Šviesos užgęsta, publika nuščiuva ir į Londono Koliziejaus (London Coliseum) teatro sceną įplaukia dailiausia „Gulbių ežero“ karalienė. Šalia manęs sėdinčių entuziastų pora šnabždasi, kad pasirodymas užburiantis ir tai viena iš grakščiausių šokėjų, kokią kada nors teko matyti. Kiekvieną epizodą pilnutėlė salė palydi plojimais ir susižavėjimo šūksniais. Pagrindinės gulbės vaidmenį šoka Anglijos ir Kanados nacionalinių baletų primabalerina JURGITA DRONINA. Nedidukei balerinai kelio pradžioje pranašauta, kad pagrindiniai vaidmenys tikrai ne jai. „Kokia iš tavęs gulbė? Juk ji turi būti aukšta! Nebent Raudonkepuraitė“. Šiandien Jurgita, įrodžiusi, kad nieko nėra neįmanomo, juokiasi prisiminusi panašias pranašystes. Ji – bene žymiausia pasaulyje lietuvė baleto šokėja, garsiausiuose baleto teatruose sušokusi pagrindinius vaidmenis visuose klasikiniuose spektakliuose.
Scenos karalienės laukiu Londono Notting Hill rajono kavinėje, kone įsivaizduoju kaip princesiškos manieros persikelia į realybę ir bendrauti teks tarsi su monarchijos atstove. „Gyvenime karūnos tikrai nenešioju“, - nusijuokia Jurgita ir šypsena spindi poros valandų pokalbio metu. Susikurtas gležnos karalaitės įvaizdis subyra į šipulius. Prieš mane sėdi be galo talentinga, darbšti, stipri moteris, rausvus puantus iškeitusi į sportinius batus. „Aš meniškos sielos tik kai esu scenoje, per gyvenimą einu be karūnos, užsimaukšlinus gobtuvą ant galvos“, - šypsosi primabalerina ir netgi vilnonis megztinis bei džinsai nepaslepia jos elegantiško stoto, gulbės grožio kaklo ir rankų, kurios plasnoja žymiausiose pasaulio scenose.
Gimusi Saratove, augusi Vilniuje, baleto išsilavinimą J. Dronina įgijo M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Šokdama Švedijos karališkajame ir Nyderlandų nacionalinio baleto teatruose ji, būdama 22-ejų, įgijo primabalerinos titulą. Kalbant su Jurgita per kūną bėgioja šiurpuliai, o vietomis netgi sunku sutvardyti ašaras. Nepavydėtina vaikystė, smurtaujantis tėtis, dvi dukras iš visų jėgų bandanti išlaikyti mama, savarankiškas gyvenimas jau nuo devynerių, maištinga siela, roko koncertai, juodi nagai, galų gale nėštumas ir kalbos, kad dabar karjera tai jau tikrai baigta. Nė velnio. Beklausant kartais sunku suvokti kaip tokiame smulkiame kūne gali tilpti tiek jėgų, ryžto, ištvermės, užsispyrimo ir valios. „Tie, kurių kelias nėra lengvas, tiesiog labiau stengiasi“, - pečiais gūžteli Jurgita.
Visa istorija - Londonietės pavasario žurnale, įsigyti galima čia >>>>>>>>>>>>>
