė - Roberts: turime savimi didžiuotis
Živilė Kasparavičiūtė 2
Indrė Šerpytytė - Roberts.

Vis dar vasara dvelkiantį penktadienio vakarą užsuku į Marylebone rajone, buvusios gaisrinės pastate, įsikūrusį restoraną „Chiltern Firehouse“, kur manęs laukia susitikimas su jaunosios kartos lietuvių menininke Indre Šerpytyte-Roberts. Jos fotografijos darbai, gvildenantys niūraus sovietinės Lietuvos periodo temas, jau spėjo pasiekti tokius pasaulinio lygio muziejus kaip Tate Modern Londone ir MoMA Niujorke. Jauna moteris šitai vadina tik kelio pradžia ir šiuo metu ruošiasi savo personalinės parodos „Pedestal“ atidarymui galerijoje „Parafin“.

Panašu, kad Indrė šiame madingame, įžymybių pamėgtame restorane jaučiasi sava, nes man pasirodžius kaip tik baigia šnekučiuotis su Juanu, generaliniu vadybininku. Prisėdame medžių apsuptame ir gausybės lempučių nušviestame restorano kiemelyje. Kol ji, kaip ir dera penktadienį, gurkšnoja „Cosmopolitan“, aš, skaičiuodama paskutines valandas iki skrydžio į Lietuvą, apsieinu su angliška pusryčių arbata. 

– Papasakokite apie artėjančią parodą. 
– Idėja kilo prieš dešimtį metų, kai nuvažiavau į Grūto parką. Man jis visuomet patiko, nes tai lyg ir fenomenas, savotiškas Lietuvos Disneilendas, tik su politine kryptimi. Parką nufotografavau, bet ilgus metus su tomis fotografijomis nieko nedariau, nes Leninino ir Stalino atvaizdai pasidarė kaip klišė, tapo plačiai naudojamu įvaizdžiu, vos ne komunizmo garbinimu. Nors nieko nesiėmiau, Grūto parkas visuomet buvo mano mintyse. 

Prieš kokius šešis mėnesius peržiūrėjau savo nuotraukas ir pastebėjau, kad visi tie monumentai stovi ant žemės, praradę savo pjedestalą. Jie yra nužeminti. Ir man pradėjo suktis mintis, kaip lengvai prarandama galia: kažkada jie buvo valdovai ir net nemanė, kad atsiras kažkokiame miške, kur žmonės mokės pinigus, kad galėtų į juos pasižvalgyti kaip zoologijos sode ir jie teliks juokingomis statulumis. 

Su šia mintimi pradėjau tyrinėti Lietuvos archyvus, suradau vietas, kur tie monumentai stovėjo. Pamačiau, kad jie laikyti svarbiais Lietuvos ir Europos monumentais: visos šventės buvo švenčiamos aplink juos, šeimos ir turistai fotografuodavosi šalia. Tuomet paėmiau ir sugretinau tas Grūto parko ir archyvines nuotraukas. Šitaip atsirado dialogas tarp istorijos ir dabarties. Kažkodėl apie okupaciją nėra daug kalbama, tas sovietinis karas yra kaip ir užmirštas karas. Štai tokia yra pirmoji parodos dalis. 

Antroji dalis yra akustinė. „Youtube“ suradau akimirkas, kai tos statulos buvo nuimamos, t. y. griaunamos ir daužomos. Padariau filmą ir jį nusiunčiau vienai BBC įgarsintojai, dirbančiai su neregiams skirtais įrašais. Ji tuos garsus pavertė žodžiais ir papasakojo istoriją. Trečioji parodos dalis yra skulptūros.

Iš ciklo Pjedestalas. Iš ciklo Pjedestalas.
Iš ciklo Pjedestalas. Iš ciklo Pjedestalas.

