Elegancijos ir grakštumo Gytei Eismontienei (42m.) pavydėti gali dvidešimtmetės. Savo namų duris Kento grafystėje ji atveria vilkėdama džinsus, baltą nertinį, basomis kojomis. Jos plati šypsena kažkuo primena Holivudo gražuolę Julia Roberts. Erdvią svetainę puošia pianinas. „Baigiau muzikos mokyklą Lietuvoje. Profesorius V. Landsbergis buvo mano mokytojas. Dabar dukros muzikos mokosi privačiai, pas lietuvę“, - komentuoja Gytė. Kambariuose daug antikvarinių detalių – senoviški laikrodžiai, šviestuvai, knygos. Ant židinio išdėliota pypkių kolekcija, panašių į tas, kurias užsitraukdavo Šerlokas Holmsas. Namuose vyrauja šventinės nuotaikos: penkiolikmetė Urtė netrukus švęs savo gimtadienį ir jau pasigyrė dovanų gavusi triušį. „Mano draugės norėtų miegoti apačioje“, - ji klausiamai pažvelgia į mamą. Prie Gytės glaudžiasi jaunėlė Ema. Arbatos puodelius ant stalo dėlioja Gytės vyras Dalius ir karts nuo karto įsiterpia į pokalbį. Jis - suvalkietis iš Kybartų ir visai neslepia savo tarmės, net sako ja besididžiuojantis. Tiesiog šeimyniška idilė. Lituanistinės ir menų mokyklos Moksliukas lituanistiniam skyriui septynerius metus vadovaujančiai G.Eismontienei veiklos netrūksta. Buvusi vilnietė laiką su šeima, dukrų auginimą ir auklėjimą derina ne tik su darbu lietuviškoje mokykloje, bet ir pozuoja fotografams, filmuojasi reklamose, demonstruoja madas, filmuojasi kine bei padeda vyrui lietuviškame knygyne Knygnešys.

- Prieš porą metų Anglijos ITV 1 kanalo žiūrovai jus matydavo kiekvieną penktadienio rytą GMTV laidoje, kur demonstruodavote drabužius. Kokie pokyčiai įvyko nuo to laiko?
- Tik vienas darbas mano gyvenime beveik nesikeičia ir stabiliai juda į priekį - tai mokytojavimas. O modeliavimas, kurį aš laikau savo hobiu, kinta kaip koks chameleonas. Drabužių demonstravimas GMTV baigėsi šiai laidai kardinaliai pasikeitus ir tapus Daybreak rytine laida. Tačiau šį darbą su stilistu Mark Heyes bei laidos vedančiaisiais visada prisiminsiu su šypsena – daug buvo juokų, šposų ir netikėtumų nuo pradžios iki galo. Pavyzdžiui, kartą išėjau eterin avėdama abu kairės kojos batus arba prailginome suknelę tiesiog užvilkę dar vieną ant viršaus. Po laidos žiūrovai pasipiktino, kad parduotuvėse šias sukneles rado žymiai trumpesnes. Dabar daugiau užsiimu fitting (liet. primatavimų) modelio darbu. Pusę metų teko dirbti su britų dizainere Orla Kiely. Fitting modeliu buvau ir tokiems parduotuvių tinklams kaip Whistles, Cos, Karen Millen, britų dizainerei Betty Jackson. Su pastarąja dirbom labai konkrečiam tikslui - nuo podiumo nužengusius drabužius reikėjo paruošti masinei gamybai. Buvau modeliu visai jos pertvarkomai kolekcijai: nuo suknelių iki aksesuarų, skrybėlių, diržų, pirštinių. Dizainerė norėjo patogių drabužių, kasdieniniam vilkėjimui, tad kiekvieną rūbą išbandžiau lyg savą: kas patogu, kur spaudžia, kokios medžiagos nemalonios - jai visos pastabos buvo labai svarbios.

- Kokioje keisčiausioje fotosesijoje teko sudalyvauti?
- Keisčiausias buvo fotografavimasis dramos Episodes reklamai. Buvau aktorės Tamsin Greig kūno dublere. Plaukiojau baseine su gražiausia vakarine suknele, fotografavo atskirai kiekvieną ranką ir koją, o paskui, photoshopo programa visagalė - sudėjo bendrą paveikslą iš atskirų nuotraukų, priklijavo aktorės veidą ir voila – tobulas aktorės Tamsin Greig kūnas. Ir tikėk po tokių fotosesijų reklaminiais skydais ant autobusų...  O šiaip po fotosesijų draugai mano nuotraukų atranda netikėčiausiose vietose – atostogaudami Italijoje mano veidą jie išvydo Shell katalogo viršelyje, esu Skype bei Lycamobile komercinėse reklamose.

- Jūsų veidas šmėkšteli ir  4-oje Karibų Jūros Piratai dalyje.
- Taip, atradau dar vieną įdomią sferą – tai filmavimasis masinėse scenose. Jei esi pasiruošęs keltis 5 ryto, keliauti į bet kurį Londono kampelį, kartais miegoti vos po kelias valandas, netrūksta kantrybės lauke šalti ar kepti – iš filmavimųsi masinėse scenose galima ne tik neblogai pasipelnyti, bet ir išgyventi. Bet konkurencija didžiulė ir viskas priklauso nuo personažų, kurių reikia filmui, ir tavo išvaizdos panašumo bei filmavimo komandos pasirinkimo. Šiame darbe man įdomiausia galimybė pakliūti į filmų aikštelę bei matyti kuriamo filmo virtuvę. Filme Karibų Jūros Piratai teko darbuotis dvi savaites. Viskas be galo įdomu: kostiumai, pastatai, purvu išgrįstos gatvės Greenwich universiteto teritorijoje, iš arti matyti kaip vaidina Johnny Depp. Nepaprastai įdomu buvo stebėti kaip dirba režisierius Clint Eastwood filme Hereafter kartu su aktoriumi Matt Damon ar aktoriai Daniel Craig bei Dame Judi Denc  filmo apie James Bond dalyje Skyfall.

- Ar modelio, aktorės darbas kažkuomet buvo jūsų svajonė? Juk esate dalyvavus ir Mis Vilnius konkurse.
- Tame konkurse dalyvavau septyniolikos. Draugai prišnekino pabandyti. Nuėjau į atranką ir patekau tarp išrinktųjų, bet iškritau kažkokiam etape. Įdomi patirtis. Tuo metu Lietuvoje buvo tokių konkursų, modeliavimų pradžia. Jie sulaukdavo beprotiško populiarumo, sporto rūmai lūždavo. Bet mūsų šalyje tuomet dar neveikė profesionalios agentūros. Aš, pavyzdžiui, esu vienmetė su Naomi Campbell. Ji didžiausią karjerą ir padarė 17-18-kos, tais supermodelių anšlago metais. O pas mus viskas tik kūrėsi. Nors esu girdėjusi, kad mano ūgis yra tinkamas podiumui (1.76 cm), grožio pasaulis mane visuomet viliojo, bet labiau kaip hobis. 

- Atvykusi į Londoną sulaukėte išskirtinio dėmesio? Juk kalbama, kad lietuvės moterys tiek  komplimentų ir dėmesio kiek čia Lietuvoje retai sulaukia?
- Tai yra tiesa. Gal lietuviai tiesiog yra pripratę prie dailių lietuvaičių? Arba užsieniečiai nuoširdesni? Tik atvykus į šalį labai prastai kalbėjau angliškai. Su Urte eidavau į parkus ir mane dažnai užkalbindavo, klausdavo, ar esu Aupair auklė. Stebėdavosi, kai atsakydavau, kad čia mano vaikas. Bet tai nebūdavo tas lietuviškas kabinimas, draugiškai prieidavo ir pasakydavo kažką gražaus, pakeldavo nuotaiką penkiolikai minučių (juk malonu išgirsti komplimentus). Lietuviams vyrams taip gaunasi, kad atrodo, jog jie tave iškart kabina. Anglai moka komplimentą pasakyti neįpareigojančiai, komplimentas nereiškia, kad tu eisi su juo į pasimatymą. Nusišypsai ir viskas.

