Su operos dainininke Justina Gringyte (27 m.) susitinkame jos pamėgtame restorane Bluebird, Chelsea rajone. Jai patinka prisėsti čia esančioje terasoje, kai Londonas lepina šiltais orais. Justina užsidegusi dalijasi netrukus prasidėsiančių atostogų planais, greitai išpasakoja dienos įspūdžius – atrodo, kad jos galvoje mintys vyte veja viena kitą.  
 
„Romoje praleisim tris dienas, tada važiuosim į Amalfi pakrantę, ten keturias dienas būsim Positano apylinkėse. Pakeliui suplanavom aplankyti Pompėją ir tada traukti visai į kitą pusę – į Pietuose esančią Apuliją devynioms dienoms. Kelios savaitės Italijos – fantastika“, – atostogų vaizdą žodžiais piešia iš Alytaus kilusi, jau penkerius metus užsienyje gyvenanti moteris.  
 
Tai pirmoji jos tikrai laisva savaitė Londone po dvejus metus trukusio darbų maratono pagal Jette Parker jaunųjų artistų programą karališkajame operos teatre Covent Garden Londone (angl. Royal Opera House).   
 
„Šiandien ėjau žemių nusipirkti, kad augalus persodinčiau. Vienas režisierius padovanojo mažytį kaktusiuką kapsulėje, kuris išauga taip, kad tu juo visą laiką turi dalintis. Turime tradiciją per premjerą vieni kitiems dovanoti atvirukus, saldainius ir panašiai. Šįkart mūsų režisierius Pedro padovanojo visiems augalėlius. Ir šiaip prisikaupė smulkių darbelių: lyginimo lenta sulūžo, reikia šį bei tą nunešti į drabužių valyklą“, – atostogų darbus su šypsena vardija Justina.  
 
Iškart po atostogų Italijoje ji skubės į Lietuvą, kad kartu su kitais trimis užsienyje pripažintais operos dainininkais – Irena Bespalovaite , Edgaru Montvidu ir Kostu Smoriginu – užliptų ant scenos Pažaislio festivalyje. „Jūs su K. Smoriginu ir E.Montvydu jau esate dainavusi? “, – klausiu. Justina šypsosi: „Taip. Ir įdomiausia tai, kad mūsų draugystė užsimezgė ne Lietuvoje, o Londone.“ 
 
„Taigi, šįryt atsikėliau 7 valandą, pasidariau arbatos, užlipau ant treniruoklio pusvalandžiui. Tada dar keletas pratimų, vėliau dušas ir galiausiai sėdau studijuoti įrašų, natų... Po festivalio liksiu porai savaičių pabūti su mama (dabar ji gyvena Vilniuje), aplankyti giminių, draugų ir kapinių Alytuje.“ 
 
Draugės gyvena Lietuvoje? 
Tikros senos geros draugės yra Lietuvoje. Mano mielosios Linutė, Rūtelė… Labai liūdna buvo, kad negalėjau dalyvauti jų vestuvėse, nes vieną kartą turėjau dainuoti Barselonoje, kitąkart – Londone. Štai augi su savo drauge ir nuo vaikystės svajoji apie viena kitos vestuves, o atėjus tai dienai, tavęs nėra... 
 
Galbūt jau ir pati planuoji vestuves?  
Mano toks amžius, kai nebegaliu pasakyti, jog laikas netinkamas, nors darbotvarkė visiškai suplanuota iki 2014 metų pabaigos. Be abejo, ta darbotvarkė nėra į akmenį surašyta. Man karjera ir asmeniniai santykiai yra vienodai svarbūs. Turėti tik karjerą yra labai pavojinga, nes jai sugriuvus, nebelieka kitos atramos.
Dainavimas man yra labai svarbus, tai – mano aistra, mano pašaukimas, Dievo dovana ir mano didžiulis noras. Visada ieškau, tobulinu save. Džiaugiuosu, jog turiu galimybę ir malonumą dirbti Covent Garden teatre, kur labai daug išmokau. Pradžioje net teko bendrauti su psichologe, kuri man padėjo susitvarkyti su scenos, pasiruošimo baimėmis ir dar daugiau. Esu kovotoja, puikiai žinau, ko noriu, matau savo kelią, tikiu, bet išmokau sušvelninti savęs spaudimą. Kitaip tariant, suvokiau, kad esu ne tik dainininkė, bet ir moteris, norinti išlaikyti balansą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. 

Artimieji ir įkvepia, ir padeda ir nėra nieko geriau, kai po sunkios darbo dienos ar ilgo spektaklio gali grįžti namo, įsipilti taurę vyno ir išsikalbėti, pasidžiaugti ar pasiguosti. Niekada nepamiršiu jausmo, kai po nuostabaus koncerto ar iškilmių grįžti į viešbutį ar namus ir esi vienas. Scenoje jautiesi pakylėtas, o parėjus namo staiga „bum!“ – krenti žemyn, nes atsiranda didžiulis kontrastas. Kai nėra su kuo dalintis euforija, vienatvė tampa sunkiai pakeliama.  

Bet argi meninkui nėra noro užsidaryti nuo pasaulio? 
Be abejo. Turiu pakankamai laiko būti viena. 

Ką naujo dar svajoji gyvenime išmokti, kas patobulintų Tavo asmenybę? 
Mokausi cigun / chigong – kinų jogos. Tai yra energijos suteikiančios treniruotės, meditacija, tam tikri fiziniai pratimai. Reikia kasdien skirti bent 15 minučių tikrai meditacijai, padedančiai disciplinuoti savo mintis, suteikiančiai vidinės ramybės.  
 
Kaip išlaikyti tą balansą tarp disciplinos ir kūrybiškumo? 
Tai yra darbas su savimi, savo dvasios ir minties tobulinimas, padedantis ir mene, ir asmeniame gyvenime. Turi išmokti pozytivumo, būti laimingu, branginti kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką. Kai dar buvau maža, mano mam liepdavo dirbti su savo emocijomis. Tai ir atvedė mane iki to, kad suvokiu, kas esu ir ko noriu. Mane mama augino kaip individalybę, leido tobulėti ir rinktis.  
 
Jei vadovaujuosi savo vidiniu balsu, vyksta stebuklai – ateina brangūs žmonės bei ilgai laukti, išsvajoti įvykiai. Jei tik pradedu eiti prieš save, svarstyti, kaip teisinga, priimtina elgtis, niekam nepadedu ir ypač sau. Išorinė  disciplina yra vienas dalykas, bet vidinės reikia labai gerai išmokti, reikia pažinti save. 
 
Kartais Tavo darbotvarkė išties reikalauja geležinės disciplinos. Kai pernai Londono karališkojoje operoje sudainavus „Odę džiaugsmui“ teko iškart keliauti į Venesuelą koncertuoti, nepasijutai išsekusi po bemiegių naktų? 
Ne, nes emocijos buvo pačios geriausios. Mūsų geros emocijos yra  mūsų stiprybė, būdami laimingi nejaučiame nuovargio. Venesueloje sutikau nuostabių žmonių, puikiai praleidau laiką. 
 
Man norisi paklausti apie charizmatiškąjį Venesuelos dirigentą Gustavą Dudamelį: ar teko su juo pabendrauti nulipus nuo scenos? 
Be abejo teko, iš jo sulaukiau pakvietimų ir į kitus koncertus, po repeticijų visi su juo vakarieniaudavome. Tai labai žemiškas, šiltas ir atviras žmogus, tačiau kai maestro pradeda diriguoti, jo pirštų galuose atsiranda magija.  
 
Ar pritari G. Dudamelio idėjai, kad klasikinė muzika turi būti prieinama kuo didesnei visuomenės daliai?  Juk yra teigiančiųjų, jog klasikinės muzikos prigimtis yra priklausyti išrinktiesiems. 
Tas barjeras sugriuvo labai seniai. Jis griuvo, kai trys tenorai – Domingo, Carreras ir Pavarotti – uždainavo didžiosioms masėms. O dabar, kaip galima klasikinę muziką išlaikyti privilegijuotiems, kai operos koncertai yra tiesiogiai transliuojami kino teatruose, kur gali dainininką matyti stambiu planu? Vieni mano draugai, kasmet važinėjantys po garsiausius pasaulio teatrus, pasakė nebenorintys važiuoti į operos teatrą, jei gali už 10 svarų pasižiūrėti kino teatre ir dar stambiu planu. Štai prieš pora savaičių, kai aš su Montvidu dainavau spektaklyje Puccini „La Rondine“ jį transliavo Trafalgaro aikštės ekranuose tiesiai iš Covent Garden teatro. Manau, tai yra gerai, nes žmonės gali įsitikinti, ar jiems patinka klasika ir jei patinka – sugrįžti vėl ir vėl. 
 
Neabejoju, per šiuos metus jau subūrei gerbėjų ratą. Jų elgesys dažniau džiugina ar erzina? 
Taip taip... Gaunu laiškų, gėlių. Nors pasitaiko ir įkyrių gerbėjų, ypač šiais socialinių tinklų laikais. Kai dainavau arijas BBC programoje „Maestro“, į Facebook’ą pradėjo plūsti tiek žinučių, kad teko kai kuriuos net užblokuoti. Visgi, kartais atkeliauja labai gražių laiškų, paglostančių širdį. Kažkada nutiko ir taip, kad man vaikščiojant Chelsea gatvėmis, per petį paplekšnojo vyras, norėdamas pasakyti, kad mane matė Covent Garden scenoje ir komplimentais apdovanoti mano dainavimą. Pasikalbėjome šiek tiek, buvo malonu išgirsti netikėtų pagyrų viduryje miesto. Pasitaiko įvairių nutikimų, bet aš stengiuosi susikoncentruoti tik ties maloniais dalykais. 
 
Tai koks gi Tavo sėkmės receptas? 
Talentas yra Dievo duotas, o tada yra darbas ir žmonės. Mano atžvilgiu yra mano šeima, mano mokytojai, mano kantrybė, mano didžiulis noras eiti pasirinktu keliu. Labai daug kantrybės, nes tai yra ilgas ir didžiulis darbas.  
 
Visgi, daugiau procentų darbo ar talento? 
Sunku pasakyti, nes per gyvenimą šis balansas keičiasi. Būtų neteisinga, jei jis visam laikui liktų tas pats. Pirmais dainavimo mokymosi metais, talento turi būti, bet tai yra metas juodam darbui. Žinoma, su dideliu darbu ateina technika, bet jei talento neužtenka, tu eisi tik iki tam tikro taško. Talentas yra kaip pumpuras, kuriam su laiku padeda išsiskleisti technika. Kai tavo talento pumpuras išsiskleidžia, tau reikia jį puoselėti. Taigi, sėkmės receptas: talentas, žmonės, darbas ir be abejo, svajonė. Svajokliams sekasi. Tiksliau - veikiantiems svajokliams sekasi.  
 
Tikra tiesa, bet ir besivejantiems savo svajones reikia pailsėti. Papasakok apie pačias geriausias, įsimintiniausias savo atostogas.  
Nežinau, nėra įsimintiniausių atostogų. Kaip keistai beskambėtų, labiausiai susilieju su gamta, susigyvenu su savimi be ypatingų pastangų būdama Lietuvos pajūryje. Nuo pat vaikystės beveik pusę rugpjūčio praleisdavau Palangoje. Ir man to labai trūksta... Ilgi rytiniai pasivaikščiojimai su mama, einam valgyti, degintis, sėdim ant suoliuko, nuo kurio kojomis žemės nesiekiam, o vakare nėra nieko maloniau, kaip ilgi pasivaikščiojimai, kol saulė nusileidžia. Man tai labai ypatingi prisiminimai. Man reikia to Baltijos kvapo, smėlio, pušų. 
 
Nesinori sugrįžti į Alytų? 
Norisi praeiti miesto gatvėmis, susitikti su žmonėmis, kapus aplankyti. Noriu sode pagulėti kelias dienas ramiai, žolę nupjauti. Turiu stiprų vidinį ryšį su Lietuva, didžiuojuosi mūsų istorija, kalba, tradicijomis, Lietuva visą laiką bus mano gimtinė, bet pasaulis yra didelis ir atviras. Mums namai - ten, kur mes gerai jaučiamės.  
 
Prisimenu, kai vienoje iš Covent Garden scenų dainavau lietuvių liaudies ir kompozitorių dainas. Parinkau aštuonias lietuvių dainas – liaudies dainos akapelą, Banaičio dainą, Gruodžio, Kairiūkščio, Petrausko arijas – ir dainavau lietuviškai. Kaip tik mano mama lankėsi Londone, tai ji klausėsi lietuviškų dainų Londono karališkajame operos teatre.  
 
Įspūdinga.  
Iš tikrųjų. Tai buvo Pedro Ribeiro, jaunojo artisto, projektas. Jis parinko temą apie Lietuvą, mano šaknis. Buvo labai emocingas monospektaklis apie mano gyvenimo kelią. Vienu metu dainuodama pamačiau mamą ir vos nepradėjau verkti. Turėjau sukaupti visas jėgas. Tik išėjusi už durų nebesulaikiau ašarų. Ašaros krito kaip pupos, o man reikėjo grįžti į sceną nusilenkti. Tos lietuvių dainos liečia labai giliai ir buvo labai keista jas atlikti tokiam formate – Londone, karališkajame operos teatre. Per penkerius užsienyje praleistus metus labiausiai savyje pajutau lietuvybę visa savo esybe. Net per pačias repeticijas mums su režisieriumi tas dainas analizuojant nesulaikydavau ašarų. Tai toks nepaaiškinamas ryšys, per kurį tu suvoki savo prigimtį. 
 
O tų dainų laisvalaikiu klausaisi? Apskritai, kokią muziką mėgsti klausytis?  
Nesiklausau muzikos, ilsiuosi tyloje. Tačiau man patinka daugelio muzikinių žanrų kokybiška muzika.  

Kada žadi išleisti savo kompaktinį diską? 
Mes įrašėm Rachmaninovo dainas į keturis kompaktus. Aš buvau vienintelė ne slavė, atlikau dešimt kūrinių. Turėtų pasirodyti po poros mėnesių. 

Kaip man patinka į lėktuvus žiūrėti. – Justina staiga pakeičia mintį, pro langą išvydusi lėktuvą. – Aš kaskart jį pamačiusi, galvoju, kur jis skrenda ir ar aš norėčiau jame būti. Nežinau, kodėl... 
 
Kas ten žino, gal jame lietuviai namo skrenda. Kaskart grįžus į Lietuvą, kas Tau glosto širdį ir kas kelia nerimą? 
Per daug neanalizuoju gyvenimo Lietuvoje, todėl ir negaliu kritikuoti ir vertinti. Ne tik Lietuvoje, visur, žmonės labai susikoncentravę ties tuo, ko jie neturi, o ne tai ką turi. Jiems trūksta gebėjimo labiau vertinti vieniems kitus, mokėti mylėti ir džiaugtis. Tai būdinga ir lietuviams, ir anglams, ir, tikriausiai, arabams. 
 
Rodos, lietuviams ypač? Juk nemažai užsienio lietuvių pasakoja, kaip grįžę į Lietuvą, susiduria su niūriais veidais, nemandagiu elgesiu... 
Suprantu, bet ir čia žmonėms taip nutinka, tik jie dažniau dėvi kaukes, o Lietuvoje žmonės nebando slėpti, jei jiems negera, nebando savęs nuteikti gražiai ir matyti pasaulį gražiomis spalvomis.  
 
O gal reikėtų? 
Be abejo. Vėlgi – tai darbas su savimi.  Ir tai nėra savęs apgaulė. Nereikia sau meluoti ir bėgti nuo problemų, jas reikia spręsti. Bet nebus taip, kad mes absoliučiai viską turėsim. Mes gyvename tam, kad eitume į priekį, siektume daugiau ir daugiau... 
 
Bet kažko pasiekdami, mes kažką ir prarandame. Kažkas pasilieka praeityje. Eidami į priekį, už savęs paliekame tai, ko negalime susigrąžinti.  
Absoliučiai. Ir labai gaila, todėl be galo svarbu džiaugtis šia diena. Pakartosiu nuostabius žodžius, kuriuos nuolat prisimenu: „Tą akimirką, kai kremtamės dėl praeities ar jaudinamės dėl ateities, negyvename dabartimi“.

Justina, esi sutikusi daugybę iškilių menininkų. Ar yra koks garsus žmogus, įkvėpėjas, kurio įvertinimas Tau yra be galo svarbus?
Tikrai galiu pasakyti, kad sutikau daug nuostabių, žymių žmonių: princas, karalienė, tačiau jie – tarsi iš pasakos. Be abejo, buvo labai malonu karalienei spausti ranką ant Covent Garden scenos – fantastiškas momentas. Tačiau kalbant apie tuos, kurie mane įkvepia... Kiekvieną kartą susitikusi su Placido Domingo, pajaučiu įkvėpimo bangą, o prisiminus Gustavo Dudamelį, man grįžta entuziazmas. Juk muzika turi ir savo verslo pusę, kuria tenka nusivilti. Ir dainininkais nusivili, ir kai kuriomis žvaigždėmis, kurie repeticijų salėje parodo kitokius veidus nei iš TV ekranų. Visko pasitaiko. Tačiau tikrai yra žmonių, kurie grąžina viltį, kai ši trupučiuką prigęsta... Ach, daug minčių, kaip smagu lietuviškai kalbėtis. 
 
Retai kalbi lietuviškai? 
Retai. Visgi kiekvieną rytą su mama pasikalbam 5 minutes man bėgant į metro. Su Edgaru Montvidu per repeticijas pasikalbam lietuviškai. Būna, einam kavos išgerti, po gražias Londono gatveles pasivaikščioti. Kostui Smoriginui grįžus šį sezoną į Covent Garden dainuoti Eskamilijo „Karmen“, pagaliau vėl turėsim laiko pabendrauti. Jurgita, Raselė – nuostabios lietuvaitės, dirbančios Covent Garden teatre  – mano palaikytojos.  Štai tokia yra mūsų, lietuvių, grupelė. 
 
Šiandien daug kartų minėjai mamą, o kur tėtis?  
Mano tėtis mirė 2001-aisiais sausio 31 dieną. Pirmais metais po mirties nežinojau, kaip mes išgyvensim tą skausmą. Tai buvo kažkas neapsakomo. Bet žinau, kad tėčio siela nemirė ir jisai mane mato. Ir man yra gera taip galvoti.  
 
Man kažkodėl vienos dainos žodžiai labai įstrigo: „If tomorrow never comes, will she know how much I loved her“, – uždainuoja. – Tai labai labai sena daina, bet tie žodžiai „Jeigu rytojus neišauš, ar ji žinos, kaip labai aš ją mylėjau“... Iš tikrųjų, daug dalykų gyvenime mes priimame kaip savaime suprantamus. Anaiptol.   

Londono Karališkojo opreos ir baleto teatro naujienas galite rasti tinklapyje www.roh.org.uk.