– Kodėl pasirinkote studijuoti fotografiją? Ar tai buvo vaikystės svajonė?
– Aš nepasirinkau, ji mane pasirinko. Anglijoje po GSCE egzaminų toliau tęsiau „A levels“ ir pasirinkau verslą, ispanų kalbą, kompiuterinius mokslus ir politiką. Šitai man nelabai patiko ir grįžusi namo pareiškiau, kad to nenoriu. Tuomet man tėveliai pasiūlė pabandyti fotografiją ir filmą. Jų paklausiau ir pajutau, kad man fotografija tapo saviraiškos būdu. Matyt tai buvo likimas. 

– Kaip pasukote vizualiojo meno kūrėjos keliu? Ar fotokamera vis dar yra jūsų pagrindinis kūrybos įrankis? 
– Ne, nėra. Niekad fotografijos nenaudojau dokumentacijai, man tai yra saviraiškos priemonė. Savęs niekada nevadinau fotografe, tiesiog pasirinkau tą sritį savo idėjoms išreikšti.

– Gimus kūrybinei idėjai, kaip nusprendžiate, kokiomis priemonėmis kursite? Ar tai bus skulptūra, ar fotografija, o gal instaliacija, paveikslas?
– Niekada nesprendžiu. Ateina idėja ir žinau, kaip ją išreikšiu. Aišku, kartais tai užtrunka ilgai, kaip, pavyzdžiui, su Grūto parku. Meno darbų idėjos niekada nebūna iki galo ir griežtai apibrėžtos. Kol darau tyrimą, atsiranda kažkas kitas, idėja natūraliai keičiasi. Mėgstu leisti pačiai idėjai pasakyti, ko jai reikia, kad būtų išreikšta. 

– Kur ieškote įkvėpimo? Ar iš viso jo reikia?
– Idėjos ateina. Idėjų politinėmis temomis yra daug, nes gyvename tokiu momentu, kai pasaulis kupinas politinių nesusipratimų. Visą laiką turiu apie penkias šešias idejas, kurias vystau skirtingu tempu. Kai buvau jaunesnė, jaudindavausi, ar iš to išvis kas nors išeis, bet dabar tiesiog leidžiu vykti procesui.

"Aš visada bandau gyventi taip, kad netektų gailėtis. Ir savo jaunėlėms sesėms kartoju, kad gyvenimas yra kelias, kuriame reikia daryti sprendimą po sprendimo ir tie sprendimai yra teisingi, nes tai yra tavo sprendimai. Vis prisimenu vieną posakį: kuo dažniau gyvenimas tau pakiša koją, tuo labiau jis tave myli. Nes per tuos išbandymus tu išmoksti ir sužinai, kas tu esi." "Aš visada bandau gyventi taip, kad netektų gailėtis. Ir savo jaunėlėms sesėms kartoju, kad gyvenimas yra kelias, kuriame reikia daryti sprendimą po sprendimo ir tie sprendimai yra teisingi, nes tai yra tavo sprendimai. Vis prisimenu vieną posakį: kuo dažniau gyvenimas tau pakiša koją, tuo labiau jis tave myli. Nes per tuos išbandymus tu išmoksti ir sužinai, kas tu esi."
"Manau, jei kažką darome, mes visi turime turėti ambicijų, nes nepadarytume. Jei neturėtume ambicijų, neatsikeltumėme ryte, sėdėtume ir žiūrėtume į dangų, kuris gal suteiktų įkvėpimo." "Manau, jei kažką darome, mes visi turime turėti ambicijų, nes nepadarytume. Jei neturėtume ambicijų, neatsikeltumėme ryte, sėdėtume ir žiūrėtume į dangų, kuris gal suteiktų įkvėpimo."

– Kodėl renkatės nagrinėti politines temas? Kodėl būtent tautinė atmintis, trauma ir praradimas, konfliktas ir žmogaus kančios? Kaip jas atsirenkate? 
– Kai būdama šešiolikos pradėjau mokytis fotografijos, rinkausi nagrinėti kūną kaip politinį objektą. Žuvus tėčiui, atsirado poreikis pereiti į kitokią politinę sritį. Mane visada domino politika. Juokingiausia, kad mano mama, kai mane gimdė, gimdymo namuose perskaitė L. Tolstojaus „Karą ir taiką“. Tai ir sakau ačiū jai, kad manyje pasėjo tokią sėklą. Žinoma, kaip ir dauguma lietuvių, užaugau girdėdama senelių, tėvų istorijas. Lietuva buvo okupuota du šimtus metų. Todėl nemažai mūsų kartų ir kalba apie žūtis ir tremtis, nestokoja politinių jausmų. Aiškiai prisimenu 1990 metus, kai atkūrėme nepriklausomybę, ir, manau, natūralu, kad renkuosi nagrinėti politines temas. Be to, mano dėdės buvo karininkai... Taigi, daug įtakos padarė šeima ir mano mamos perskaitytas istorinis romanas, – pašmaikštauja Indrė.  

