Sausio 4, 2017
Lietuvė pristato knygą apie slaugytojos darbą Anglijoje: „Be užsispyrimo nieko nebūčiau pasiekusi“
VIKTORIJA SAKAITĖ 3
"Slaugytojo darbas visame pasaulyje turi tą patį tikslą – padėti žmogui", - sako Aldona.

“Knygoje pasakoju apie tai, ką gerai žinau ir ką teko išgyventi. Esu medicinos seselė, slaugytoja. Tai pasakojimas apie darbo paieškas Anglijoje, profesinę veiklą, kasdienybę, šventes. Apie tai, kaip slaugytojos profesija daugeliui tapo daugiau negu darbas”, - netrukus pasirodysiančią knygą  „Sesele, duok man tabletę nuo mirties...“ pristato autorė Aldona Grupas, jau dešimt metų dirbanti slaugytoja įvairiuose slaugos namuose, ligoninėse Anglijoje, padedanti silpniems ir seniems žmonėms gyvenimo saulėlydyje išgyventi skausmą, nerimą, vienatvę.

Tai jau antroji autorės knyga. Pirmojoje, išėjusioje prieš pustrečių metų, autorė tyrinėjo lietuvių kelius į Angliją, pasakojo, kaip jiems čia sekėsi gyventi ir išlikti lietuviais. 

Su Aldona Grupas kalbėjomės apie jos kelią į Angliją, darbą, iššūkius.

"Mano kelias į Angliją nebuvo lengvas. Niekas čia nelaukė, viskas buvo nežinoma, nematyta. Prieš dešimt metų į Angliją viena važiavau kaip į nežinią, be jokių pasirengimų, tiesiai į darbą, dar tvirtai nemokėdama anglų kalbos. Viskas atrodė keista, nauja, bet viską įveikiau". "Mano kelias į Angliją nebuvo lengvas. Niekas čia nelaukė, viskas buvo nežinoma, nematyta. Prieš dešimt metų į Angliją viena važiavau kaip į nežinią, be jokių pasirengimų, tiesiai į darbą, dar tvirtai nemokėdama anglų kalbos. Viskas atrodė keista, nauja, bet viską įveikiau".
 

Kaip kilo mintis parašyti knygą apie slaugytojų darbą?
Knygos rašymas - ne vienos dienos darbas. Esu labai užsiėmusi. Daug dirbu, turiu nemažai įvairios veiklos. Knygą rašiau po skyrelį, lipdžiau po truputį. Kasdien atsirasdavo ką naujo papasakoti. Ir dabar dar turėčiau daug ką pridurti. Beveik kasdien susitinku su savo pacientais, padedu jiems, slaugau, kalbinu, klausausi jų istorijų ir vis galvoju: kokie jie gražūs, tie mano ligoniai, senoliai, koks gražus jų pasaulis. Kai buvo jauni ir sveiki, jie neturėjo laiko to, ką pergyveno, įvertinti. Dabar – visas laikas jų - turi tiek daug ką pasakyti, bet nebeturi, kas jų klauso. Klausytojais tampame mes, slaugytojai. Klausomės išdaliję vaistus, nuvogę minutę nuo savo poilsiui skirtų minučių. Ne vienas senukas, ar ligonis man yra sakęs, kad bendravimas jiems - tarsi vaistai. Pokalbiai su globos namų gyventojais, ligoniais buvo viena iš šios knygos atsiradimo priežasčių. Tai, ką darau aš, daro daugybė kitų slaugytojų. Žinau, kad jie taip pat jautriai bendrauja su mūsų ligoniais. Kitaip neįmanoma. Kitaip tuo nebūtum... Aš žaviuosi jų atsidavimu. Kaupdama mintis knygai, kalbėjau ne su viena slaugytojų, tapusių mano draugėmis. Kai kurios papasakojo savo istorijas, kodėl pasirinko slaugytojos darbą. Niekas neatsiranda be priežasties, niekas niekuo netampa be priežasties. Jeigu pasirinksi darbą, kuris tau nėra skirtas – kankinsiesi pats ir kankinsi kitus. Meilės žmogui mūsų darbe iš tikrųjų reikia labai daug.

Turėdama medicininį išsilavinimą, Lietuvoje dirbote kitus darbus medicinos srityje. Be to, studijavote teisę ir, galbūt, šiandien būtumėte tapusi gera teisėja, advokate. Bet tapote slaugytoja. Ir ne Lietuvoje.
Manau, kad taip turėjo būti. Jaučiau, kad kažką turiu keisti savo gyvenime, nes tas tempas, kuriuo gyvenau Lietuvoje, man atrodė per lėtas. Norėjau permainų, ir jos tarytum atėjo pačios. Kartą, kalbėdamasi su studijų draugais apie visų mūsų ateitį, prasitariau, kad esu medikė ir viena draugė paklausė, kodėl nevažiuoju dirbti į užsienį. Persikvalifikuoti, pamatyti pasaulio. Draugės neabejojo, kad man pavyks, nes energijos turiu pakankamai. Sugrįžusi namo pakalbėjau su savo vyru - gydytoju. Jis mano minties neatmetė, pasakė, kad tokia galimybė išvažiuoti mums abiems įmanoma, nes jo draugas jau pakeliui į Angliją. Papildomai mokosi kalbą. Mes atmetėme mintį išvažiuoti į Vokietiją, nors aš ten jau turėjau draugų, buvau pramokusi kalbą. Mano vyras mokėjo tik anglų kalbą. Kodėl ne, pagalvojau: moku latvių, rusų vokiečių kalbas, išmoksiu ir anglų. Tuo labiau, kad jau šiek tiek mokėjau. Ir mes, ilgai negalvoję, pradėjome ieškoti kelių įsidarbinti Anglijoje. Gydytojams gauti darbo atrodė buvo lengviau, jam iš karto viena agentūra pasisiūlė padėti. Bet nutiko taip, kad darbą greičiau susiradau aš, išvažiavau pirma, ir pramyniau kelius mums abiems.

Tikriausiai nebuvo lengva?
Oi, ne. Darbo viena agentūra surado, bet pradžia tikrai nebuvo lengva. Netrukus supratau, kad slaugytojos darbo man nepasiūlys niekas, tik slaugytojos padėjėjos. Ne todėl, kad nesugebėčiau, kad mano mokslo baigimo diplomas netinka, o todėl, kad norint tapti slaugytoja Anglijoje, reikia turėti darbo patirties toje šalyje, tobulai mokėti kalbą. Ir aš labai stengiausi. Mokiausi kalbą koledže, mokiausi savarankiškai, kalbėjau su kolegomis, bendravau su pacientais, klausiausi ir klausiau jų. Reikėjo įrodyti daug ką sau ir kitiems. Be užsispyrimo nieko nebūčiau pasiekusi.

Kas buvo sunkiausia pradžioje?
Daug ką profesinėje veikloje teko išmokti iš naujo. Labiausiai nelengva buvo darbo pradžia, nes mums, atvykėliams iš kitų šalių Anglijoje niekas išimčių nedarė ir nedaro. Turime dirbti gerai ir dar geriau, negu patys čionykščiai. Išsikovoti vietą britų medicinos slaugos sistemoje nebuvo lengva ne dėl dalykinių savybių, o todėl, kad mes, aš esame profesinius mokslus baigę kitur, atėję iš skirtingų kultūrų. Bet jeigu labai nori, tikrai gali viską padaryti. Manau, kad man pavyko. Per dešimt metų nebesijaučiu šioje šalyje svetima. Tokių kaip aš medicinos seselių, atvykusių iš kitų šalių yra daug. Pasakodama apie save, savo žingsnius, pasakoju ir apie kitų mano bendradarbių nueitą kelią. Medicinos seselei neužtenka vien tik sugebėti suleisti ligoniui vaistus – reikia priartėti prie ligonio, slaugomojo, įgyti jo pasitikėjimą ir gyventi jo skausmu. Ir to negalėtum, nemylėdamas savo darbo ir žmonių, kuriems padedi. Kita vertus, sėkminga profesinė veikla svetimoje valstybėje būtų neįmanoma, jeigu nepažintum tos valstybės kultūros, gerai nemokėtum jos kalbos, negerbtum jos įstatymų. Turbūt nenustebsite išgirdę, kad visa, ko pasiekiau, ką turiu, išsikovojau pati. Žingsnis po žingsnio siekiau iš slaugytojos padėjėjos tapti slaugytoja, nes tvirtai žinojau, kad sugebėsiu. Tai ir norėjau papasakoti savo knygoje. Mano kelias į Angliją taip pat nebuvo lengvas. Niekas čia nelaukė, viskas buvo nežinoma, nematyta. Prieš dešimt metų į Angliją viena važiavau kaip į nežinią, be jokių pasirengimų, tiesiai į darbą, dar tvirtai nemokėdama anglų kalbos. Viskas atrodė keista, nauja, bet viską įveikiau. Didžiausia laimė, kad čia sutikau daugybę žmonių, kurie tapo mano mokytojais, bet ir geriausiais draugais.

Jūsų darbas turbūt nebuvo vien tik džiaugsmas, ir ne visi ligoniai, turbūt geranoriai.
Tas tiesa, kartais reikia apsišarvoti kantrybe. Būna irzlių ligonių, kai kurių reikalavimai nepamatuoti. Bet žinau, kad seno žmogaus neperauklėsi. Jam gali tik padėti. Darai viską, kad jam padėtum, atmesdamas savo principus. Man labai patinka, kad Anglijoje slaugytojoms stengiamasi padėti, jas apginti. Vyksta daug profesinių, teisinių seminarų. Darbuotojas niekada nėra paliekamas vienas. Žinoma, kaip ir visur, yra daug dalykų, kurie kartais trumpam sugadina nuotaiką. Bet jūs man pasakykite, kur yra lengva

Dirbti slaugos srityje Lietuvoje jums neteko, bet neabejoju, kad esate susipažinusi ir matote skirtumus?
Nesu taip gerai susipažinusi, kad galėčiau komentuoti, bet, iš pokalbių su pažįstamais esu susidariusi nuomonę, kad slaugytojai Anglijoje turi kur kas daugiau darbo priemonių, daugiau teisių. Viena, kas yra bendra – slaugytojo darbas visame pasaulyje turi tą patį tikslą – padėti žmogui. Su daugiau ar mažiau priemonių padėti. Padėti iš širdies, su atsidavimu. Nes tokia yra slaugytojo pareiga, o pareiga yra virš visko.

Norėčiau dar sugrįžti prie jūsų patirties, kurią išdėstėte savo knygoje. Ar daug tenka sutikti Anglijoje slaugytojomis, slaugytojų padėjėjomis dirbančių lietuvių, kaip jos vertinamos?
Kiekviename darbe žmogaus vertę pateikia jo požiūris į darbą ir pareigas. Man neteko rausti iš gėdos dėl greta dirbančių lietuvių. Labai daug slaugytojoms dirba medikių iš Rytų Europos, Pabaltijo, Azijos, Rusijos. Dirba daug anglų. Man dirbti slaugytoja nėra jokia problema. Tautybė ir profesija tarpusavy nieko bendra neturi. 

Teko girdėti, kad dalį pinigų už parduotas knygas jūs skirsite labdarai pasirinktuose senelių namuose Lietuvoje? Ar tai tiesa?
Tokios minties neatsisakau. Aš pati esu lietuvė, mano mama yra lietuvė, mano vyro tėvai buvo lietuviai. Aš labai myliu lietuvius. Iš pradžių labai norėčiau savo knygą pristatyti Lietuvos slaugytojų bendruomenei bei visuomenei. Pabendrauti su jais, išklausyti, išgirsti jų nuomonę, susipažinti. 

Labai smalsu, kodėl savo knygai pasirinkote tokį pavadinimą: „Sesele, atnešk man tabletę nuo mirties...“?
Jeigu kam atrodo, kad pavadinimas yra pesimistinis, kad senukai patale tik ir laukia kuo greitesnės pabaigos - tikrai ne. Visi supranta, kad gyvenimas turi pradžią ir pabaigą, kuriuos reikia priimti kaip duotybę. Dauguma žmonių iki paskutinės akimirkos nori džiaugtis, mylėti, būti naudingi. Nekalbu apie tuos, kurie serga labai sunkiomis dvasinėmis ligomis, kalbu apie žmones, kuriems nugyventas gyvenimas atrodo, kaip džiaugsmas, neturintis pabaigos. Teko matyti labai sunkių ligonių, kurie kažkokiu būdu užmezga tarpusavio ryšį be žodžių, bendrauja prisilietimais, akimis. Žodžius: „Sesele, atneš man tabletę nuo mirties...“ išgirdau iš vienos garbaus amžiaus moters. Kai apnikdavo skausmas, ji prašydavo tabletės nuo mirties.

 

Ar galima tikėtis naujų jūsų knygų?
Yra toks pasakymas: kai žmogus planuoja, Dievas juokiasi. Nenoriu, kad man taip atsitiktų. Tiesą sakant, esu iš tų, kurie niekada nesako niekada. Kol kas noriu visų paprašyti perskaityti mano knygą, pasakyti savo nuomonę. Labai tikiuosi palaikymo. Noriu visiems palinkėti mažiau skausmo, mažiau nusivylimų, nuoširdaus tarpusavio bendravimo. Mylėkime žmones, kuriems padėti esame pašaukti – nesvarbu, ar esi gydytojas ligoninėje, ar slaugytojas slaugos namuose, mokytojas - mokykloje, vairuotojas – vežiojantis keleivius. Kiek gerumo suteiksime kitiems, tiek jo mums sugrįš.

Knyga „Sesele, atnešk man tabletę nuo mirties" netrukus pasirodys prekyboje.

Straipsnio komentarai

  • Girdejau as apie ja :) man sake kad yra viena tokia lietuve ji dirba , kai skambino si tos agenturos kare plus . Taip niekad ir nepradejau tai agenturai dirbti . Bet apie ja man sake . Idomu butu pavartyt knyga , nes pati medike . Tik nzn apie ka as galeciau parasyt ...
    3. Dalia // Kovo 2, 2017 // 18:12
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Man ji pasitikėjimo nekelia. Eilinė aferistė, kuri nori praturtėti savųjų sąskaita.
    2. Sandra // Sausio 7, 2017 // 18:32
    7
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Pagarba.aš irgi šiuo metu pradėsiu minti tą sunkų kelią į slaugytojos poziciją.žinau,bus nelengva,bet tokia yra svajonės kaina.man visada patiko padėti žmonėm.ypač vyresnio amžiaus.o už pagalbą jie mielai atsidėkoja bendravimu,pasitikėjimu,prisiminimais.o tai yra neikainojama...
    1. Aušra // Sausio 4, 2017 // 20:46
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Pagarba.aš irgi šiuo metu pradėsiu minti tą sunkų kelią į slaugytojos poziciją.žinau,bus nelengva,bet tokia yra svajonės kaina.man visada patiko padėti žmonėm.ypač vyresnio amžiaus.o už pagalbą jie mielai atsidėkoja bendravimu,pasitikėjimu,prisiminimais.o tai yra neikainojama...
    1. Aušra // Sausio 4, 2017 // 20:46
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Man ji pasitikėjimo nekelia. Eilinė aferistė, kuri nori praturtėti savųjų sąskaita.
    2. Sandra // Sausio 7, 2017 // 18:32
    7
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Girdejau as apie ja :) man sake kad yra viena tokia lietuve ji dirba , kai skambino si tos agenturos kare plus . Taip niekad ir nepradejau tai agenturai dirbti . Bet apie ja man sake . Idomu butu pavartyt knyga , nes pati medike . Tik nzn apie ka as galeciau parasyt ...
    3. Dalia // Kovo 2, 2017 // 18:12
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Pagarba.aš irgi šiuo metu pradėsiu minti tą sunkų kelią į slaugytojos poziciją.žinau,bus nelengva,bet tokia yra svajonės kaina.man visada patiko padėti žmonėm.ypač vyresnio amžiaus.o už pagalbą jie mielai atsidėkoja bendravimu,pasitikėjimu,prisiminimais.o tai yra neikainojama...
    1. Aušra // Sausio 4, 2017 // 20:46
    0
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti
  • Man ji pasitikėjimo nekelia. Eilinė aferistė, kuri nori praturtėti savųjų sąskaita.
    2. Sandra // Sausio 7, 2017 // 18:32
    7
    Cituoti komentarą Siūlau šalinti

Panašūs straipsniai