Kokia jūsų parengta/parašyta istorija/interviu/laida/reportažas/knyga jums labiausiai įstrigo atmintyje? 

Dabar, aišku, atrodo, kad įdomiausia buvo paskutinė mano aprašyta istorija apie Kotriną, kuri savo darbo atostogas skiria Sirijos karo pabėgėlių gelbėjimui Graikijos salose. Tačiau kiekvienas pašnekovas savaip įdomus, visada išmokstu kažko naujo. Liūdna, kad labai daug įdomių žmonių atsisako interviu arba jau po interviu apsigalvoja pabūgę anoniminių įžeidžiančių komentarų lavinos. Labai tikiuosi, kad „Interneto higiena“ bus užkrečiantis pavyzdys visiems portalams.

Kokios savybės, jūsų nuomone, svarbiausios norint tapti geru žurnalistu/rašytoju/leidėju? ​

Mokėti rašyti, žinoma. O toliau, kur ta riba tarp sąžiningumo su pašnekovu ir sensacijos – aš nesu tikra. Dažnai būna, kad žmonės man pripasakoja labai asmeniškų, intymių dalykų, kurie vėliau į viešumą nepatenka. Logiškai mąstant, atrodo, kad žmonės gi ne maži vaikai, žinojo, kad duoda interviu ir ką pasakė, tą jau pasakė... Bet praktiškai aš visada leidžiu pašnekovams paskaityti tekstus ir juose keisti ką tik nori. Nežinau, kaip išsisuka kiti sensacingas išpažintis publikuojantys žurnalistai – spjauna į asmeninį santykį su pašnekovu ar pasižymi įtikinėjimo menu? Aš esu labiau mėgėja nei profesionali žurnalistė, todėl šių niuansų taip ir nežinau.

Kas jūsų darbe labiausiai džiugina ir dėl ko dažniausiai tenka nusivilti? ​

Mane džiugina pats faktas, kad pasakoju istoriją. Džiugina tai, kad galiu rašyti kada noriu ir tik apie tai, kas man pačiai įdomu. Liūdina nebent tai, kad kartais mano nuomonė ne visada sutampa su redaktorių. Ir dar - kartais atrodo, už rašymą galėtų mokėti daugiau.

Kokius leidinius/knygas/laidas/podcastus/rašytojus ar pan. jūs skaitote, žiūrite, klausote ir labai mėgstate? ​

Oi, apie knygas tai nežinau kur pradėti – skaitau daug, esu snobė, dažnai verčiu save skaityti ne tik tai kas įdomu, bet ir tai kas naudinga. Turiu sistemą – dvi knygos mokslinės ar istorinės ir tik tada trečia pasilepinimui grožinės literatūros. Dabar kaip tik esu Berklyje, prisipirkau visokių “mandrų” knygų, tik nežinau kada turėsiu joms laiko. Namie neturime televizijos, žinių nežiūrime, nebent vairuodama, jei dukra nezirzia, klausausi Amerikos NPR radijo programų. O šiaip viską sužinau ir žmones seku tiesiog feisbuke. Pasilepinimui, kai gerai veikia internetas, dukra miega, o aš, pavyzdžiui, lankstau skalbinius, labai mėgstu žiūrėti visokias LRT laidas. Buvo metas kai net savo vyrui į anglų kalbą versdavau “Emigrantai” istorijas! Nuo tada jis vis laukia, kada jie atvažiuos į Havajus manęs nufilmuoti.

Planas B. Jei ne žurnalistas/rašytojas/leidėjas - kokiame darbe save įsivaizduojate?​

Aš visada ir gyvenu planu B. Rašymas – mano didžioji aistra, mano terapija ir dar gi skambus pasivadinimas “rašytoja”. Bet tiesa ta, kad niekada nesurizikavau gyventi vien rašymu, vien dėl rašymo, nes tiesiog bijau neišgyventi vien iš rašymo – turiu minty užmokestį. Tad taip ir nežinau, ar visiškai atsidėjusi rašymui tapčiau sėkmingesnė ir talentingesnė, ar priešingai, būčiau apimta nesuprasto genijaus kartėlio ir galiausiai imčiausi visokių reklaminių tekstų kūrimo ir užsakomųjų straipsnių, kad tik apmokėčiau sąskaitas? Kita vertus, reklaminius tekstus rašyti, man būtų labai įdomu. Dabar pradėjau rašti vaikams, netrukus pasirodys mano knyga Havajų pasakų knyga - juk šiuo metu dirbu mama. Tačiau rašydama kiekvieną knygą aš visada turėdavau kitą pajamų šaltinį, nes tuomet rašymas tampa prabanga, privilegija, o ne būtinybe iki trečiadienio vakaro sukalti tekstą apie kokias nors Kauno tvoras. Nors tikrai labai gerbiu žurnalistus, kurie rašo po tekstą per dieną. Bet kaip sakydavo mano bičiulis, amžiną atilsį jam, Vilis normanas, “kai rašai daug publicistikos, tai “išsirašai” ir nelieka žodžių kitiems kūriniams…”