– Jūs – kaip lietuviškasis George'as Orwellas: bauginate žmones ieškodama politinės ir istorinės tiesos. Iš tikrųjų jūsų darbai verčia kritiškiau pamąstyti apie gyvenimą, kurį kuriame šiandien, apie žmogų kaip sraigtelį visoje istorijos mašinoje. Ar nepasijutote maža ir bejėgė ėmusis šitokių plačių, daugybę gyvenimų palietusių temų?  
– Nenoriu pamokslauti ar rodyti savo politinių pažiūrų. Labiau siekiu priminti, paskatinti pamąstyti šiomis temomis. Dėl to nesijaučiu bejėgė. Mano darbai yra daugiau nei faktų analizė, jie yra emociniai darbai, istorijos priminimas. Kas yra istorija? Mokykloje šis klausimas man vis sukdavos galvoje. Aišku, įvyksta istorinis momentas, kuris tampa faktu. Tą faktą kažkas papasakoja savaip, jį palaiko svarbesniu nei likusieji tam tikrą įvykį apipynę faktai. Mes nežinome visos istorijos. Tada ta istorija pasidaro vos ne kaip pasaka. 

Sunku pakeisti, kas vyksta, bet aš to ir nebandau. Stengiuosi parodyti, kas įvyko ir tikiuosi, kad prisiminimai apsaugos mus nuo įvykių pasikartojimo... Kaip sakoma, jei pamiršite, tai pasikartos. Reikia stengtis nekartoti klaidų. 

– Tokios skaudžios istorinės, politinės temos nudažo mintis tamsiomis spalvomis, tikrai ne kiekvienas nori ir gali gyventi kasdien apie tai galvodamas. Ar jums pačiai nesunku visa tai pakelti? Iš kur kasdieną semiatės pozityvumo? 
– Būna, pagalvoju, kodėl nedarau lengvesnių darbų.... Bet sportas, pasivaikščiojimai padeda išvalyti mintis, atsirišti nuo sunkių kūrybinių minčių. Nelengva pabėgti nuo politinių temų, kai gyvename pasaulyje, kuriame žinios sklinda dideliu greičiu ir įvairiais kanalais. Visgi mes turime išmokti atsijungti nuo to. Nesiekiu tapti hipe, bet meditacija ir joga mane nuramina, harmonizuoja mintis. Jūra labai atpalaiduoja – juk esu gimusi Palangoje.

Indrės Šerpytytės-Roberts kūriniai. Indrės Šerpytytės-Roberts kūriniai.
Indrės Šerpytytės-Roberts kūriniai. Indrės Šerpytytės-Roberts kūriniai.

– Gal turite savo mėgstamą pasaulio kampelį, į kurį pabėgate nuo minčių srauto ir miesto šurmulio?
– Turiu... Man labai patinka Nida. 

– Netikėta, – abi nusijuokiame.
– Žinoma, Palanga, taip pat Italija... Nors ir čia, Londone galiu „išjungti“ mintis, tereikia nueiti į parką ar jogos pamoką. Bet taip, kartais pagalvoju, kaip būtų smagu dirbti ką nors emociškai lengvesnio. Ir tuoj pat suvokiu, jog negalėčiau.

– Iš kūrybos gaunant tokį emocinį svorį būtina atrasti balansą, kad nepakliūtum į negatyvumo liūną.
– Kai turi šeimą ir draugus, jie tave priverčia tai padaryti. Manau, bendravimas su mylimais žmonėmis yra svarbus, nes jis atplėšia nuo negatyvios informacijos, padeda atrasti harmoniją.

– Ar laikas gydo žaizdas?
– Taip, laikas tikrai gydo žaizdas. Tą galiu pasakyti iš savo patirties: prarasti tėvelį buvo sunku, bet laikas padėjo užgydyti visas žaizdas, – patikina Indrė ir tuoj pat man pasiūlo įpilti arbatos, mat aš, pasinėrusi į pokalbį, visai pamiršau, kad ant stalo jau pūpso dailus arbatinis. – Pieno? – klusteli ir darkart patvirtina: – Taip, laikas tikrai gydo žaizdas. 

– Papasakokite, kaip kilo idėja kurti „1944-1991“ projektą, t. y. nufotografuoti 300 KGB/NKVD namų?
– Idėja kilo, kai baigusi bakalaurą pradėjau daryti tyrimą ir užtikau KGB namų archyvą. Man galvoje virė klausimai: kaip galėjo tuose pastatuose įvykti tokie žiaurūs KGB įvykiai (pavyzdžiui, kankinimai) ir kaip po jų tie pastatai galėjo virsti namais, kuriuose šiandien krykštauja vaikai, verda šeimyniniai gyvenimai? Mane sudomino, kaip architektūra gali save išsivalyti. Pradėjau nagrinėti. Neužteko tik nuvažiavus nufotografuoti tuos namus. Visą laiką norėjau iš jų padaryti modelius. Dar koledže turėjome 3D spausdintuvą, bet man tai nepatiko. Žinojau, kad noriu modelių, bet neįsivaizdavau kokių. 

Išvažiavusi reziduoti į Paryžių, visai apie juos pamiršau, užsiėmiau kitais projektais. Ne veltui sakoma, jog kartais reikia atstumo, kad sudėliotum visus taškus. Raktai yra po nosimi ir tu esi per arti jų, kad juos pamatytum. Tik nuvažiavus į Paryžių toptelėjo mintis apie medžio drožimą. Tuomet suradau tris meistrus ir gavau tris modelius. Iš tikrųjų, meistro, su kuriuo dirbu dabar, modelis man visai nepatiko, nes buvo toks perdėtai folklorinis, atstumiantis. Bet studijoje nufotografavusi visus tris, supratau, kad tas „bjaurusis“ namelis yra būtent tai, ko reikia. Per magistrantūros studijas nufotografavusi dešimt namelių nebenorėjau sustoti, nutariau įamžinti visą archyvą. Šiuo metu esu padariusi apie pusantro šimto namelių. Deja, daug namų yra nugriauta, nes jie niekad nebuvo vertinami kaip architektūriniai paminklai.

Indrės Šerpytytės-Roberts kūriniai. Indrės Šerpytytės-Roberts kūriniai.

– Labai įdomus šio projekto procesas. Lietuvoje gyvenantis drožėjas taip pat įdeda savo asmeninį indėlį: vietoje to, kad atkartotų tikslias detales, jis interpretuoja ir užbaigia drožinį savaip. Drožiniai yra savotiški meno kūriniai. Koks tų namelių likimas juos nufotografavus? Kaip manote, ar skiriasi emocinis svoris tarp namelių fotografijos ir drožinio?  
– Pradinė mintis buvo sunaikinti namelius. Bet neseniai pradėjau rodyti juos su nuotraukomis, nes po kiek laiko supratau, kad ne tik nuotraukos, bet ir patys nameliai ir mano užrašų knygelės, kur užfiksavau rastus duomenis, pasakoja šią istoriją. Tai irgi yra projekto dalis. Vėlgi grįžkime prie to, kad istorija yra perpasakojama: aš radau archyvą, nuvažiavau ir nufotografavau, nusiunčiau savo nuotraukas, o drožėjas interpretavo savaip, tuomet aš interpretavau jo darbą.

– Ką naujo išmokote apie aplinką ir save pačią dirbdama ties šiuo projektu?
– Sužinojau, iš kur esu kilusi, pradėjau labiau gerbti savo kilmę ir Lietuvos istoriją. Atrodo, kad okupacijoje užaugę žmonės jaučiasi nepilnaverčiai. Nagrinėdama istoriją, mūsų gebėjimą išlaikyti kalbą ir tradicijas, – pasakoja su užsidegimu, – iš naujo pradėjau gerbti mūsų tautą. 

– Kaip į jūsų pasirinktas temas žmonės reaguoja Lietuvoje ir kaip užsienyje? Ar teko stebėtis kieno nors reakcijomis?
– Daug yra skirtumų, – nusijuokia. – Čia žmones lengva sudominti, nes jie tos istorijos nežino, jiems tai yra nepažintas istorijos tarpsnis. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, nugalėjus vokiečius, viskas buvo užmiršta, visi puolė gyventi savo gyvenimus. O štai šiandien jiems įdomu sužinoti, kas vyko už tos geležinės uždangos. Užsieniečiai į mano pasirinktas temas žvelgia su susidomėjimu ir pagarba. Iš tikrųjų mane tokios reakcijos nustebino. O Lietuvoje būna visaip, nes ten kai kurie žmonės nori pamokslauti, klausia, kokią teisę turiu tai daryti... 

– Būna netgi šitaip?! Ar kūrybai reikia suteikti teisę?
– Taip, kai kurie taip galvoja. Jie nepaiso to, kad pasaulis gali sužinoti apie Lietuvą, gerbti jos istoriją. Manau, kad kiek per anksti Lietuvoje kalbėti šiomis temomis, nes žmonės dar per aiškiai prisimena varganus sovietmečio laikus. Tikiu, kad per naujas kartas visa tai pasikeis ir šios temos nebebus tabu.

Indrė pokalbio su Londoniete metu. Indrė pokalbio su Londoniete metu.

– Tikėtina. Naujoms, okupuotoje Lietuvoje negyvenusioms kartoms turėtų būti lengviau kalbėti apie šias patirtis, nes kol kas didelei visuomenės daliai tai yra senų žaizdų drąskymas ir ne kiekvienas nori tokio diskomforto. 
– Taip, iš tikrųjų gal taip yra. 

– Kokį patarimą norėtumėte duoti lietuvių tautai? Sakau „tautai“, nes...
– Cha cha! – nusijuokia neleisdama man pabaigti sakinio ir nukerta: – Patarimų duoti negalėčiau.

– Betgi jūsų darbai yra tiesiogai susiję su mūsų tautos praeitimi. 
– Na gerai. Mes turime didžiuotis tuo, ką esame pasiekę. Mes turime didžiuotis, kad esame lietuviai ir kad išlaikėme tradicijas ir lietuvių kalbą. Privalome to nepamiršti, juk tai rodo, kad esame galingi. Turime savimi didžiuotis.  

– Kuris iš jūsų kuriamų ir kurtų projektų jums asmeniškai svarbiausias? Kodėl?
– Žinai, projektai yra kaip vaikai. Visus myliu kitaip ir vienodai. 

– Ką įvardytumėte kaip savo didžiausią gyvenimo pasiekimą?
– Didžiausias gyvenimo pasiekimas... – susimąsčiusi nutęsia. – Tikiuosi dar jo nepasiekiau. 

– Kalbėkime apie iki šiol pasiektus. 
– Didžiuojuosi, kad tie KGB/NKVD nameliai buvo eksponuojami Modernaus meno muziejuje Niujorke (MoMA), kur juo išvydo pusė milijono niujorkiečių bei miesto svečių, taip pat Tate muziejuje Londone. Džiaugiuosi, kad jie pasiekė štai tokius pasaulinės svarbos meno muziejus. Aišku, pats niekados nesididžiuoji tuo, ką padarai, ir visada nori nuveikti daugiau. Aš savo darbus laikau pradžia, o ne pabaiga, visada žiūriu į priekį. Nors, būdama studentė, niekados nesvajojau, kad šis namelių projektas atsidurs viename iš minėtų muziejų. Ir dar apie Lietuvą! Juk ši tema nėra kažkoks madingas „trendas“... Aš didžiuojuosi, kad tai buvo apie mano gimtąją šalį, kuria žmonės domėjosi, žadėjo apsilankyti.

