Kokia jūsų parengta/parašyta istorija/interviu/laida/
Žurnaliste dirbu daugiau nei 20 metų, daugybė istorijų paliko atmintyje pėdsaką - vienos buvo laimingos, kitos skaudžios ar pamokančios. Tačiau labiausiai mane sukrėtė istorija, dėl kurios teko skristi į Venesuelą. Ten, siaubingame Pietų Amerikos kalėjime, kalėjo lietuvaitė, kadaise troškusi gero gyvenimo ir už kelis tūkstančius dolerių sutikusi pargabenti iš Karakaso į Barseloną krovinį - kelis kilogramus kokaino. Dvidešimtmetė atskrido į Karakasą, apsigyveno nurodytame viešbutyje, praleido ten kelias dienas, paskui gavo atgalinį bilietą ir specialias kelnes - kokainu užpildytus šortus. Mergina taksi atvyko į oro uostą ir net neišlipusią ją sulaikė pareigūnai. Baisiausia, kad patikros metu paaiškėjo, jog ji - kelis mėnesius nėščia. Toliau jos dienos bėgo rūsyje esančioje kameroje, be langų, su pelėsiais ir šimtais kitų nusikaltėlių. Į laisvę ji buvo išleista trims denoms - gimdymui, ir pusę metų su kūdikiu toliau leido rūsyje. Vėliau mažylis buvo atskirtas ir atiduotas vienuolėms. Mes susitikome praėjus 7 metams. Ji jau galėjo dienomis lankyti vienuolyne įkurdintą savo sūnelį, kuris buvo labai silpnos sveikatos. Aš bandžiau rasti būdų jį pargabenti į Lietuvą, pas senelius, bet man nepasisekė. Toje istorijoje buvo visko - ir blogio, ir atgailos, ir dalykų, kurių nebegali pakeisti. Žurnalistas kasdien patiria didelį emocinį krūvį. {Kalbant apie patiriamą emocinį krūvį - kaip jo atsikratote, atsiribojate, užsimirštate po panašių istorijų?} Kaip chirurgas turi pamiršti savo operacijas, taip žurnalistas - savo herojus. Tačiau man taip nepavyksta, herojų pasakojimai ilgai dar sukasi mintyse. Jei galiu, jiems stengiuosi padėti, o įkvepiančios istorijos tampa pavyzdžiu man pačiai bei tiems, kuriems vėliau skaitau paskaitas ir stengiuosi perteikti savo patirtį. Viskas sugula į mano įspūdžių-nuotykių-patirčių kolekciją. Tačiau kartais, kai galva plyšta nuo emocijų, man padeda sportas, vandens pramogos, masažai, knygos, filmai, buvimas su mažąja dukra Paula. Tada atrandu save paprastuose dalykuose - ir būnu labai laiminga.
Kalbant apie knygą, man brangiausia iš visų - "Torčiukas ant debesėlio". Ji yra pirmoji trilogijos "Stebuklų namo istorijos" dalis. Nedaugelis žino jos atsiradimo istoriją. "Torčiukas ant debesėlio" skirtas mano mamai, jos netekus, širdies skausmas buvo toks stiprus, kad neradau sau vietos, ir per kelias dienas bei naktis po jos išėjimo parašiau knygą, kurią vėliau skaitytojai išrinko į geriausių metų knygų penketuką.
Kokios savybės, jūsų nuomone, svarbiausios norint tapti geru žurnalistu/rašytoju/leidėju?
Kadangi esu išbandžiusi visas tris sritis, trumpai parašysiu, kas, mano manymu, svarbiausia kiekvienai. Žurnalistui labai svarbu aptikti įdomią temą, turėti drąsos užkalbinti nepažįstamą žmogų (arba, atvirkščiai - labai garsų žmogų, tam kartais reikia dar daugiau drąsos) ir nepagailėti laiko pašnekovui. Tie, kurie tikisi per valandą padaryti gerą interviu, labai klysta. Tie, kurie sako, kad nėra įdomių temų, turbūt netinkami žurnalisto darbui, nes žmonės su istorijomis vaikšto šalia mūsų, reikia tik jas pastebėti. Rašytojui svarbu turėti savo stilių ir gerą idėją. Leidėjui būtina analizuoti rinką ir į ją reaguoti - skaitytojai keičiasi, jie nori naujovių, vienais metais populiarios spalvinimo knygos suaugusiems, kitais - dienoraščiai paaugliams ar mados patarimai. Taip pat vyksta kova dėl autorių - gerų nėra daug. O be gerų autorių leidykla tiesiog žlugs.
Kas jūsų darbe labiausiai džiugina ir dėl ko dažniausiai tenka nusivilti?
Mane džiugina pasirinkimo laisvė, nes gali rinktis temas, herojus, autorius, knygas ar žurnalus, kuriuos leisi. O liūdina, kad para turi tik 24 valandas, nes jų niekada neužtenka idėjoms įgyvendinti.
Kokius leidinius/knygas/laidas/
Mūsų namuose nėra televizoriaus, visa šeima mėgstame žiūrėti filmus, o žurnalisto darbui būtinas naujienas randu internete arba fb. Esu knygų ryjikė - skaitau nesustodama, stengiuosi keisti autorius ir rašymo stilistiką - tai labai padeda lavinant fantaziją. Neįsivaizduoju vakaro be knygos, jei netyčia neturiu ką skaityti (pvz., keliaudama), skaitau bukletus, bibliją, viską, ką randu po ranka.
Planas B. Jei ne žurnalistas/rašytojas/leidėjas - kokiame darbe save įsivaizduojate?
Kartais, kai nesimiega, pasvajoju turėti savo viešbutį ant šiltos jūros kranto - man be galo patinka bendrauti su žmonėmis ir klausytis jų istorijų.
