Prasidėjęs tautų maišymasis įnešė daugybę pokyčių ir asmeninių santykių srityje. Dar ne per seniausiai mišrios santuokos Lietuvoje buvo laikomos mažų mažiausiai anomalija: juk lietuviams, svarbiausia, „ką kaimynai pasakys“.

Pamatyti lietuvaitę su vakarų europiečiu ar kitokios rasės atstovu mūsų visuomenėje vis dar egzotika.

Pripažinkime: Europos Sąjunga nėra vien galimybių geresniam gyvenimui, kokybiškesnėms aukštojo mokslo studijoms ar egzotiškoms atostogoms šaltinis. Juk laisvas judėjimas ir katiniškas turistavimas ar gyvenimas svečioje šalyje ne tiktai išplečia akiratį, bet moko ir tolerancijos, pagarbos kitataučiams bei priešingai lyčiai, kurios mums, ypatingai lietuviams vyrams, vis dar trūksta. Ir daugybėje lietuvių šeimų vyro-moters modelis tebėra pagrįstas vyro fiziniu ir moraliniu viršumi prieš moterį, jos laikymą mažiau svarbia šeimos dalimi ir tinkama tik buities reikalų tvarkymui.

Masinėje kultūroje paplitęs lietuvio "rebiatos" tipažas: jaučio didumo atpenėtas sprandas, steroidiniai raumenys, aukso grandinė bei būtinai „BMW“ automobilis, „rebiatų“ žargonu „bemveliu“ vadinamas. Kad ir apysenis, iš paskutinių pinigų suremontuotas ar lizingo būdu įgytas... Tačiau svarbiausias lietuviško "Budulio" atributas – šalia jo tipenanti, provokuojančiai apsirengusi, akinančio grožio lietuvaitė. Dažniausiai tai nėra tikros meilės išraiška – greičiau, "perku-parduodu" santykis. Ne veltui ciniškasis šoumenas, „Budulio“ sąvokos autorius, Algis Greitai kartą viešai diagnozavo: „Tikram lietuviui reikia pavalgyti, išgerti ir susirasti bobą“.

Pamenu, kai po vienerių gyvenimo Jungtinėje Karalystėje metų, kupinas Tėvynės meilės ir ilgesio, aplankiau visus Lietuvos didmiesčius ir, uostamiestyje įsėdęs į maršrutinį mikroautobusą, atsitiktinai tapau įprasto lietuviško moterų „kabinimo meno“ liudininku. Priekyje sėdėjusi studentiško amžiaus daili brunetė ilgesingai žvalgėsi pro autobuso langą. Šalia jos prisėdo gretimoje stotelėje įlipęs „Budulis“. „Labas, kačiuk“, - taip subtiliai megzti dialogą bandė drąsuolis. „Tai kur važiūji“, - laužyta Žemaitijos tarme merginą tardė herojus. Netikėtai suskambęs mobilus telefonas laikinai nutraukė pirmuosius „medžioklės“ bandymus: „A čia tū esi, Petrai? Nuorviegijuoj daba sakai? Sakai naują „bemvelį“ perki? Čia tai kietą, prabanga gėduos nedara“. „A girdi, mata kokie mano draugai, ane?“ - baigęs telefoninį pokalbį vėl grįžtelėjo į merginą. Ši tiesiai šviesiai pašnekovui pareiškė - „nelįsk prie manęs“. Tuomet įtūžęs vaikinas jai grubiai metė: „klausyk, žiurke, nusiskusk ūsus geriau!”. Ir paraudonavęs iš pykčio, su keiksmais iššoko iš mikroautobuso sekančioje stotelėje...

Po tokios bendravimo „pamokėlės“ tapau itin kategoriškas: geros lietuvaitės blogų lietuvių vyrų nenusipelno! Kita vertus, vargu ar išsilavinusi, kultūringa, gyvenime tikslų turinti lietuvaitė bent kiek dėmesio skirs apsmurgusiam lietuvio vyro tipui. Tad kodėl Londone gyvenančios žurnalistės Beatos Nicholson ir jos vyro anglo Tomo santuoka atrodo darni bei nepriekaištinga? Todėl, kad save gerbianti mergina siekė savęs verto vyro. Juk kiekvienas mūsų gyvenime gauname tai, ko siekiame bei nusipelnome, įskaitant ir gyvenimo partnerius.

Dažnai šventvagiškai pagalvoju: statistiniam lietuviškam „ereliui“ jaunos anglės daug „ priimtinesnės“, sukalbamesnės bei lengvai „prieinamos“! Taip, tokia mano subjektyvi nuomonė! Jungtinė Karalystė, garsėjanti pasaulyje didžiausiu nėščių paauglių skaičiumi, masine tabloidine sekso reklama, abortų gausa, menka šeimos vaidmens svarba, augančiomis paauglių – gangsterių grupuotėmis, moteriškumo srityje neturi nieko autentiško bei patrauklaus. Victoria Beckham įvaizdis vargu ar sietinas su moteriškumu – tai greičiau reklamos produktas, vertinamas tik dėl jos vyro futbolininko David‘o Beckham‘o sėkmingos karjeros. Astenikė Lily Cole daugeliui jaunų anglių išlieka kaip proto ir grožio idealas dėl sugebėjimo studijuoti elitiniame Kembridžo universitete bei dirbti garsioms modelių agentūroms, taip pat vargiai įkūnija moteriško švelnumo etaloną. Pornografiniai Paris Hilton žygiai ir poelgiai, taip plačiai aptarinėjami Jungtinės Karalystės bulvariniuose leidiniuose, taip pat nesukuria moteriškumo įspūdžio. Tipiška jauna anglė - kiekvieną savaitgalį būtinai „going out“, „always looking for a boyfriend“, „drinking alcohol“. „Barų mergaitė“, „visuomet pasiruošusi seksualinėms avantiūroms“ bei „mėgstanti degtinę“. Ir būtinai su cigarete dantyse.

Kai mano bendraamžis Piotras iš Lenkijos susipažino su angle Rebecca – turėjo daugybę iliuzijų: pirks namą kartu, gyvens pilnavertį, šeimyninį gyvenimą, daug keliaus, bus draugai, meilužiai ir bičiuliai. Namą jie nusipirko, tačiau po aštuonerių bendro gyvenimo mėnesių jį teko parduoti: Rebecca buvo barų mergaitė, nikotino mėgėja, kurią naujame name dažnai lankydavo buvę draugai – kokainą bei heroiną vartojantys jaunuoliai. Pora išsiskyrė.

Kitam kaimynui lenkui Erikui stipriai paspaudžiau dešinę, kai manęs paklaustas nuomonės apie anglų moteris jis žaismingai atsakė: „They are bloody useless“. Supraskim, visiškai niekam tikusios moterys. Suprantama, lietuvaitės irgi nėra tobulos. Turime ir „barakudų“, Čikagoje ar Londone vietiniams senukams teikiančias brangiai mokamo masažo paslaugas. Turime ir sveiko proto ribas peržengusių feminisčių. Tačiau vesdamas prie altoriaus lietuvaitę ir klausdamas jos, „ar nori su manimi sulaukti senatvės“, turi daugybę tikimybių, jog posakis virs šeimyninio gyvenimo taisykle. Jau XX amžiaus pradžios dainininkas, tarpukario Lietuvos šlagerių pradininkas Danielius Dolskis traukė dainą - „Lietuvaite, aš tavo vergas“. Panašu, jis visiškai tikėjo dainos žodžių prasmingumu, kuriuos verta įsiklausyti ir tautiečiams, norintiems, kad mūsų moterys tekėtų už vyro lietuvio.