- Vyras nepavyduliauja tokią žavią žmoną turėdamas?
- Kol kas nėra priežasčių pavyduliauti. Septyniolika metų esame drauge ir kol kas viskas gerai.  Neaišku, kokie bus kiti septyniolika metų, bet gyvenam šia diena ir džiaugiamės gyvenimu. Jei atvirai, visą laiką Dalius man buvo pats geriausias draugas. Mes šnekam, bendraujam, vienas apie kitą daug žinom. Man įdomu, ką jis daro, jam – kas vyksta mano pasaulyje. Ir mums to bendravimo reikia.

- Kaip sekasi Moksliuko mokyklai, kurioje darbuojatės jau septynerius metus? 
- Galiu tik pasidžiaugti, kad lietuviai, net gyvendami užsienyje, yra tikri savo šalies ir kalbos patriotai. Vieni tėveliai atveda vaikučius į mokyklą planuodami grįžti į Lietuvą ir nenori, kad liktų mokymosi spragų, tačiau didžioji dalis nori, kad vaikas išmoktų lietuvių kalbos pagrindų, skaityti, rašyti, laisvai reikšti mintis, kad bendrautų su kitais lietuviais vaikais.  Mokinių skaičius ir atėjus sunkiems laikams nemažėja, net sakyčiau padidėjo. Šiuo metu mokykloje mokosi 147 mokiniai. Į pamokas lituanistiniame skyriuje moksleiviai atvyksta vieną kartą per savaitę, pamokos vyksta nuo 17 iki 20 valandos savaitės dienomis. Į Moksliuką priimame vaikučius nuo 4 metukų. Mokykla įsikūrusi Beckton`o rajone Londone, kaip lietuviai meiliai vadina – Bektoniškėse. Tikriausiai nesuklysiu pasakiusi, jog čia galima pasijusti kaip Mažojoje Lietuvoje. Mokyklos planuose - plėstis į kitus rajonus, kur mūsų reikia, kur lietuvaičių daugiausia ir kur tėveliai norėtų girdėti vaikus kalbant lietuviškai.

- Kaip manote, ar labai svarbios lietuviškos mokyklos užsienyje?
- Lietuviškos mokyklos užsieniuose egzistuos tiek, kiek mes suvokiame savo tapatybę ir kas iš tiesų esame. Vesdami vaiką į dieninę mokyklą Lietuvoje ar šalyje kurioje gyvename net neiškeliame sau tokio klausimo, o gal nereikia jam tos mokyklos? Lietuviška mokykla užsienyje – jau pasirinkimas, kuriame atsiskleidžia žmogaus nuostatos, požiūris į tam tikrus klausimus. „O kam jam ta lietuvių kalba? Negrįšime mes jau. Tegul išmoksta pirmiausiai anglų, paskui lietuvių“ – tai dažniausiai girdimi argumentai. Deja, laikas bėga septynmyliais žingsniais ir vaikučiai auga kaip ant mielių. Ateina mama vedina 12 metų vaiku ir beveik verkia, kad sūnus nemoka Lietuvoje meniu kavinėje perskaityti, o ir pats vaikas staiga ima suvokti, kad kažkas ne taip svečiuojantis pas senelius: žodžių taip stipriai trūksta, kad nesugeba minties išreikšti ir pusbroliai jo nesupranta... Dažnai mes užsiliuliuojame ir pamirštame, kad anglais niekuomet netapsime, o ir patys britai nemėgsta kitataučių, apsimetančių anglais. Jiems įdomiau jei esi savimi, papasakoji anglui, ką įdomaus galima pamatyti tavo šalyje, kuo mes kitokie, kokie mūsų patiekalai, kalba. Mokėti savo gimtąją kalbą yra būtina, bet vaikai to savaime neišmoks, kaip dar vis galvojama. Taip pat girtis savo gimta šalimi yra puiku, net jei gyveni kitur ir nežadi grįžti. Sunku žmogui neturinčiam šaknų, nelabai įdomu su tokiu ir bendrauti. Šiuo metu gyvenam Londone, neplanuojam grįžti, bet net nemanau apsimesti esanti anglė. Giriuosi savo gimtine, žaviuosi Anglijos sodais ir žinau, kas esu – lietuvė. Mano vaikai taip pat. Kalbamės su dukromis, jog mokėti lietuvių kalbą yra privalumas, privalumas eiti į lietuvišką mokyklą. Juk niekada nežinai, ko gyvenime prireiks. Noriu, kad dukros turėtų tvirtą suvokimą, iš kur jos atėjo. Juk nuo to žmogus gali pradėti kurti savo identitetą, suprasti kas jis yra ir siekti savo svajonių. 

- Šalia modelio darbo, Moksliuko mokyklos, dar padedate vyrui Daliui knygyne Knygnešys?
- Knygnešį labiau prižiūri Dalius. Man labiausiai patinka valandėlei prisėst knygyne ant sofutės ir gurkšnojant kavą kokią knygą pavartyti.  Puiku, jog praėjo tie laikai, kai pusę lagamino skrendant iš gimtinės užimdavo knygos. Knygyne taip pat organizuojame įvairius susitikimus/vakarus su rašytojais, kitais žymiais žmonėmis, kurie apsilanko Londone.

- Dabar juk gausu įvairių elektroninių skaitytuvų? Ar knygas lietuviai vis dar aktyviai perka?
- Lietuviškos knygos svečioje šalyje - ne dešra ar šakotis, kuriuos pasiūlysi bet kurios tautybės žmogui. Tačiau nebuvo nei dienos, kad žmonės nenupirktų sau ar dovanai lietuviškos knygos. Vis tik didžioji traukos į lietuvišką knygyną priežastis, manyčiau, yra nesąmoningas noras pabūti tarp saviškių, tarp tos kultūros, kuri mums suprantama, iki kaulų pažįstama, kurios dalis mes esame ir visuomet būsime. Smagiausia matyti vaikus kaip varniukus sutūpusius tarp gražių, spalvotų, lietuviškų knygų. Nemanau, kad elektroninė knyga į šalį nustums senutę popierinę - tas knygos kvapas, lapų vertimas yra skaitymo sudedamoji dalis. Gera namie turėti mėgstamų knygų lentyną.

- Sode pastebėjau augančias ne tik gėles, bet ir žirnius. Aplinka atrodo labai prižiūrima. Tai jūsų nuopelnas?
- O taip! Žinote, yra toks pasakymas: „kai jaunystė baigiasi - prasideda daržas“. Tai man tikriausiai jau atėjo daržo stadija. Kieme auga mano sodinti raudonųjų, juodųjų serbentų krūmai, agrastas, šilauogė. Pasisodinome trešnę, slyvą. Pavasarį sodinsiu žirnius - koks malonumas vaikams išbėgus į kiemą palukštenti žirnių, savo braškę nusiskinti. Mūsų kiemas – mūsų tvirtovė, vasarą jame praleidžiame visą dieną, prisipilam baseiną vandens, šokinėjam ant batuto. Šią žiemą buvom įtaisę lesyklą, pripylėm riešutų voverėms, kurios jau senos mūsų kiemo gyventojos. Net papūgos kiemą aplanko! Patikėkit, Kente būriais gyvena ir skraidžioja žaliosios papūgos. Matėm dažnai jas praskrendant virš galvų, bet niekuomet nenusileisdavo. O dabar čirškia nuo pat ryto, nusileidžia riešutų pagvildenti, atlekia ir strazdai. Lietuvoje vaikai turi galimybę į kaimą pas senelius nuvažiuoti, iš daržo morką parsinešti, karvutę paglostyti – tai tikriausiai vienintelis trūkumas gyvenant didmiestyje.

- Dažnai sakoma, kad Anglijoje kaimynai visiškai nepažįsta vieni kitų arba savo kaimynų nemėgsta. Nuosavame name gyvenate jau kurį laiką. Kaip jums sekasi sutarti su kaimynais?
- Dievo dovana turėti gerus kaimynus ir galiu sakyti, kad mes apdovanoti dvigubai. Mūsų anglas senukas kaimynas David – geras ne tik mūsų, bet ir vaikų draugas. Mergaitės jo sode rožes karpo, kartu morkas rauna, žolę pjauna ir paukščius lesina. Net tvora tarp jo ir mūsų kiemo įlinkusi nuo vaikų laipiojimo. „Ar galiu pas kaimyną nueiti į sodą?“ - vis išgirstu vaikų klausimą. Teigiama, kad anglai uždari ir į draugystes greitai nesileidžia ir tiesos tame yra. Reikėjo šiek tiek laiko susidraugauti, tačiau dabar iš atostogų tarp visų mūsų lauktuvių būtinai yra dovana ir kaimynui – dažniausiai vietinio vyno (David didelis vynų žinovas). O jei David nusiperka kokį antikvarinį daiktą - mes esame pirmieji pakviesti jo apžiūrėti. 
Kadangi David gyvena savo name nuo vaikystės, buvo be galo įdomu vartyti jo nuotraukų albumą ir stebėti kaip atrodė jo ir mūsų namas prieš bene 60 metų. Mes prieš tai šį namą nuomojomės, o kai jį pirkome, mūsų šeimininkas kaimyno klausė, ar norėtų turėti tokius kaimynus kaip mes. Man atrodo, kad mūsų buvusių šeimininkų tėvų tėvai čia gyveno, tad jiems labai svarbu, kad tinkami žmonės perimtų jų gimtuosius namus. Buvę šeimininkai dar papasakojo, kad kai jo tėvai šį namą pirko 1931 metais jis tuomet kainavo £750. Dabar nerealiai skamba tokia kaina.

- Londone su šeima gyvenate jau dvylika metų. Ar vis dar kamuoja gimtinės ilgesys?
- Pradžioje buvo sunku, gal net labai sunku, viskas svetima, nauja. Net nežinau, kaip būtų reikėję ištverti be artimųjų, draugų. Bet tokios minties, viską metam ir grįžtam net nebuvo - matėm, jog tai galimybių šalis ir tikėjomės, jog pavyks įsikurti. Taučiau trumpam grįžti į Lietuvą visada traukia, gal todėl, kad jaučiamės laukiami draugų ir artimųjų - puikiai sutariame su vyro sesers Vitalijos šeima, vaikai svaigsta vien nuo minties, kad vasarą pagyvensim pas juos. Draugai, nors jau tiek metų išvažiavę esam, laukia išskėstom rankom, o ir mums jų reikia. Jaučiuosi turinti dvejus namus - čia ir Lietuvoje.

- Ar prisimenate kaip apsisprendėte atvykti į Angliją?
- Pardavėm bendrabučio kambarį, neturėjom kur apsistoti tai laikinai apsigyvenom pas draugus. Vilniuje, tiksliau Balsiuose, pradėjom statyti namą. Statėm, statėm tą namelį, Daliaus draugai padėdavo, suvažiuodavo visa šutvė, aš kepdavau šašlykus, Urtė maklinėdavo su botais po statybas. Uždėjom stogą ir pinigai baigėsi. Pirmasis išvažiavo Dalius. Kaip ir daugelis, planavo pusmetį padirbėti, grįžti, pabaigti namą, bet viskas užsitęsė ilgiau. Aš jau po keturių mėnesių nusprendžiau, kad taip gyventi nebegaliu. Kažkokia nenormalybė su vyru gyventi atskirai. O dar nenusimatė, kada jau jis tikrai grįš. Be to, dirbau tuomet Kalvarijų mokykloje (Vilniaus pedagoginiame universitete esu baigusi lietuvių kalbą ir literatūrą magistro laipsniu), Urtę mažą palikdavau pas mamą, kasdien per miškus į darbą važiuodavau, gaudavau 500 litų mėnesinį atlyginimą, kai Dalius tiek per dieną uždirbdavo. Tuomet tokie laikai buvo. Pavargau ir psichologiškai, ir fiziškai. Dalius ir pasiūlė, ką tu vargsti, važiuok pas mane. Tuo metu jokiais būdais neatrodė, kad mes išvažiuojam visam. Galvojom, per vasarą pabūsim, užsidirbsim, grįšim, baigsim statybas.  Pradėjom kaip ir visi, visko teko griebtis. Urtė iškart ėmė lankyti mokyklą, pradžioje kambarį nuomojomės, paskui jau du, vėliau galėjom leisti jau ir namą išsinuomoti. Dalius jau Lietuvoje turėjo dirbtuvę, dirbo staliumi. Anglijoje jis pateko į labai gerą aplinką. Su draugo pagalba, tik atvažiavęs, jau kitą dieną pradėjo dirbti ir toje kompanijoje sėkmingai darbavosi 5-6 metus. Pradžioje statybose, paskui dirbtuvėse. Vėliau įsteigė savo kompaniją. Nepatyrėme mes tokio vargo kaip kitiems tenka atvykus į Angliją. Juk visokių istorijų prisiklausome.

- Dukros nuo mažens auga Anglijoje. Tikriausiai šeimos ir jų ateitis siejama su šia šalimi?
- Dukros rimtai kremta mokslus angliškose mokyklose. Jų planuose – gerai išlaikyti egzaminai ir tolimesni mokslai čia, Didžiojoje Britanijoje. Šiuo metu negalvojam apie grįžimą - su vaikais jau nebegali lakstyti pirmyn atgal, o jie yra mūsų prioritetas. Ir neslėpsiu - manau, gavusios išsilavinimą šioje šalyje, jos ateityje turės platesnį pasirinkimą. Taip, dabar Londonas yra mūsų namai, bet gyvenime nutinka pačių netikėčiausių dalykų, tad negaliu sakyti, kad niekuomet nebegyvensim Lietuvoje.

- Jūsų namuose pastebėjau daug antikvarinių daiktų. Ar tai jūsų pomėgis?
-  Antikvaras ir visos senienos - Daliaus pomėgis. Jisai po antikvaro muges laksto nuo ankstyvo pavasario ir velka namo viską, kas gražu. Dažniausiai vyras važiuoja į Ardingly Antique & Collectors Fair ir Detling Antique Fair muges. Iš manęs jis kartais tik pasijuokia, sako, „tau vis atrodo, kad kažkas numirė ant tos sofos ar ano fotelio“, nes prie kai kurių senienų, pavyzdžiui, lovų ar spintų specifinio kvapo niekaip negaliu priprasti ir tie baldai man atgrasūs, kol atrestauravus tampa savi. 

- Mačiau daug jūsų šeimos nuotraukų kalnuose, su slidėmis. Koks mėgstamiausias jūsų slidinėjimo kurortas?
- Kalnų ir slidinėjimo manija mus užkrėtė Daliaus sesers Vitalijos šeimyna. Prisijungėm prie jų draugų linksmosios kompanijos ir jau slidinėjom Austrijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje. Niekuomet nevažiuojam į tą pačią vietą, juk galima tiek kitų slidinėjimo kurortų pamatyti. Bene geriausią įspūdį paliko slidinėjimo kelionė į Austriją. Zillertal`io regione miestelis Hippach, kaip iš pasakos - mažas, jaukus, nepaprastai tvarkingas, keltuvai nauji, restoranėliai kalnuose kailiais iškloti, maistas nuostabus, slidinėjimo trasos plačios ir gerai prižiūrimos, ko daugiau norėti. Tik džiaukis nuostabiu gamtos grožiu ir lėk su vėju nuo kalnų.

- Papasakokite apie savo dieną.
- Mano visas dienas galima skirstyti į dieną, kai dirbu Moksliuke, ir dieną, kai važiuoju į filmavimus ar fotosesijas. Vis tik pusryčių meniu paprastai nesikeičia: avižinių dribsnių košė su saulėgrąžomis, obuoliais ar bananais ir mėtų arbata. Moksliuko dieną ryte sau leidžiu pamiegoti iki 8 val. (esu baisi miegalė), mat vyresnioji dukra Urtė pati papusryčiauja ir išeina mokyklon, o mažosios mokykla visai šalia namų, tad susiruošti užtenka pusvalandžio. Kai vaikai mokyklose, ruošiuosi pamokoms, atsakinėju į mokyklos mokinių tėvelių skambučius, registruoju naujus mokinius. Parėjusių mergaičių visuomet laukia mano pagaminti pietūs – taip jau esu išauklėta mamos, maisto inspektorės-specialistės, kad teisinga mityba augančiam vaikui yra labai svarbi. Vėliau automobiliu važiuoju į Moksliuką. Grįžtu jau vakare, apie 9 valandą. Nors ir kaip prašau, kad vaikai eitų miegoti, mažoji Emutė vistiek laukia manęs grįžtančios ir iš lovos atidunda vos išgirdus atveriamas duris. Prieš miegą turime šventą ritualą, kurio nevalia sulaužyti - turiu abi dukras apkamšyti ir paglostyti. Suguldę vaikus su Dalium mėgstame pavakaroti, filmą pažiūrėti, šiaip susėdę pasišnekėti, tai tarsi šventas, tik mūsų, laikas. 
Filmavimo, fotosesijų dieną – absoliučiai esu pradingus iš namų. Keliuosi paprastai apie 5 ar 6 ryto ir grįžtu apie 8 vakaro ar vėliau. Į darbą keliauju traukiniais, kadangi mūsų Londono pusėje nėra metro, tad tenka prisitaikyti prie jų grafiko. Esu išmaišius beveik visą Londoną ir jo apylinkes, jei turiu laiko, būtinai einu papildomą mylią pėsčiomis, paprastai renkuosi kelią per parkus, kurie Londone nuostabūs bet kokiu metų laiku. Jei važiuoju į atranką centriniame Londone, pasilepinu skirdama laiko vien sau - nueinu į parodą, kavinėj paskaitau knygą, panaršau po parduotuves. Visomis dienomis su Daliumi tarsi cirke žongliruojame, tariamės, kuris kur vaikus veža, kas iš mokyklos pasitinka, prisitaikome vienas prie kito darbų, kadangi grafikai gali visiškai pasikeiti ir nėra nieko pastovaus. Tenka filmuotis ir savaitgaliais. Grįžus po ilgos filmavimo dienos paprastai šeimyna mane pasitinka su valgiais, gėrimais ir lepina kaip išmanydami. Būnu pavargus kaip lapas, bet nepaprastai laiminga, jog turiu juos tris - mylimiausius ir brangiausius žmones, kurie taip manęs laukia. Nedarbo dienomis ar savaitgaliais turime visi silpnybę - neišsinerti pusę dienos iš chalatų. Sugriūna mergaitės rytais pas mus į lovą ir kikename, šnekamės, vakarais skaitome visi knygas. 

- Gyte, tiek metų gyvenate Anglijoje, galbūt pastebėjote kažkokių esminių skirtumų tarp britų ir lietuvių?
- Mes per daug kritiškai žiūrime į save ir į kitus, esame linkę nepasitikėti aplinkiniais, tačiau esame nuoširdesni ir jei susidraugaujame, nepaliekame jokių rezervų - tampame draugais visoms gyvenimo situacijoms. Britai - vertina ir gerbia tavo asmeninę erdvę, yra mandagūs bei korektiški, tačiau artimai susibičiuliauti neskuba ir linkę bendrauti savo socialiniame sluoksnyje.

- O kaip mes atrodome anglams?
- Sako, jog esame darbštūs ir užsispyrusiai siekiame savo tikslo – per trumpą laiką svetimoje šalyje dažnai pasiekiame daugiau, nei kai kurie anglai gyvenę čia nuo vaikystės, tačiau taip ir nesupratę, kad jų gimtinėje pildosi svajonės. Reikia žinoti, ko nori ir norėti visomis jėgomis. Tuomet Londonas tampa galimybių miestu.

- Jūsų pažįstamų, draugų rate daugiau lietuvių ar kitos tautybės žmonių?
- Pažįstamų – daugiau britų, draugų - lietuvių. Pažįstamais galiu vadinti kitus modelius, kuriuos dažniausiai susitinku atrankose ar fotosesijų, filmavimų metu, tačiau po darbo mūsų keliai išsiskiria.  Draugaujame daugiausiai su kitomis lietuvių šeimomis, kurios turi panašaus amžiaus vaikų, drauge švenčiame vaikų gimtadienius, keliaujame. Vaikams kitų vaikų labai reikia, tad kartais tenka atsižvelgti ir į jų norus.

- Kokie jūsų artimiausi planai, siekiai, norai?
- Artimiausias planas - baigti statyti prie namo verandą ir tvarkyti kiemą. O tada jau sodinsiu gėles ir braškes.