– Ar yra dalykų ar padarytų sprendimų, kuriuos norėtumėte pakeisti savo karjeroje ar asmeniniame gyvenime?
– Ne. Aš visada bandau gyventi taip, kad netektų gailėtis. Ir savo jaunėlėms sesėms kartoju, kad gyvenimas yra kelias, kuriame reikia daryti sprendimą po sprendimo ir tie sprendimai yra teisingi, nes tai yra tavo sprendimai. Vis prisimenu vieną posakį: kuo dažniau gyvenimas tau pakiša koją, tuo labiau jis tave myli. Nes per tuos išbandymus tu išmoksti ir sužinai, kas tu esi. Nėra dėl ko gailėtis. Nepasakyčiau, kad mano gyvenimas buvo lengvas: daug ir praradau, ir išmokau. Bet tai padarė mane tuo, kas esu šiandien. 

– Kokia yra jūsų didžiausia ambicija? Ar manote, kad menininkui svarbu turėti ambicijų, o gal tiesiog plaukti pasroviui, kur neša įkvėpimas?
– Manau, jei kažką darome, mes visi turime turėti ambicijų, nes nepadarytume. Jei neturėtume ambicijų, neatsikeltumėme ryte, sėdėtume ir žiūrėtume į dangų, kuris gal suteiktų įkvėpimo... Mano ambicija yra daryti tai, ko aš noriu, turėti šeimą, draugus... Pažįstu žmonių, kurių gyvenimas yra vien tik darbas ir aš to bandau nedaryti, nes tai yra ne gyvenimas. Mano ambicija yra išlaikyti balansą tarp šeimos, draugų ir darbo. Nors išties esu laimingoje pozicijoje, nes mano darbas yra mano gyvenimo būdas. Aišku, yra svajonių, pavyzdžiui, dalyvauti Venecijos bienalėje. Visada reikia turėti tikslą, dėl kurio dirbi. Man atrodo gyvenimas pasidaro labai liūdnas, kai tu nebeturi to tikslo. Nežinau... Man yra įdomu, ar yra toks momentas, kai pasieki viską ir nebėra ko siekti? Visąlaik to klausiu. Tikiuosi, taip nenutiks. 

– Keliskart paminėjote šeimos svarbą. Ar svajojate apie vaikus? 
– Taip, aišku. Vaikai gyvenimui suteikia prasmės. Žinoma, kai kurie žmonės į šią Žemę ateina sukurti kažką kitą, ne vaikus auginti. Bet taip, norėčiau turėti vaikų. Nors jau nebesu jauna, bet dar ne laikas. Mano močiutė turbūt jau galvoja, kad su manimi kažkas netaip, – nusijuokia. – Dar ne laikas, bet šeima yra man svarbi. 

– Prieš keletą mėnesių vykusioje „Art2016“ mugėje Kensingtone vyko diskusijos apie moteris mene. Esą vyrai vis dar dominuoja meno pasaulyje ir klausiama, ar moterys vis dar turi būti nuogos (suprask – pozuoti tapytojams), kad pakliūtų į MoMA. Ką manote apie tai? Ar jaučiatės turinti įdėti daugiau pastangų vien dėl to, jog esate moteris?
– Aš manau, kad moterims yra sunku. Kaip ir daug kitų pasaulių, tai yra vyrų pasaulis. Netgi žymiausių menininkių darbai aukcionuose niekados nepasiekia tokių kainų, kaip vyrų. Ne tik mene, bet ir daugelyje kitų sričių, moterys sulaukia mažiau palaikymo, nors dirba tiek pat, o gal ir daugiau nei vyrai. Labai liūdna. Norėčiau, kad pasikeistų. 

Ar svarbi meno kaina? Ne piniguose esmė. Bet jei darai tą patį darbą, kaip ir kiti žmonės, nepriklausomai nuo lyties turi būti vertinamas lygiavertiškai. Man labai keista, kad šiame amžiuje dar vyksta tokie dalykai. Aišku, moterys kovoja. Labai malonu, kad Lietuvai ir Jungtinei Karalystei  vadovauja moterys, kad jų pasaulyje daugėja. Netgi vyrai kovoja už moterų ir vyrų lygybę. Pavyzdžiui, mano vyras tvirtai palaiko moteris, yra savo nuomonę išreiškęs tokio pobūdžio diskusijose. Tikrai netiesa, kad moterys turi būti nuogos mūzos, kad patektų į meno muziejų. 

– O ar teko su tuo asmeniškai susidurti?
– Gal. Bet tai tebuvo pirmas įspūdis apie mane. Mes visi esame linkę teisti, nepriklausomai nuo lyties. Kai su kažkuo susipažįstame, iškart susidarome įspūdį, nuteisiame žmogų pagal save ir užklijuojame etiketę tokią, kuri parodo, kurioje srityje mes patys jaučiames nepilnaverčiai. Aš pati stengiuosi to vengti. 

Mane labiausiai nuteisdavo, kai būdavau jaunesnė: dvidešimt kelerių šviesiaplaukė, užsienietė menininkė. Kokia ji menininkė? Aišku, aš nesistengdavau teisintis ar kažko įrodinėti. Tačiau etiketė nukrisdavo vos sužinojus, kur mano darbai buvo eksponuojami. 

Kai augau, mano tėtis vis kartodavo, kad nors ir gimiau moterimi, esu tokia pati kaip vyras. Kad galiu pasiekti tą patį, kad esu lygiavertė su vyrais. Aš tikrai nesijaučiu nepilnavertė vien dėl to, kad esu moteris. O teisiantiems leidžiu išsiaiškinti apie mano veiklą patiems. 
 
– Neseniai kalbėjau su vienu jaunosios kartos rusų menininku, studijuojančiu jau ne pirmą meno magistrą, kuris į šuns dienas išdėjo ne tik visą šiuolaikinį meną, bet ir menininkus be mokslinio laipsnio. Kaip Jūs apibrėžtumėte meną ir menininką?
– Tai yra labai siauras požiūris. Aš nemanau, kad menininkui būtinas mokslinis laipsnis. Ak, tos institucijos... Pavyzdžiui, baigusi magistrantūrą, išėjau kaip iš kalėjimo. Buvau kaip institucionalizuota, griežtai prižiūrima. Kad būtum menininku, tau nereikia jokio laipsnio. Aš turiu draugų, reikšmingų menininkų, kurie kažkada metė universitetines studijas ir niekados negrįžo. Yra įgimtas talentas ir yra akademinės žinios, taip pat išugdomas talentas. Vien mokslinis laipsnis menininku nepadaro. 

– Prieš kiek metų atvykote gyventi i Londoną? Ar taip įsivaizdavote savo gyvenimą, kai tik įsikūrėte šiame metropolyje?
– Užaugau Anglijoje, Cornwalle ir Devone, o į Londoną atvykau prieš devynerius metus. Neturėjau jokio plano, buvau jauna ir ėmiau iš gyvenimo tai, kas man buvo duodama. Iš pradžių miestas labai vargino, nebuvau pasiruošusi tokiam tempui. Užtruko tris mėnesius, kol pripratau. Atsimenu, iš pradžių jausdavausi pavargusi. Negalvojau, kad šis miestas man taps namais, bet dabar mano širdis yra būtent čia. 

– Pusę savo gyvenimo gyvenate Anglijoje. Ar galite kažkuriuo aspektu save laikyti angle?
– Nors Lietuva yra mano širdyje ir nepamirštu, iš kur esu kilusi, aš kultūriškai tikrai esu anglė. Tą pastebiu, kai grįžtu į Lietuvą. Esu lankstesnė. Net nežinau, kaip tiksliai apibūdinti, bet grįžusi į Lietuvą, jaučiu skirtumą. Augdama Anglijoje išmokau priimti įvairius dalykus, lengviau prie visko pritampu. Bet tai gal ne angliškos kultūros, o emigranto bruožas.

– Kuo labiausiai žavitės angliškoje kultūroje? Ko patartumėte lietuviams pasimokyti iš anglų?
– Anglai turi gerą humoro jausmą, sarkazmą. Jie moka iš savęs pasijuokti. Tai yra labai svarbu gyvenime: nežiūrėti į save ir tam tikras situacijas per rimtai. Kartais geriau nusijuokti ir žengti pirmyn.

– Kiekvienas matome šį daugialypį miestą per savo prizmę. Papasakokite, koks yra jūsų Londonas?
– Londonas man yra kiekvieną kartą atradimas, nes vis aptinku naujų vietų. Londonas keičiasi: kas buvo madinga vakar, rytoj bus pakeista kažkuo kitu. Man patinka Londono parkai. Mėgstamiausias yra Regent's parkas, nes gyvenu netoli jo... Mano sodas, – nusijuokia. – Johno Soane'o muziejus man yra pats svarbiausias ir įdomiausias muziejus pasaulyje. Man patinka, kad muziejai Londone yra nemokami. Mėgstu restoranus, pavyzdžiui, „Scott's“, „The Wolseley“. Londone gali rasti geros kavos, man patinka „Monocle Cafe“. Patinka „Chiltern Firehouse“. Man daug kas patinka Londone! Parduotuvės sveikuoliams: „Planet Organic“, „Good Life Cafe“, „Detox Kitchen“. Gali rinktis sveiką maistą, nuostabią kavą, atrasti įvairiausių barų. Londonas yra kupinas galimybių visiems. Londone gali būti kuo nori, gali jaustis laisvai ir tavęs nenužiūrinės, tave priims tokį, koks esi. 

– Pafantazuokime. Kaip reaguotumėte ir nuo ko pradėtumėte, jei staiga jums tektų susikrauti daiktus ir kurti gyvenimą Lietuvoje?
– Būtų labai įdomu, nes net nežinočiau, kaip susimokėti už elektrą, – juokiasi. – Iš tiesų turiu tokį romantišką vaizdą apie Lietuvą: norėčiau nusipirkti mažą, seną butelį Vilniaus senamiestyje. Esu atradusi savo mėgstamų senamiesčio parduotuvėlių ir kavinių. Norėčiau savaitgaliais nuvažiuoti iki Nidos ar Palangos, prie ežero... Bet su galimybe žiemas praleisti kitur, nes tai labai sunkus metas, kai vėlai švinta ir anksti temsta. Turiu daug draugų iš vaikystės... Tikrai nebūtų liūdna. Pasvajoju apie tai. 

– Matote, kai kurie emigrantai skundžiasi, kad Lietuvoje jų niekas nebelaukia, draugai ir šeimos išsivažinėję po pasaulį... O jūs teigiate turinti pas ką grįžti.
– O taip! Dar turiu draugų, su kuriais viename mokyklos suole sėdėjome, pas juos ir apsistoju. 

– Jeigu tuoj pat išsipildytų vienas vienintelis jūsų noras... Ko panorėtumėte?
– Ak, – giliai atsidūsta, – palauk... Žinai, kas man būtų svarbu? Nors gali skambėti banaliai, labai norėčiau, kad mano visa šeima būtų laiminga, kad visiems sektųsi, kad neturėtų bėdų, būtų mylimi. Turiu žmonių savo gyvenime, kurie šiuo metu išgyvena sunkias akimirkas ir tas man yra skaudu, nes jaučiuosi atsakinga. 

– Kodėl?
– Todėl kad aš juos myliu. Norėčiau, kad jiems pasikeistų gyvenimo srovės ir jie surastų laimę. 

Indrės Šerpytytės - Roberts paroda Pjedestalas (angl. Pedestal) meno galerijoje Parafin Londone vyks nuo rugsėjo 23 d. iki lapkričio 12 d., 2016. Paroda bus pristatyta kartu su audio įrašu Nuversti (angl. Toppled), kur profesionalus pasakotojas interpretuos filmuotą medžiagą apie valstybinių paminklų pašalinimą ir Sovietų Sąjungos suirimą. Parafin galerijos adresas: 18 Woodstock Street, Londonas, W1C 2AL.

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai