Lapkričio 11, 2019
Pirmadienio Profesija. Verslo plėtros vadovė Aistė: „kompanijos veidas yra darbuotojai, be jų verslas toli nenueis“

Apie karjerą ir darbadienius pasakoja kompanijos „MIT Ventures - Employee Engagment“ verslo plėtros vadovė AISTĖ NAUJOKAITYTĖ. „Mūsų kompanijos misija yra padėti įmonėms gerinti savo santykius su darbuotojais, investuoti į juos ir pakeisti darbdavio ir darbuotojo dialogą, kuris, deja, vis dar yra kaip sugedęs telefonas“, - sako ji. Iš Jurbarko kilusi Aistė nuo dvylikos metų augo Londone. Nekilnojamo turto plėtros studijas baigusi Anglijos Liverpool John Moores universitete ji penkiems metams grįžo gyventi ir dirbti į Vilnių. Vis dėlto, tęsti karjerą lietuvė nusprendė Londone.

- Papasakokite apie savo darbo dieną.

- Mano kasdienybė yra susitikimai su įmonių vadovais. Įmonės gali būti įvairių dydžių, nuo dešimt iki dešimties tūkstančių darbuotojų. Pokalbio metu visada stengiuosi išgirsti savo klientą, t.y. darbdavį, kokios jų problemos, ar sunku išlaikyti darbuotojus darbo vietoje, o gal sunkiau surasti? Darbo rinką šiuo metu diktuoja darbuotojai, nes yra stygius gerų specialistų ir gerai dirbančių žmonių. Kartais puikiai dirbantis apsaugos darbuotojas Kalėdų metu išeis dirbti į „Amazon“ vien dėl to, kad ten jam mokės keliais svarais daugiau. Tokie priedai kaip 24/7 privatūs gydytojai, psichologai, nuolaidos parduotuvėse, restorane ir t.t. darbuotojams ir jų šeimos nariams iš esmės keičia kaip darbuotojas jaučiasi tam tikroje kompanijoje. Atostogos ir pensija - tai ne priedai, mes visi privalome tai gauti.

- Kokie buvo jūsų pirmieji karjeros žingsniai?

- Kai atvykau gyventi į JK būdama dvylikos metų, regis mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis ir iš mergaitės iš Jurbarko, kuriai ne per geriausiai sekėsi mokykloje, kuri neturėjo ypatingai daug draugų ir nebuvo ypatingai populiari, pradėjo sektis. Nuolat girdėjau, kad aš gimiau po laiminga žvaigžde. Gyvendama ir augdama Anglijoje turėjau labai daug galimybių realizuoti save ankstyvame amžiuje. Dirbti pirmoje nekilnojamojo turto agentūroje pradėjau būdama tik penkiolikos metų. Tai atidarė duris į tolimesnes galimybes, nes dvidešimt vienerių jau turėjau šešis metus patirties NT srityje.

- Kaip atsitiko, kad su nekilnojamo turto projektais dirbti pradėjote penkiolikos?

- Anglijoje 10 klasėje visi mokiniai dvi savaites atlieka privalomą darbo praktiką bet kokioje pasirinktoje srityje. Tai labiau supažindinimas su darbo aplinka nei darbas. Praktiką atlikau NT agentūroje, labai patikau įmonės vadovams ir po dviejų savaičių man pasiūlė likti kompanijoje savanore iki 16 metų, o nuo 16-kos oficialiai įdarbino ir mokėjo atlyginimą. Agentūra buvo netoli mano namų, tad tiesiog užsukau su CV ir gavau praktiką, paskui viską lėmė mano imlumas, bruožas greitai mokytis, noras būti pačia geriausia.

- Kokį geriausią karjeros sprendimą esate priėmusi?

- Geriausias karjeros sprendimas vis tik buvo baigus universitetą Anglijoje išvažiuoti laimės ieškoti į Lietuvą. Manau, jog kiekvienas studentas baigęs universitetą Jungtinėje Karalystėje daugiau mažiau žino, kas laukia sekančius penkis metus. O Lietuvoje mane sužavėjo laukinis verslo klimatas. Tuo metu atrodė, kad ten viskas įmanoma tik reikia būti kitokiu ir mokėti kovoti. Ir tikrai, 2012 metais, tokių kaip aš nebuvo daug, vienetai. Mano patirtis NT srityje, tobulos anglų kalbos žinios ir, žinoma, jaunatviškas maksimalizmas ir lėmė tai, kad gavau verslo plėtros vadovės pareigas, kurias JK būčiau gavusi tik po dešimties metų įdirbio. Grįžusi atgal į JK peršokau kelis etapus, o šiandien vėlgi esu apsupta žmonių, kurie mane sparčiai šokdina per dar aukštesnes pakopas.

- Kaip planuojate savo laiką?

- Vienas gali padaryti tiek mažai, o drauge tiek daug. Turiu nuostabią palaikymo komandą - šeimą ir draugus. Po dukros gimimo, atrodo, mano dienoje atsirado papildomos 24 valandos, nes spėju kur kas daugiau nei būdama viena. Laiko planavimas yra labai svarbus kiekvieno sėkmingo žmogaus gyvenime, išsibarstymas po kelis projektus ar pribėgimas nuo vieno iki kito darbelio yra tiesiog energijos išeikvojimas. Savo laiką planuoju blokais ir darau tik tai, kas buvo paskirta tuose laiko rėmuose. Visada su savimi turiu dienos planą, kuris labiau panašus į špargalkę su dešimt dalykų, bet kol jų nepadarau namo nevažiuoju ir jokiu būdu darbų namo nesivežu.

- Kaip manote, kokia yra sėkmingos karjeros taisyklė?

- Labai banalus atsakymas, bet turėti tikslą. Neturint jo, tai tas pats kas ryte atsikelti negalvojant apie pusryčius arba išeiti iš namų ir nežinoti kur eini? Kaip galima eiti į darbą negalvojant, ko nori pasiekti? Gyvenimas be tikslo tolygus vegetavimui. Penkis metus be išimties turėjau tikslų lentą, čia vienas iš jaunatviško maksimalizmo bruožų, būtinai viską susipiešti, susikabinti ir dar internete pasidalinti. Dabar man to nebereikia, dabar užsimerkusi prieš miegą kiekvieną vakarą matau savo tikslą.

- Koks jūsų tikslas?

- Visada turėjau ir turiu tikslą visiems aplink save nešti naudą ir kurti pridėtinę vertę. Bendraudama su žmonėmis, nebūtinai gaunu iš to naudos asmeniškai, bet matau kaip galiu prisidėti prie jų gerbūvio kūrimo ir mielai dalinuosi savo mintimis. Artimiausi tikslai karjeros srityje yra padėti klientams pakeisti dialogą tarp darbuotojų ir darbdavių. Džiaugiuosi, kad turiu daug klientų lietuvių, mes juk kultūriškai labai artimi, geriau suprantame vienas kitą.

- Jūsų veiklos moto.

- Vėlgi grįšiu prie vertės. Noriu priminti visiems įmonių direktoriams, vadovams, kad jų verslo veidas yra jų darbuotojai ir be jų verslas toli nenueis.

- Kokį maloniausią profesinį komplimentą esate išgirdusi?

- Maloniausias ir dažnai girdimas komplimentas, kad aš įkvepiu savo klientus tobulėti, siekti daugiau.

- Kokiais gyvenimo pasiekimais labiausiai didžiuojatės?

- Labiausiai didžiuojuosi savo dukra. Visiškai ne profesinis pasiekimas, bet man ji labai profesiškai padeda. Šiame dideliame pasaulyje galima labai greitai save pamesti ir pamiršti tikslus bei moralę. Dukra man sugrąžino realybės ir gyvenimo ant žemės jausmą, ko man paskutiniu metu labai trūko. Manau bet kokioje profesijoje ir darbe, visų pirma, yra žmogus, jo veidas ir jo asmenybė, tik tada - verslas. Ir jeigu žmogus iš savęs nėra labai geras, tai tikiu, kad ir verslas labai trumpalaikis. Dukra mane skatina būti geriausia savo versija, morališkai, fiziškai ir profesionaliai.

- Jums teko gyventi bei dirbti tiek Lietuvoje, tiek Anglijoje. Kokie yra didžiausi skirtumai, jūsų manymu, lyginant šių dviejų šalių darbo atmosferą?

- Lietuva man visada buvo ir bus svajonių šalis. Ten gyvena mano draugai, mano seneliai, tai yra mano gimtinė. Per penkis metus Lietuvoje nusipirkau namus ir tikėjausi, kad mano „big Lithuanian dream“ išsipildys. Tačiau, mano atveju, Lietuva visada ir liks tik svajonių šalimi. Kiekvieno žmogaus patirtis yra unikali, bet aš asmeniškai nemokėjau gyventi Lietuvoje. Ilgą laiką melavau pati sau, kurdama tą idilę ir įvaizdį, kad viskas yra tobula, bet ankščiau ar vėliau turi pripažinti, kad pralaimėjai. Lietuvoje man pavyko pasiekti karjeros aukštumų ir asmeninių laimėjimų. Tačiau šalyje, ypatingai Vilniuje, sunku nepastebėti tobulumo kulto, kuriam buvau prisiekusi nepasiduoti: atrodo, jog privalai atrodyti, kalbėti ir elgtis kaip visi. Visą laiką jaučiau spaudimą būti „susitvarkiusia“. O kas yra tobulas žmogus? Manau būti savęs geriausia versija yra kiekvieno asmeninė tobulumo forma. Jokiu būdu neprivalai tapti kaip kiti. JK tave priima tokį, koks esi, nesistengia sprausti į rėmus.

- Ar sunku buvo suderinti karjerą su žiniomis, jog laukiatės dukrelės?

- Paskutiniai mano metai Lietuvoje, kada laukiausi dukros, turbūt sutraumavo mane labiausiai. Liūdna, kada supranti, jog esi nebereikalingas ir tavyje nebemato perspektyvos kelis metus į priekį, yra piktnaudžiaujama situacija. Tuomet supranti, kad draskeisi be reikalo. Tokie dalykai labai sumažina savivertę, gali palūžti, įtikėti, kad esi beviltiškas. Todėl dabartinė veikla man yra artima ir aktuali, nes iš savo patirties suprantu, kaip yra svarbu geri santykiai įmonės viduje ir abipusis supratimas. Lietuva yra sparčiai besivystanti ir auganti šalis, kuri turi didžiulį potencialą ateityje, bet aš gimtinėje niekada nesijaučiau saugi. Labai tikiuosi, kad laikui bėgant darbdavių ir darbuotojų santykis Lietuvoje pasikeis, o pagalbos langeliuose, VMI, Sodroje, poliklinikoje ir t.t. atsiras besišypsančių ir norinčių padėti žmonių. Šiose įstaigose po šiai dienai niekas nesikeičia ir dažniau nustembi pamačiusi darbuotoją, kuris šypsosi ir nori padėti nei atvirkščiai.

- Kuo save lepinate po darbo dienos?

- Iš prigimties esu smaližė ir labai mėgstu kavą bei visokius saldumynus, bet man tai turi būti patirtis. Butikinės, nišinės kavinukės su unikaliais desertais, tai yra vienas iš mano atsipalaidavimo būdų ir tikrai silpnybė.

TRUMPAI

Dievinu… pyragėlius.
Bijau… uždarų erdvių.
Nemėgstu... saldžios sriubos.
Norėčiau turėti… penkis vaikus.
Svajoju, kad… įkvėpsiu dar ne vieną žmogų būti geriausia savo versija.
Labiausiai nusivyliau… Brexit referendumu.
Negaliu atsikratyti įpročio… kontroliuoti viską.

Raktažodžiai: ProfesijaDarbasKarjeraVerslas

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai