Gruodžio 7, 2024
Pirmojo Anglijoje tatuiruočių baro įkūrėja Vilma: “Visa tai kurta atsakingai ir su meile”
DOVILĖ ILEVIČIŪTĖTekstas: DOVILĖ ILEVIČIŪTĖ

Vaikystėje ji piešdavo ne princeses, o mistines ir magiškas būtybes, angelus ir demonus. Šiandien pirmojo Anglijoje tatuiruočių baro įkūrėjos ir talentingos tatuiruočių meistrės VILMOS ALEKSANDRAVIČIŪTĖS - VITKAUSKIENĖS piešiniai nuo popieriaus lapų ir drobių persikėlė ant žmonių kūnų. 

Į lietuvės TATTOO BAR’ą Londone, Royal Wharf rajone, užsuku Helovyno išvakarėse, kai vieta skendi mistiškų dekoracijų apsuptyje. Magiška atmosfera čia jaučiama visada, nepriklausomai nuo metų laiko. Įėjus akį iškart patraukia įspūdinga erdvė – grindys primena mėnulio paviršių, o didinga Mėnulio Deivės skulptūra tarsi saugo šią vietą. Antrame aukšte - įspūdinga mėnulio instaliacija, dar labiau sustiprinanti mistikos įspūdį.

„Dažniausiai naujai užsukę lankytojai teiraujasi: „Ar pirmiausia reikia pasidaryti tatuiruotę, kad galėtume išgerti kokteilį? – juokiasi Vilma. - Anglijoje tokių vietų dar nėra, tad ne visi supranta konceptą.“

Vilmos gyvenimas, kaip ir jos baras kupinas įdomių detalių. Kilusi iš grafų giminės, kurios istorija driekiasi per šimtmečius, ji šokiravo šeimą, pasirinkusi tatuiruočių meistrės karjerą. „Močiutė kadaise sakė, kad darau „kalinių darbą“ ir užtraukiu šeimai gėdą,“ – prisimena Vilma. Tačiau laikai, mados ir požiūriai keitėsi, ir močiutė vėliau netgi paprašė anūkės sukurti bei ištatuiruoti giminės simbolį. O ši vieta, kurta su artimųjų pagalba, atspindi ne tik lietuvės aistrą tatuiruotėms, bet ir jos šeimos stiprybę.

Vilma, kaip kilo mintis įkurti būtent tokio pobūdžio barą?

Idėja kilo iš mano klientų. Aš jau 20 metų darau tatuiruotes, ir nuolat girdėdavau tą patį, ypač po sudėtingesnių darbų: „Nusipelniau save palepinti kokteiliu, šampanu ar vyno taure.“ Dažnai klientai atvyksta su palaikymo komanda, nes ne visi drįsta ateiti vieni, tad vėliau nori „aplaistyti“ tatuiruotės procesą. Dažnai pajuokaudavo, kodėl gi neatidarai kokio nors baro šalia studijos. Galiausiai pagalvojau – kodėl gi nesukūrus vietos, kur baras ir tatuiruočių studija būtų viename.

Jei kas nors bijo skausmo, ar galima prieš tatuiruotę išgerti kokteilį?

Ne,tikrai negalima. Iš pradžių atrodė, kad net neįmanoma gauti licencijos šiam deriniui – tatuiruotės ir baras. Tačiau pavyko, nors alkoholis ir tatuiruočių studija tradiciškai laikomi nesuderinamais dalykais. Tik filmuose stereotipai, kad grupelė draugų išgeria perdaug kokteilių ir paskui atsibunda su keistomis tatuiruotėmis ant kaktos. Atsakingi meistrai niekuomet nedarytų tatuiruočių išgėrusiems, tai net nelegalu. Kokteilį pas mus galite išgerti tik kai uždarote mano kabineto duris. Viskas griežtai kontroliuojama, ir visi procesai turi būti tvarkingi. Prieš tatuiruotę klientas turi pasirašyti formą, patvirtinančią, kad yra blaivus, supranta, ką daro, prisiima atsakomybę ir neturi sveikatos problemų, tokių kaip alergijos.

Jau daugiau nei 20 metų dirbate tatuiruočių meistre. Kaip per šį laiką keitėsi mados?

Mados pasikeitė kardinaliai. Jas visuomet diktuoja įžymybės ir visuomenės veikėjai. Kai pradėjau, Lietuvoje dar nebuvo nei socialinių tinklų, nei interneto, todėl idėjų šaltiniai buvo gana riboti. Tatuiruočių dizainus nusižiūrėdavome iš užsienio katalogų. Tuo metu mados buvo gan paprastos – moterys dažniausiai rinkdavosi minimalistinius piešinius, pavyzdžiui, rožes, driežus, skorpionus, vorus ar drakonus. Vyrai ilgą laiką rinkosi raštus, einančius per ranką ar nugarą, kurie priminė dyglius. Tokias tatuiruotes turėjo kone kas antras jaunuolis. Dabar daug klientų grįžta su prašymu jas modernizuoti arba uždengti naujais dizainais. Buvo ir trumpalaikių madų, kaip barkodai ant kaklo su gimimo data ar panašiais simboliais. Tokios mados dažnai atsirasdavo po populiarių filmų.

Dabar madas lemia socialiniai tinklai, tokie kaip „Instagram“ ar „TikTok“. Paskutiniu metu pastebiu dvi kryptis – arba super minimalios, subtilios tatuiruotės, arba dideli, detalūs kūriniai, apimantys didelę kūno dalį. Vidutinio dydžio tatuiruotės beveik išnyko. Taip pat populiarūs tapo lotoso žiedai, geometrinės tatuiruotės. Tai susiję su joga ar savęs paieškomis, vidine harmonija ir dvasiniu keliu.

Kiek ir kokių tatuiruočių turite jūs pati?

Neturiu daug, norėčiau daugiau, bet pati sau jų pasidaryti negaliu, o laiko apsilankyti pas kitą meistrą dažnai pritrūksta. Turiu kelias didesnes tatuiruotes, viena iš jų – ant rankos, yra ypatingai svarbi. Kai buvau jauna, pasidariau apyrankės tatuiruotę – tuo metu tai buvo didžiulė mada. Pamela Anderson turėjo tokią pat, ir daugelis merginų, įskaitant mane, sekė šia tendencija. Laikui bėgant supratau, kad apyrankė nebeatspindi manęs, nusprendžiau sukurti kažką prasmingesnio. Nauja tatuiruotė tapo ne tik meno kūriniu, bet ir mano gyvenimo simboliu. Joje pavaizduota skrybėlė, kuri simbolizuoja kilmę. Močiutė dažnai pasakodavo, kad mūsų šeima yra kilusi iš grafų giminės ir turime „mėlyno kraujo“. Šis piešinys ne tik primena šeimos istoriją, bet ir mano pačios stiprybę bei kelią, kurį nuėjau. Skrybėlėje taip pat įkomponuoti šeimos simboliai – vyras ir du vaikai. Tai tatuiruotė, kuri atspindi ne tik mano kilmę, bet ir atsakomybę bei stiprybę, kurią teko išsiugdyti gyvenime. Augau tik su mama ir seserimi, todėl nuo vaikystės teko gyventi savarankiškai. Ši tatuiruotė primena, kad šeima yra mano pagrindas, aš visuomet stengiuosi viską laikyti kartu, rūpintis ir nepasiduoti net sunkiausiomis akimirkomis.

Tai labai prasminga. Papasakokite daugiau apie savo šeimos istoriją, močiutės pasakojimus?

Močiutė dažnai pasakodavo, kad mūsų šeima yra kilusi iš vokiečių grafų giminės. Ji netgi mano būsimą vyrą mokė, kad dovanoti man reikia tik orchidėjas, nes esame „mėlyno kraujo“. Mūsų kilmė yra iš mamos pusės – močiutė turėjo Zeger pavardę, o senelis buvo Zauver. Vėliau pavardės buvo sulietuvintos. Deja, per karą protėviai ištremti, jų žemės konfiskuotos, o daugelis dokumentų sudeginti. Dėdė kadaise bandė atsekti šeimos šaknis Vokietijoje ir netgi lankėsi archyvuose, ieškodamas giminės istorijos pėdsakų. Tačiau jis anksti mirė ir nespėjo užbaigti šio darbo. Galbūt kada nors, kai turėsiu daugiau laiko, pratęsiu jo pradėtą paiešką ir giliau pasinersiu į šeimos istoriją.

Ar vyras iki šiol dovanoja orchidėjas, kaip močiutė rekomendavo?

Taip, iš pradžių dovanodavo orchidėjas, bet vėliau paprašiau geltonų rožių – jos mano mėgstamiausios. Dabar visada gaunu geltonas rožes. Jis tikrai nuostabus vyras, labai mane palaiko. Noriu pabrėžti, kad viską, ką pasiekiau, yra ir jo nuopelnas. Be jo palaikymo tikrai nebūčiau viena tiek daug pasiekusi. Baras ir tatuiruočių studija buvo mano idėja, bet ją įgyvendinome kartu su šeima.

Sukūrėte tikrai įspūdingą vietą. Ar samdėte architektus, ar viską darėte patys?

Didžiąją dalį kūrėme patys su vyru. Turėjome architektę, kuri parengė brėžinius pagal mūsų viziją ir pasirūpino, kad viskas atitiktų standartus. Tačiau visas dizainas ir didžioji dalis darbų – nuo grindų iki sienų ir net skulptūrų – sukurta mūsų rankomis. Statybininkų pagalbos prireikė tik keliose sudėtingesnėse vietose.

Kokie buvo didžiausi iššūkiai kuriant šį verslą Londone?

Didžiausias iššūkis buvo administraciniai ir teisiniai reikalavimai – dokumentų tvarkymas, licencijų gavimas ir daugybė kursų, kurie užtruko daugiau nei dvejus metus. Pavyzdžiui, alkoholio licencija reikalavo įsigilinti į naujus įstatymus bei procedūras. Visa tai kėlė didžiulį stresą – per mėnesį netekau 10 kilogramų. Kai girdžiu, kad Londone lengva pradėti verslą, negaliu su tuo sutikti, nebent esi milijonierius. Visiems kitiems tenka viską daryti savo rankomis. Be to, susidūriau ir su kultūriniais sunkumais. Nors Londonas yra daugiakultūris miestas, tam tikrose situacijose jaučiau, kad būti lietuve ar moterimi versle yra sudėtingiau. Tai mane nustebino – net tokioje įvairialypėje aplinkoje vis dar egzistuoja tam tikras šališkumas.

Įdomu tai, kad fizinis darbas – remontai ir įrengimas – man buvo maloniausia dalis. Su vyro ir šeimos pagalba viską atlikome greitai ir su meile. Techninių, teisinių ir administracinių reikalavimų našta buvo pati sunkiausia. Žinau, tie, kurie kuria verslus Londone, susiduria su panašiomis problemomis, pavyzdžiui, neatitikimais tarp dokumentų ir realios situacijos.

Prisipažinsiu, tikėjausi, kad tatuiruočių baras siūlys kažkokius labai ekstravagantiškus kokteilius. Tačiau nustebino klasikinis, solidus meniu.

Tai mano sesers nuopelnas, ji profesionali barmenė. Pasitikiu jos idėjomis. Šis baras – tikras šeimos projektas. Vyras rūpinosi statybų darbais, aš – tatuiruočių studija, o sesuo – baru. Turėti tokią šeimos komandą – didžiulis privalumas. Žinau, kad galiu pasitikėti kiekvienu jų. Visa tai kurta atsakingai ir su meile, o toks palaikymas suteikia drąsos ir pasitikėjimo.

Vilma su sese. Vilma su sese.

Kaip keičiasi stereotipai, visuomenės požiūris į tatuiruotes? Seniau juk jos buvo siejamos su tam tikromis subkultūromis ar net kriminaliniu pasauliu, gaujomis, kalėjimais? 

Požiūris labai pasikeitė. Kai pradėjau daryti tatuiruotes, tai buvo tik pirmųjų legalių salonų laikai Lietuvoje. Pirmiausia, šokiravo faktas, kad aš, moteris, užsiimu tokiu darbu. Mano šeima buvo visiškai priblokšta, ypač močiutė. Ji manė, kad tai „kalinių darbas“ ir užtraukiu „ šeimai gėdą“. Tačiau laikui bėgant net ji pakeitė savo nuomonę. Dar pernai vasarą, prieš jos išėjimą, močiutė paprašė sukurti mūsų giminės simbolį ir jai pačiai padaryti tatuiruotę. Būdama virš 80 metų, ji suprato, kad tatuiruotės – tai menas. Dabar pastebiu, kad tarp mano klientų daugėja vyresnio amžiaus žmonių. Jei pradžioje, dauguma klientų buvo jaunimas iki 40 metų, dabar didelė dalis jų – vyresni. Jaunimas dažniau renkasi minimalistines tatuiruotes, o vyresni klientai mėgsta didelius, reikšmingus piešinius. Pavyzdžiui, viena mano klientė 78 metų moteris iš Lietuvos. Ji atvažiavo pas anūką į Londoną, pamatė jo šviežiai padarytą tatuiruotę ir nusprendė, kad nori savo. Man nėra skirtumo, kokio amžiaus žmogus, jei jis tikrai supranta, ko nori. Jai padariau didelę kobros tatuiruotę – per visą ranką. Ji man sakė: „Vyras mane visą gyvenimą vadino kobra, tad dabar noriu ją turėti.“ Ir juokėsi, kad kai grįš ir nueis į bažnyčią mažame Lietuvos miestelyje, visos davatkos kris iš nuostabos. Tai puikiai atspindi, kaip pasikeitė požiūris į tatuiruotes. Šiandien jos daugelio akyse yra laikomos meno forma. Net vyresnio amžiaus žmonės į tatuiruotes pradeda žiūrėti kaip į saviraišką ir grožį.

Įdomu, kad pirmieji mano klientai Lietuvoje buvo visiškai kitokie. Tuo metu tatuiruotės dar turėjo stiprius stereotipus ir dažniausiai buvo siejamos su tam tikromis subkultūromis. Pagrindiniai klientai buvo vadinamieji „berniukai“, ir tai, kad jauna mergina užsiima šiuo darbu, daugeliui kėlė nuostabą. Nuolat girdėdavau klausimus: „Kaip tu su jais susitvarkai? Ar nebaisu?“ Bet aš visada buvau stipri ir savarankiška. Toks charakteris padėjo susidoroti su viskuo. Be to, dažnai pastebėdavau, kad žmonės, patiriantys skausmą tatuiravimo metu, greitai prarasdavo savo „kietumo“ kaukę ir tapdavo draugiški. Kartais pajuokaudavau, kad jei kas nors elgsis negražiai, tatuiruotę galiu padaryti „truputį skausmingesnę“. Humoras padėdavo įveikti bet kokias įtampas.

Pirmaisiais darbo metais išgirsdavau net klausimų: „Už ką tu sėdėjus?“ Buvo stereotipas, kad jei dirbi tatuiruočių meistru, esi susijęs su nusikaltimais. Kartą net pajuokavau: „Už žmogžudystę.“ 

Šiandien niekas tokių klausimų nebeužduoda. Tatuiruotės laikomos kūryba, o tatuiruočių meistras – prestižine profesija. Dažnai gaunu užklausų apie mokymus, o tai tik įrodo, kaip stipriai pasikeitė šio amato vertinimas ir statusas.

Kokios yra tatuiruočių kainos jūsų studijoje?

Mažiausios tatuiruotės mūsų studijoje kainuoja nuo 50 svarų. Pavyzdžiui, tai gali būti viena raidė ar nedidelis simbolis. Tačiau kaina priklauso ne tik nuo dydžio – sudėtingesni mažų tatuiruočių dizainai, reikalaujantys daug detalių ar precizijos, gali kainuoti ir iki 200 svarų. Galutinė suma visada priklauso nuo piešinio sudėtingumo, detalių kiekio bei laiko, reikalingo darbui atlikti.

Kokia buvo pati įdomiausia ar sudėtingiausia tatuiruotė, kurią teko daryti?

Viena įdomiausių ir sudėtingiausių buvo motociklo variklio tatuiruotė. Klientas norėjo itin tiksliai atvaizduoti kiekvieną detalę – nuo varžtų iki šlangelių išdėstymo. Prieš pradėdama darbą turėjau gerai išanalizuoti nuotrauką, kad suprasčiau visas dalis ir jų tarpusavio sąsajas.
Panašių iššūkių kyla ir kuriant temines tatuiruotes, įkvėptas, pavyzdžiui, graikų ar Egipto mitologijos. Tokiais atvejais gilinuosi į istoriją ir simboliką, skaitau apie dievybes bei jų atributus, kad dizainas būtų ne tik estetiškas, bet ir prasmingas. Tai tarsi kūrybinis tyrimų projektas, kuris man labai patinka ir skatina nuolat mokytis.

Tikriausiai pasitaiko ir daug impulsyvių, ar iš meilės daromų tatuiruočų?

Prieš darant tatuiruotę, reikia labai gerai apgalvoti, ypač jauniems žmonėms. Dažnai stengiuosi juos atkalbėti nuo neapgalvotų sprendimų. Pasitaiko porų, kurios po trijų savaičių draugystės prašo ištatuiruoti vienas kito vardą. Tokiais atvejais bandau įtikinti pagalvoti. Suprantu, kad jaunystėje meilė atrodo amžina, bet netgi žmonės, išgyvenę kartu dvidešimt metų, gali išsiskirti. Pasiūlau rinktis inicialus ar kitus simbolius, kuriuos prireikus lengviau užmaskuoti. Dažnai klientai prašo ‘cover up’ų’ – uždengti seną tatuiruotę nauju piešiniu. Tai tik parodo, kaip svarbu apsvarstyti pasirinkimą.

Ar spalvotos tatuiruotės populiarios tarp jūsų klientų?

Juodai baltos tatuiruotės išlieka populiariausios, ypač tarp lietuvių, kurie dažnai renkasi konservatyvesnį stilių. Tačiau kitataučiai klientai mėgsta spalvas – nors pastaruoju metu net ir jie dažniau renkasi minimalistinius spalvų akcentus vietoj ryškių, pilnai spalvotų dizainų. Įdomu tai, kad kai kuriose Europos šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, tam tikros spalvos jau yra uždraustos dėl galimų alerginių reakcijų. Dėl šios priežasties kai kurie klientai atvyksta pas mus būtent tam, kad pasidarytų spalvotas tatuiruotes, kurių savo šalyje nebegali gauti.

Are esate atsisakiusi daryti tatuiruotę?

Kartais pasitaiko prašymų, kurių tiesiog negaliu priimti. Pavyzdžiui, kai prašo tatuiruoti rasistinius ar kitus neapykantą skatinančius simbolius, visada atsisakau. Nors nesu labai religinga ar kategoriškai nusistačiusi prieš kitokias idėjas, yra dalykų, kurių tiesiog nenoriu įtraukti į savo darbą – tai ne man. Simboliai, susiję su pykčiu ar diskriminacija, pavyzdžiui, fašistinė simbolika, yra visiškai nepriimtini. Tikiu, kad pinigų visų neuždirbsi, ir man šis darbas nėra tik būdas užsidirbti. Tai mano aistra ir hobis, todėl renkuosi dirbti tik su tuo, kas atitinka mano vertybes.

Vilmos tatuiruočių menas. Vilmos tatuiruočių menas.

Ar dažnai susiduriate su neapsisprendusiais klientais? Kaip jiems padedate apsispręsti dėl dizaino?

Taip, tokių klientų netrūksta. Visada siūlau pradėti nuo temos – svarbu, kad žmogus bent jau turėtų idėją, kas jam gražu ar reikšminga. Tatuiruotė turi atspindėti žmogaus asmenybę, nes tas pats dizainas vienam gali puikiai tikti, o kitam – visiškai ne. Tą pačią idėją galima įgyvendinti realizmo, siurrealizmo, geometrinių formų ar kitais stiliais. Svarbu suprasti, kas klientui artimiausia. Turiu klientų, kurių beveik visas kūnas padengtas tatuiruotėmis, tačiau apsirengus jų visai nematyti. Man tai atrodo labai išmintingas sprendimas – žmonės gali turėti daug tatuiruočių, bet išlaikyti neutralų įvaizdį, kai to reikia. Pavyzdžiui, dėvint kostiumą niekas nė neįtars, kad po juo slepiasi meno kūriniai. Tai itin aktualu dalyvaujant oficialiuose renginiuose, tokiuose kaip giminės susitikimai ar laidotuvės, kur svarbu išlaikyti santūrią ir tvarkingą išvaizdą.

Jums tatuiruotės tarsi pašaukimas, kūrybos forma? Galima sakyti, jūs kuriate meną, tik vietoje popieriaus ar drobės – ant žmonių kūnų?

Vaikystėje mano svajonė buvo tapti rūbų dizainere. Būtent to siekiau. Tačiau gyvenimas susiklostė taip, kad vietoje rūbų dizaino atradau kūno dizainą. Tuo labai džiaugiuosi – tikrai nesigailiu, kad mano kūrybinis kelias atvedė būtent čia.

Kalbant apie jūsų meninį kelią, mokėtės Šiauliuose ir jau tada piešdavote mistines būtybes, angelus, demonus?

Gimiau ir augau Šiauliuose, kur lankiau dailės mokyklą. Nuolat sulaukdavau pastabų iš dėstytojų, kad per anksti susiformavau braižą. Jie teigė, kad tik subrendę menininkai gali turėti savo stilių. Niekada nepatikdavo piešti tradicinių vazų, obuolių, gėlių puokščių. Tai piešdavau per prievartą, tačiau visada pridėdavau kažką nuo savęs, kas atspindėjo mano vidinį pasaulį. Nepaaiškinami dalykai mane žavėjo nuo vaikystės. Skaitydavau daugybę knygų apie mistiką, kosmosą, viską, kas yra paslaptinga.

Kaip prasidėjo jūsų kelionė į Angliją ir kokie buvo pirmieji įspūdžiai?

Į Angliją atvykau dėl savo vyro – tuo metu draugo. Jis tiesiog pasiūlė pabandyti, nes jo giminaičiai jau gyveno Londone. Iš pradžių planavome pasilikti tik tris mėnesius, dabar čia gyvenu jau daugiau nei 20 metų, esame susituokę ir turime du vaikučius.

Tuo metu Lietuvoje man tikrai gerai sekėsi – dirbau tatuiruočių studijoje Šiauliuose, vienoje pirmųjų tokio tipo vietų šalyje. Tai buvo visiška naujiena Lietuvoje. Atvirai pasakius, niekada neplanavau išvykti iš Lietuvos. Negalėjau net įsivaizduoti savęs gyvenančios kitur, tačiau vyras įkalbėjo. Atvykome pilni jaunatviško entuziazmo ir svajonių. Manėme, kad pinigai užsienyje tiesiog „auga ant medžių“ ir greitai užsidirbsime sportiniam automobiliui Lamborghini. Buvome jauni ir naivūs, tokios svajonės tuo metu atrodė labai realistiškos. Realybė, žinoma, buvo kitokia.

Ar pavyko užsidirbti svajonių automobiliui ?

Ne taip greitai, kaip tikėjomės. Po metų sunkaus darbo užsidirbome automobiliui, tačiau jis buvo daug prastesnis, nei svajojome. Pirmieji metai buvo sunkūs, bet jie padėjo įvertinti tikrąją darbo ir pastangų vertę. Po metų nusprendėme susituokti ir pradėjome taupyti vestuvėms. Vėliau atsirado vaikai, toliau dirbome tam, kad galėtume nusipirkti namus.

Gyvenimas parodė, kad niekas neateina lengvai – viskas pasiekiama tik darbu. Tačiau šie iššūkiai tik dar labiau užgrūdino ir sustiprino šeimą.

Kaip pradėjote savo tatuiruočių verslą Londone?

Kai atsirado vaikučiai, buvo labai patogu dirbti namuose įrengtoje studijoje. Mano vyras, kuris turi statybų kompaniją, pastatė atskirą studiją namų kieme. Buvo labai patogu – nereikėjo auklių, galėjau derinti darbą su vaikų priežiūra ir namų ruoša, turėjau pakankamai klientų. Dauguma jų nuolatiniai, nes tatuiruotės yra toks dalykas – vienos niekada nepakanka. Net tie, kurie sako: „Pasidarysiu tik vieną,“ dažnai grįžta ir nori daugiau. Pirma tatuiruotė – tik pradžia. Iš mažos tatuiruotės dažnai išauga visos rankovės. Tai tampa savotiška priklausomybe daugeliui žmonių.

Kodėl tatuiruotės taip įtraukia? Kas jose yra tokio magiško?

Sunku paaiškinti, kol pats neturi tatuiruotės – nesuprasi. Kartais sulaukiu pastabų iš tų, kurie nepritaria tatuiruotėms, sako, kad „žaloju žmones“. Kiekvienas turi savo nuomonę, bet tatuiruotės, kaip ir jūs sakote, yra kažkas magiško. Ypač jei tatuiruotė turi asmeninę prasmę. Vienam ji gali simbolizuoti svarbų įvykį, kitam būti talismanu ar apsauga, ji gali netgi padėti lengviau gyventi – suteikia daugiau pasitikėjimo savimi. Tai labai individualu. 

Galima sakyti, kad tatuiruotės turi ir psichologinį poveikį, tiesa?

Taip, tikrai. Tatuiruotės gali sustiprinti pasitikėjimą savimi, palengvinti gyvenimą. Ypač tai aktualu tiems, kurie išgyvena sunkias akimirkas ar yra kažkuo nusivylę. Turiu klienčių, kurios po sunkių gyvenimo etapų nusprendžia pasidovanoti tatuiruotę – tai tampa tarsi žingsniu į priekį, būdu palengvinti vidinę naštą. Per 20 metų esu girdėjusi daugybę istorijų. Viena dažnesnių situacijų – artimųjų netektis. Klientai dažnai renkasi tatuiruotes, kurios simbolizuoja prarastus mylimus žmones, angeliukus ar kitus reikšmingus simbolius. Tai jiems padeda lengviau susitaikyti su netektimi. 

Grįžkime į tuos laikus, kai dar piešėte eskizus ir pirmą kartą išbandėte savo darbą ant žmogaus odos. Koks tai buvo momentas?

Mokytojas, matydamas mano potencialą, pirmąją tatuiruotę leido atlikti ant savo kairės rankos. Galėjau iš karto matyti, kaip jis taiso mano darbą dešine ranka. Buvo labai įdomi, bet tuo pačiu ir bauginanti patirtis – darbas ant žmogaus odos yra visiškai kitoks nei piešimas ant popieriaus. Rankos drebėjo, bet mokytojo palaikymas ir kantrybė padėjo susitelkti. Jis pastebėjo, kad turiu talent ir jo paskatinimas mane motyvavo. Žinia apie mano naują veiklą greitai pasklido tarp klasiokų ir draugų. Netrukus prie durų pradėjo rinktis savanoriai, norintys būti mano pirmosiomis „drobėmis“. Šis palaikymas leido greitai įgauti praktikos ir tobulėti.

Šiandien daugelis pradedančiųjų naudoja dirbtinę odą mokymuisi, tuo metu tokios galimybės nebuvo. Kai kurie mokėsi ant apelsinų ar kiaulės odos, aš turėjau privilegiją praktikuotis ant žmonių. Pamenu, pirmasis rimtesnis piešinys buvo drakonas. Jį piešiau net septynias valandas! Puikiai prisimenu tą dieną – rankos drebėjo, bet meistras kantriai žingsnis po žingsnio aiškino, ką ir kaip daryti. Dabar tokį patį piešinį atlikčiau per pusantros valandos, praktika ir patirtis daro savo. Kai kuriuos darbus šiandien jaučiuosi galinti atlikti beveik užsimerkus.

Ar yra menininkų ar šaltinių, iš kurių semiatės įkvėpimo?

Šiais laikais, turint tokias priemones kaip „Pinterest“, galima atrasti begales idėjų. Man labai patinka analizuoti skulptūras, ypač jei dirbu su realistiniais dizainais. Kartais tyrinėju tam tikros epochos skulptūrinius darbus, kad jų estetiką galėčiau pritaikyti savo kūriniams. Iš menininkų man artimiausias yra Salvadoras Dalí – jo siurrealizmas puikiai atspindi ir įkvepia mano kūrybinį stilių. Įkvėpimo semiuosi ir iš klientų – kiekvienas jų atsineša savų idėjų ir istorijų, kurios padeda kurti kažką unikalaus. Kiekviena tatuiruotė tampa galimybe kurti, mokytis bei augti.

Ar Londonas tapo tikraisiais jūsų namais? Ar dažnai grįžtate į Lietuvą?

Nors Lietuva visada išliks mano širdyje, Londonas jau yra tikrieji mūsų namai. Čia įsikūrusi visa šeima – mama, sesuo ir aš. Mama, tiesa, dažnai aplanko Lietuvą, keletą mėnesių praleidžia ten, o po to sugrįžta į Londoną. Į Lietuvą visi dažniausiai grįžtame vasarą, per vaikų atostogas, aplankyti giminaičių ir draugų. Mano vyro brolis ir mama gyvena Šiauliuose, todėl su jais palaikome glaudų ryšį ir jų labiausiai pasiilgstame.

Mano vaikai, nors gimę ir užaugę Londone, puikiai kalba lietuviškai. Nuo mažens rūpinausi, kad jie neprarastų ryšio su savo šaknimis, todėl šeimoje visada kalbame lietuviškai. Dukra, kuriai dabar septyniolika, ir jaunesnis sūnus jaučiasi lyg tarp dviejų kultūrų – tai tik praturtina jų pasaulėžiūrą.

Kaip užtikrinote, kad jūsų vaikai nepamirštų lietuvių kalbos gyvendami Anglijoje?

Tai buvo mano, kaip mamos, prioritetas. Namuose visada kalbame tik lietuviškai, žiūrime lietuviškas televizijos laidas, todėl vaikai nuo mažens natūraliai įpratę girdėti ir vartoti gimtąją kalbą. Dukrą pradėjome leisti į lituanistinę mokyklą nuo trejų metų, su sūnumi elgėmės kiek kitaip – iki tam tikro amžiaus jį mokėme namuose, taip sustiprindami lietuvių kalbos pagrindus. Žinoma, vaikams lengviau bendrauti angliškai, ypač kai reikia išreikšti sudėtingesnes mintis, nes mokykla ir draugai daro savo. Tačiau jie puikiai kalba lietuviškai, net jei girdisi lengvas akcentas. Su močiute Lietuvoje abu bendrauja laisvai, o tai man labai svarbu – norėjau, kad jie neprarastų ryšio su savo šaknimis ir gebėtų laisvai kalbėti gimtąja kalba.

Bare matau įspūdingą instaliaciją su tatuiruočių mašinėlėmis. Ką jos simbolizuoja ir kaip kilo mintis jas čia įkomponuoti?

Tai 24 tatuiruočių mašinėlės, su kuriomis dirbau per pastaruosius 20 metų. Kiekviena jų simbolizuoja mano profesinės kelionės etapą. Kai nusipirkdavau naują mašinėlę, senųjų niekada neišmesdavau – jausdavau, kad jas galima įprasminti. Taip gimė idėja jas įamžinti instaliacijoje, kuri tapo svarbia baro dalimi. Man šios mašinėlės labai brangios, jos simbolizuoja mano augimą kaip tatuiruočių meistrės. Su vyro pagalba jas įkomponavome į betoninę formą, pridėjome keletą dantračių, kad sukurtume dar įdomesnį dizainą. Visas procesas užfiksuotas – nuotraukas ir vaizdo įrašus galima pamatyti mūsų „Instagram“ paskyroje. Ši idėja gimė bendradarbiaujant su vyru. Jis yra labai kūrybingas ir turi puikų dizaino pojūtį.

Jūsų erdvėje dominuoja mėnulio tema?

Mėnulis mane visada įkvėpė – paslaptimi, intuicija, magija. Mūsų interjere kiekviena detalė – nuo grindų, primenančių mėnulio paviršių, antro aukšto mėnulio instaliacija, kuri ypač gražiai pro langą šviečia sutemus ir net pravažiuojantys vairuotojai grožisi, iki lubų ir šviesų – sukurta tam, kad lankytojai pasijustų tarsi prisilietę prie mėnulio. Norėjome, kad ši erdvė būtų ne tik funkcionali, bet ir perteiktų meninę viziją bei magišką atmosferą. Mistišką virš laiptų kabančią moters figūrą kūriau visiškai intuityviai, be išankstinio eskizo ar konkretaus plano. Žinojau tik tiek, kad ji turi būti surrealistinė. Galutinis rezultatas užtruko kelis mėnesius. Įdomiausia tai, kad viena klientė, besidominti energijų analize, pamačiusi figūrą pasakė, jog ji primena Mėnulio Deivę ir kad ši deivė mus tarsi pati pasirinko. Jos įžvalga labai įkvėpė. Figūra tapo mūsų erdvės simboliu, atspindinčiu paslaptį, kūrybą ir energiją.

Tattoo Bar, Royal Wharf, Unit 01. 5 Cunningham Avenue, Cape house, Londonas E16 2TN

 

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai