Užsispyręs ir atkaklus lietuvis Mindaugas Mikaliak yra puikus pavyzdys to, kaip sunkiu darbu ir valia galima daug pasiekti. Mindaugas yra profesionalus K1 kovų – kikbokso ir Muay Thai – kovotojas, kuriam šis ekstremalus sportas yra antras gyvenimas. Su „Londoniete" vyras kalbėjosi apie tai, kodėl lietuviai ringe - geresni nei anglai.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.
Kada ir kodėl nusprendei atvažiuoti į Londoną?
Lietuvoje dirbau ir tarnavau kariuomenėje, kurioje perėjau Radvilų žygį, laimėjau antrą vietą giros kėlimo varžybose ir su komanda laimėjome pirmą vietą virvės traukime. Tačiau nusprendžiau išvažiuoti iš Lietuvos dėl paprastos priežasties - norėjau užsidirbti.
Kokia buvo pradžia šiame mieste?
Žinoma, atvykęs pradėjau nuo įvairiausių darbų, vakarais eidavau sportuoti. Po kurio laiko susidomėjau ir išbandžiau MMA (maišytų kovos menų) kovas be taisyklių. Po pusės metų klubas užsidarė ir išėjau į „Muay Thai Master Academy“, kurioje išbuvau trejus metus. Per tą laiką daug buvo neprofesionalių kovų, tačiau prieš pusantrų metų patekau į profesionalų lygą. Iš pastarojo klubo išėjau pats, nes jaučiau, kad galiu ir noriu daugiau. Taip atsidūriau pas labai garsų kovotoją ir trenerį Daniel Sam.
Iš tiesų, treneriai labai mėgsta lietuvius, nes mes, priešingai nei anglai, parkritę vis tiek stojamės, o anglai truputį bijo. Žinoma, to negalima taikyti visiems lietuviams ar visiems anglams. Kita vertus, treneris tavęs niekada neleis į ringą, jeigu matys, kad nesi pasirengęs, net jeigu tu pats sakysi, kad aš jau noriu kovoti. Pavyzdžiui, mane treneris tik po metų laiko treniruočių išleido į ringą. Treneriai viską žino: kokie kiti kovotojai, kaip viskas vyksta per turnyrus, todėl reikia jais pasitikėti.
Žinoma, daug kas priklauso ir nuo priešininko, jei jis silpnas, tai ir pats nelabai ką nors įspūdingo parodysi. Mes su treneriu pastebėjome, kad kuo stipresnis mano priešininkas, tuo geriau ir aš pasirodau.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.
Užsiimant tokiomis kovomis traumų tikriausiai neišvengi. Kas buvo nutikę rimčiausia, ar tai neprivertė persigalvoti?
Ne, niekada nepersigalvojau. Nors patyriau ir kojos traumą, buvo praskeltas antakis, barzda, sužalota akis, patempti riešai. Tačiau tai mano antras gyvenimo būdas, kol sveikata leis ir rimtesnių traumų neturėsiu, tol sportuosiu.
Antras, o koks pirmas gyvenimo būdas?
Kaip ir daugelis turiu darbą, beveik visi sportininkai turi papildomą darbą: ar biure, ar apsaugoje ir pan. Pragyventi vien iš sporto sunku, tokiu atveju turi būti labai labai aukšto lygio profesionalas, nes kovos nebūna kas savaitę, o, tarkime, kas šešias savaites. Pavyzdžiui, mano kita kova bus tik už dviejų mėnesių.
Taip pat po darbo treniruoju vieną kitą savo draugą.
Kovoti turėtų būti sunku ir psichologiškai, ir fiziškai, kas jus motyvuoja?
Man tiesiog labai patinka. Noriu daugiau pasiekti, kad mano vardas būtų žinomas. Kartu garsinčiau ir Lietuvą.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.
Kuo turi pasižymėti geras kovotojas?
Be noro, svarbiausia valia ir ištvermė. Daug pažįstu besitreniruojančių žmonių, tačiau nemažai jų bijo eiti į ringą.
Ar turite kovotoją, kurio žavitės?
Taip, yra nenugalimas tailandietis Buakaw Banchamek, kuris nepralaimėjo nė vienos kovos savo gyvenime.
Jau kovojate ketverius metus, nemažas laiko tarpas - kokia kova buvo įsimintiniausia?
Prieš pusantrų metų kovojau ir pralaimėjau vienu tašku. Be to, man buvo labai sužalotas veidas, pasitaikė stiprus priešininkas. Taip pat praėjusį lapkritį dalyvavau „Glory 4“ turnyre ir laimėjau taurę nokautu. Be to, gerai atsimenu pirmą profesionalią kovą: kovojau su afrikiečiu, buvo labai sunku, patyriau daug sužalojimų.
Asmeninio archyvo nuotr.
Ar artimieji nebando įtikinti, kad nebeužsiimtumėte kovomis?
Artimieji ir palaiko mane, ir kartu bando atkalbėti. Draugai, kol dar nebuvo matę varžybų, nieko nesakydavo, bet kai pradėjo lankytis turnyruose, liepia man viską mesti. Tačiau aš tikrai nemesiu.
Matau, kad kovos jums labai svarbios?
Esu aktyvus žmogus, labai mėgstu adrenaliną ir kovas. Jau vaikystėje buvau pasiutęs, tačiau gatvėje juk nesimuši. Galiausiai treneriai mane pastebėjo ir pradėjo siūlyti tai vienose, tai kitose varžybose sudalyvauti. O prieš trejsus metus tik svajojau atsidurti čia, kur dabar esu. Laikas naujoms svajonėms.
Koks jausmas, kokios mintys apima, kai kovojate?
Iki kovos būna didelis jaudulys: nebijau nieko, bet šurmulys, šou, noras laimėti daro savo. Kai įeini į ringą, nieko nebegalvoji ir nieko nebegirdi, išskyrus trenerį.
Spėju medaliams ir taurėms namuose darosi ankšta?
Turiu daug medalių, kelias taures ir diplomus, tačiau dar neturiu diržo: reikia laimėti kelias kovas iš eilės ir tada galima dėl jo kovoti. Toks šiuo metu man tikslas. O diržai būna įvairūs: pagal svorio kategoriją, pagal kovų reitingus ir pan.
Neseniai patekau į vieną televizijos šou „Double S MMA“, kuriame kovoja geriausi pasaulio kovotojai. Laimėjęs tris kovas, galėsiu kovoti dėl diržo.
Atrodo, jums čia gerai sekasi, ar ateities planuose yra Lietuva?
Kol kas tikrai ne. Nebent po daug metų, sugalvočiau senatvę praleisti Lietuvoje, tačiau šiuo metu ne.
Jonas Jankunas nuotr.
Jonas Jankunas nuotr.
Jonas Jankunas nuotr.
