Ar tikite posakiu, kad likimo nepakeisi? Ar kitiems įrodinėjate, kad vos tik gimusių, jei taip yra skirta, mūsų jau laukia  antra pusė. Galbūt visai netoliese, gretimoje laiptinėje ar kieme, o galbūt už jūrų marių. Gal pirmą kartą susitiksite kapstydamiesi smėlio dėžėje ar kaktomuša susidursite bėgdami mokyklos koridoriais, nuskambėjus pertraukos skambučiui. O gal šypsena apsikeisite tolimajame Niujorke, gurkšnodami kavą Manheteno dangoraižių apsuptyje?

Karinai ir Mantui Grigaliūnams (28m.) toli ieškoti nereikėjo. Gimę kelių dienų skirtumu, jiedu lankė tą patį darželį, mokyklą, bet... vėliau patraukė savais keliais. Ji - gražuolė ilgaplaukė, tėvelių lepūnėlė, mėgstanti madą ir grožį kartu su šeima išsikraustė gyventi į Londoną. Jis – jau nuo dvylikos metų pats sau duoną uždirbantis, dievinantis knygas, filosofiją ir psichologiją išvyko į Švediją. Tačiau nuo likimo nepabėgsi: dabar jiedu jau sutuoktiniai, kartu planuojantis gyvenimą ir netgi dirbantys toje pačioje kompanijoje.

Šnekučiuojantis su Karina ir Mantu laikas bėga nepastebimai. Jie ne tik jauni ir gražūs, bet ir užsispyrę bei darbštūs, siekiantys karjeros aukštumų tarptautinėje kompanijoje. Ir dar – labai įsimylėję.

- Karina, kaip nutiko, kad su vyru kartu esate ir gyvenime, ir darbe?

- Na, visų pirma, mes su Mantu buvome kartu dar mums net negimus! Čia išties unikali istorija ir ne visi iškarto gali ja patikėti. Mūsų mamos yra geriausios vaikystės draugės, kurioms likimas lėmė pastoti beveik tuo pačiu metu. Mes iki šiol juokaujame, kad mamos pilvais trynėsi, todėl mus jau nuo mažų dienų vieną prie kito traukė. Su Mantu gimėme vienuolikos dienų skirtumu, ėjome į tą patį darželį, tą pačią mokyklą ir iki paauglystės visada labai glaudžiai bendravome. Tačiau Mantas, būdamas 17 metų, išvyko į Švediją, o mano keliai pasuko Londono link. Čia tuo metu gyveno mano šeima. Tuomet su Mantu labai ilgą laiką nebendravome, gal net kokius septynerius metus, kol aš vieną dieną, visai be didelio entuziazmo, susikūriau pažinčių portale anketą, kurią ir pamatė mano būsimasis vyras. Prasidėjo skambučiai, reguliarios kelionės į Lietuvą, kur susitikdavome. Buvo labai sunku išsiskirti, tačiau tekdavo, nes tuo metu baiginėjau Westminster universitetą, kur mokiausi verslo administravimą.

- Vadinasi jūsų meilei nesutrukdė nei atstumas. Kaip manote, kas svarbiausia, norint išlaikyti darnius santykius?

- (Karina) Bendravimas pirmojevietoje, o mums jo tikrai netrūksta, vienas kitą suprantame iš pusės žodžio. Jeigu kažkas negerai mes viską išsiaiškiname. Nekenčiu kai yra tyla, nes jauti, kad kažkas negerai. Svarbus pasitikėjimas - mano vyras daug keliauja, po kelias savaites nebūna namuose, bet pas mus labai stiprus ryšys, jo neapsakysi. Net minčių jokių nekyla ir širdis visada rami dėl jo. Taip pat darniems santykiams padeda, kad vyras labai didelis romantikas, pas mus nėra jokios rutinos, visuomet kuo nors nustebina. Didžiausia staigmena buvo ta, kad jis suplanavo visas mūsų vestuves. Aš tuomet laikiau baigiamuosius egzaminus universitete Londone. Mantas gyveno Lietuvoje ir viską suorganizavo: nuo nuostabios ceremonijos Vilniaus arkikatedroje iki šventinės vakarienės Belmonte. Man beliko tik nusipirkti suknelę ir pasakyti „taip“! O kaip gi nesutiksi tekėti už tokio vyro. Jis labai rūpestingas, viską suplanavęs keliomis dienomis į priekį, jo galvoje visada yra konkretus veiksmų planas.

(Mantas) Svarbiausia yra tarpusavio supratimas, jausmų puoselėjimas, meilės laužo kūrenimas.

Vestuves suorganizavo Mantas, Karinai tik beliko pasakyti „taip“.

- Ar jums galioja taisyklė – priešingybės traukia?

- (Karina) Oi, kad mes tikrai vienodi, abu liūtai, vienuolikos dienų skirtumas tarp gimtadienių. Mes abu kovotojai, bet pamažu apsitrynėm kampais, jau ir nusileidžiam vienas kitam.

(Mantas) Sutinku su žmona. Mums ta taisyklė negalioja. 

- Ar niekuomet nekilo abejonių, kad tikrai kartu norite praleisti visą gyvenimą?

- (Karina)Ne, mes dar euforijoje.

(Mantas) Abejonių mano gyvenime kyla įvairių, bet, kad kartu praleisime visą gyvenimą neabejojau nei sekundę.

- Abu dirbate sėkmingoje, pasaulinėje telekomunikacijų ir informacinių technologijų srityse konsultuojančioje kompanijoje. Papasakokite apie savo pareigas.

- (Karina) Esu projektų vadovė (angl. project manager). Šiuo metu vadovauju projektams susijusiems su Toyota ir Honda diagnostinių sistemų instaliacija visoje Europoje, video kenferencijų sistemų instaliacija tiek Europoje, tiek Amerikoje ir Azijoje. Greitu metu būsiu atsakinga už naują projektą Nokia kompanijai - instaliuoti Polycom IP telefonus ofisuose.

(Mantas) Esu techninis vadovas (angl. technical leader) šiuose projektuose: Toyota/Lexus, Pitney Bowes  (Europos regione), Honda, Lifesize, JP Morgan (pasauliniu mastu). Esu atsakingas už inžinierių paruošimą projektams ir pačių projektų techninę priežiūrą pradedant nuo naujausių diagnostinių sistemų instaliacijų, apmokymų, analoginių sistemų keitimų ir panašiai.

- Ar darbe elgiatės kaip vyras ir žmona, ar visiškai jausmų nedemonstruojate?

- (Karina)Ne, ne. Darbe vien dalykiniai reikalai, jokių jausmų demonstracijų.

- Jūsų darbo apimtys, suprantu, ne menkos?

- (Karina) Oi, būna net taip, kad įžengiu į darbą, o telefonas jau skamba, atsakinėju į 150-tą e-laišką dar net nenusirengus palto. Rytas prasideda 6am, dušas, kavos puodelis, jeigu spėju (pusryčių neturiu kada užkasti), šuniukus išvedu į lauką ir pro duris. Šis darbas reikalauja 100 procentinio atsidavimo. Atsakomybė didelė, viskas keičiasi kiekvieną sekundę. Turi išmanyti visas sritis bei suplanuoti 50-ies inžinierių darbą bei biudžetą mėnesiui į priekį. Būna, kad Mantas išvyksta į komandiruotę savaitei, kiekvieną dieną dirba vis skirtingoje šalyje. Esame abu priklausomi nuo Blackberry ir Wi–Fi. Kelionė iki ofiso Reading'e mums trunka apie 2 valandas, tad vien keturias valandas praleidžiame kelyje. Neatsimenu kada yra buvę, kad iš darbo išeičiau anksčiau nei 7 valandą vakaro. Darbo diena būna sunki ir ilga, nors iš tikrųjų net nepajunti kai bosas klausia: Karina, tu  vis dar čia?

(Mantas) Mano darbo savaitė kartais prasideda šeštadienio naktį arba sekmadienio popietę. Keliuosi 2 nakties ir lekiu į oro uostą, nes 9 ryto turiu būti Kipre, po to vakare skrendu į Oslą ir ten pasilieku savaitei. Iš Oslo į Madridą, o iš ten į Islandiją ir t.t Esu labai laimingas jei per mėnesį bent porą savaitgalių galiu praleisti su Karina. Ofise būnu labai retai (dažniau lėktuve). Telefoną tenka krauti per dieną po du-tris kartus nes nuo skambučių ir elektroninio pašto gausos jis miršta.

- Mantai, daugiausiai laiko praleidi ore. Tikriausiai be proto pasiilgsti Karinos?

- Ne tas žodis kaip pasiilgstu. Labai džiugu, jei tenka dirbti Skandinavijos šalyse nes visi lėktuvai, autobusai ir traukiniai turi prieigą prie interneto, tad komunikuojame pakankamai dažnai.

- Ar jūsų nevargina toks įtemptas darbo grafikas?

- (Karina)Iš vienos pusės vargina, bet be veiklos galiu numirti. Kuo daugiau darbo, tuo daugiau nuveikiu, tuo daugiau energijos ir tada jau galiu ramiai miegoti. Buvom Meksikoje dvi savaites, jau po penkių dienų galvojau nuprotėsiu be veiklos. Kad ir atostogose, vistiek atrašinėjau visus dalykinius e-laiškus.

(Mantas) Manęs nevargina, galiu dirbti po 14-16 valandų per dieną ir be pietų pertraukų, kad tik laisvą savaitgalį turėčiau. Ramiai gyventi negalėčiau jokiu būdu.

- Kas jūsų darbe sunkiausia ?

- (Karina) Tiesiog yra labai sunku suvaldyti tiek inžinierių, nes kiekvienas žmogus yra individualus ir elgiasi skirtingai. Išaiškini kaip reikia daryti ir kada, visas procedūras, bet būna, kad vistiek savaip padaro ir tu papuoli į keblią situaciją. O inžinierių mes turime virš 300 visoje Europoje. Kitas dalykas, kuris labai svarbus, tai yra komunikacija su jais, o visi kalba skirtingomis kalbomis, taigi neišvengiamai kartais atsiranda communication barrier! Sunku ir tai, kad viskas gula ant tavo pečių - turi bosui pateiki mėnesiui į priekį numatytus išlaidas, pajamas, pelną ir tai turi atitikti - kitaip laukia bėdos.

(Mantas) Labai slegia didelė atsakomybė ir ilga darbo diena, kuri man vidutiniškai trunka apie 14 valandų.

- O kas labiausiai džiugina?

- (Karina) Rezultatai! Per metus jau esu gavusi bonusus 3 kartus. Bet labiausiai žavi pagyrimai ir kai atsigręžus atgal pagalvoju, nejaugi man tai pavyko? Vienu metu juk atrodė, kad jau viskas, daugiau negaliu. Bet tie pasiekimai ir stumia mane į priekį.

(Mantas) Pritariu žmonytei.

- Karina - esi graži, jauna ir užimi atsakingas, vadovaujančias pareigas. Ar nesunku vadovauti vyrų kolektyvui?

- Kaip tik maloniau dirbti su vyrais nei su moterimis, mažiau intrigų. Iš pradžių buvo šiek tiek keista, bet pamažu pamažu, net nepastebėjau kaip viskas vyksta natūraliai. Man labai patinka būti in control.

- Kaip jums pavyko užimti tokias atsakingas pareigas?

- (Karina) 2009-aisiais baigiau Verslo vadybos ir finansų (angl. Business management with finance)studijas Westminster universitete ir ieškojau darbo susijusio su verslu. Pasitaikė puiki proga, pasikalbėjau su darbdaviais ir pavyko.

(Mantas) Buvau užsiregistravęs Total Jobstinklapyje ir vieną dieną sulaukiau skambučio su pasiūlymu atlikti projektą Švedijoje. Sutikau ir štai aš čia.

- Mantai, kaip manai, ar tai sėkmė, kad tau tiesiog ėmė ir paskambino - juk tikriausiai daugybė konkurentų tame pačiame tinklapyje buvo užsiregistravusių?

- Mano sėkmės arkliukas, kuris tempia mane į priekį yra tas, jog laisvai kalbu ir rašau švediškai ir turiu tarptautinės patirties. Manau šie faktoriai pasitarnavo gaunant šią poziciją.

- Ar išsipildė jūsų vaikystės svajonės? Ar panašių pareigų norėjote užaugę?

- (Karina) Mane visuomet traukė grožio sfera, tačiau tėvai visuomet sakydavo, jog tai ne profesija ir nieko rimto, iš to duonos neužsidirbsi, taigi pasukau visiškai kita linkme

(Mantas) Visuomet norėjau turėti savo verslą. Svajonės po truputi pildosi.

- Jei ne paslaptis, Mantai, kokioje srityje norėtumei imtis savo verslo?

- Verslas jau pradėtas tik iki norimų rezultatų dar teks labai daug ir sunkai dirbti. Kompaniją pavadinau žmonos garbei. Mūsų firma yra oficialus LexinGlobal atstovas Jungtinėje Karalystėje. Prioritetas yra infraraudonųjų spindulių šildymas, kuris sutaupo 50% mėnesinių išlaidų šildymui. Anglijoje žmonės labai konservatyvūs, jie nieku gyvu neatsisakys dujinio šildymo, tad bus sunku. Be to, daugumai trūksta žinių, kad nuo 2015 metų oficialiai yra uždrausta naujuose būstuose naudoti dujinį šildymą. Na, bet Romą irgi ne per vieną dieną pastatė.

Nuotr. iš asmeninio albumo.

Nuotr. iš asmeninio albumo.

- Karina, ar nesigaili paklausiusi tėvų ir vis dėlto pasirinkusi ne tą profesiją, apie kurią svajojai?

- Iš pradžių galvojau, kad ši profesija - ne man. Bet padirbus, pasigilinus dabar atrodo, kad turiu stiprų pagrindą po kojomis, taigi, nesigailiu. Ypač kai išgirstu pagyrimus iš vadovų, kad esu labai gera darbuotoja. Šiuo metu dar daugiau gilinuosi į esamą profesiją ir stengiuosi tobulinti žinias.

- Mantai, tu gyvenai Švedijoje gan ilgą laiką. Išvažiavai labai jaunas, ką tau davė ši patirtis?

- Na, visų pirma, ji man davė finansinę nepriklausomybę bei švedų kalbą, kuri man labai pravertė ir praverčia kylant karjeros laiptais tiek Lietuvoje, tiek ir Anglijoje. Tai nuostabi šalis, labai graži ir svetinga. Būdamas 19 metų nusipirkau savo pirmąjį butą Lietuvoje ir nusprendžiau grįžti namo. Kadangi Alytus man pasirodė per mažas miestelis, išvykau į Vilnių, kur, belaukdamas kol Karina pabaigs mokslus, pats įstojau į VDU studijuoti psichologijos. Vilniuje man buvo pasiūlytas tais laikais labai prestižinis darbas CSC kompanijoje, kurį vėlgi gavau dėl savo švedų kalbos. Man tai buvo labai rimta praktika.

- Tad Karinai pabaigus mokslus abu nusprendėte kurti šeimyninį lizdą Vilniuje?

- (Mantas)Tiesą sakant, tuo metu mums buvo svarbiausia vėl būti kartu. Pavargome nuo nuolatinių skraidymų ir telefonų skambučių. Karina labai gerai pabaigė mokslus Londone, tad gavo pasiūlymą dirbti Barclays banke Lietuvoje. Tuo metu mums nieko netrūko. Abu turėjome gerus darbus bei vienas kitą.

- Kodėl visgi nusprendėte įsikurti Anglijoje? Juk ir Lietuvoje puikiai sekėsi.

- (Karina) Aš Anglijoje gyvenau jau prieš tai - baigiau 11 klasių ir atvažiavau su tėveliais iš Lietuvos. O baigus universitetą užsienyje ir padirbus Lietuvoje tiesiog pradėjo nebeužtekti mūsų atlyginimų tam gyvenimo būdui, kurio abu siekėme. Negali leisti sau gyventi vidutiniškai, jei žinai, kad gali geriau. Todėl abu nusprendėme bandyti savo jėgas JK. Mantas įstojo į Croydon'o koledžą studijuoti IT vadybos, tuo pačiu dirbome mano tėčio kompanijoje, kurioje išbuvome beveik metus. Išėjome, nes norėjome susikurti kažką savo, kad galėtume drąsiai pasakyti – tai mes padarėme savo rankomis ir galva. Atsimenu Mantas išsiuntė gal kokį tūkstantį CV, kol pagaliau gavo pasiūlymą dirbti dabartinėje kompanijoje. Vėlgi, darbdaviai atsižvelgė į tai, kad jis mokėjo švedų kalbą, tad jam teko dar kartą padirbėti Švedijoje. Grįžęs su puikiom rekomendacijom, Mantas galutinai įsitvirtino kompanijoje Technical and Quality Assurance Consultantpozicijoje. Į šią kompaniją vėliau pakvietė dirbti ir mane kaip projektų vadovę. Dabar mes kartu atsakingi už visą Europos regioną, kurio savaitinė apyvarta siekia daugiau nei 300 tūkst.svarų.

(Mantas) Aš į JK išvykau labiausiai dėl to, kad radau savo gyvenimo meilę.

- Tai kiek laiko jau gyvenate Londone? Ar jaučiate, kad šis miestas – jūsų namai?

- (Karina)Šią vasarą bus devyni metai, bet su pertraukomis, kadangi pusantrų metų gyvenau ir Lietuvoje.

(Mantas) Lygiai 2 metus. Tačiau man, deja, nesijaučia, kad tai mano namai.

- Tai galbūt buvo minčių viską mesti ir grįžti į Lietuvą?

- (Karina) Mano tėvai gyvena čia, tad manęs nekamuoja tėvynės ilgesys, kartais nuvykstame, tačiau atostogoms dažniau pasirenkame aplankyti kitas šalis, kur nesame pabuvoję.

(Mantas) Buvo tokių minčių, norėjosi viską mesti, pasiduoti ir bėgti, bet sustojau, susimasčiau ir supratau, kad nuo savęs nepabėgsi. Tuomet dar labiau pradėjau stengtis siekti savo užsibrėžtų tikslų. Tėvynės ilgesys nekamuoja, mes - kosmopolitai. Labiausiai pasiilgstame lietuviško maisto ir poilsio Druskininkuose.

- Vadinasi grįžti į Lietuvą neplanuojate?

- (Karina) Šiuo metu tikrai galvojame apie gyvenimą JK, perkame būstą. Tačiau niekada nesakyk niekada. Bet, manau, jei būtų galimybė, gyvenimui pasirinkčiau kitą šalį -tai nebūtų nei Lietuva, nei Anglija.

(Mantas) Pritariu savo meilei. Sugrįžti norėtume nebent aplankyti artimųjų ir draugų bei Druskininkų, bet ne gyventi. Lengva peikti valdžią ir komentuoti jų sprendimus, bet nenoriu veltis į politinius komentarus ir diskusijas, nes tiesos tame nerasime.

- Ar prisimenate savo pirmas dienas Londone? Buvo sunku ar viskas klostėsi kaip sviestu patepta?

- (Karina) Buvo labai sunku, mačiau ir juodo, ir balto, teko dirbti ir McDonald's, todėl nusprendžiau toliau mokytis.

(Mantas)Taip, buvo sunku, visko mačiau ir patyriau. Labiausiai kankino nežinomybė, nors ir žinojau, kuriuo keliu noru eiti. Teko iškęsti daug, bet tai tik užgrūdino ir dar labiau motyvavo siekti tikslo.

foto: Neringa Rekašiūtė; makiažas: Patricija; plaukų stilius: Martin Monroe; suknelė: Jan Si Fashion studija.

- Esate išties sėkminga ir laiminga pora. Kokios savybės jums padėjo pasiekti tai, ką turite šiandieną?

- (Mantas)Manau užsispyrimas bei noras gyventi finansiškai nepriklausomai. Aš buvau savarankiškas nuo mažens. Nuo vaikystės turėjau rūpintis savimi, tad anksti pradėjau galvoti, iš kur gauti pinigų. Nuo 9 metų iki 12 klasės prekiaudavau laikraščiais. Tuo metu užsidirbdavau tiek pinigų, kad įstengiau pirmas visame Alytuje nusipirkti motorolerį! Karinos tėvai pasiturintys, tačiau puikiai išmokė ją siekti savo tikslų.

(Karina) Mokslai ir disciplina būdavo pirmoje vietoje, tad tai jau man įaugę į kraują. Atvykus į Londoną iš pradžių dirbau McDonald's. Tikrai nesižavėjau savo darbu, tad nusprendžiau rimtai imtis mokslų. Kadangi Lietuvoje nespėjau pabaigti 12 klasių, teko čia pradėti 11-12 klasės kursą, kurį vėliau įveikiau vos per metus.

- Ar Londoną galėtumėte pavadinti galimybių miestu? Kokių savybių reikia turėti, kad čia  kažko pasiektum?

- (Karina) Galbūt iš dalies taip. Didesnė šalis - daugiau galimybių. Reikia būti užsispyrusiu, nenuleisti rankų, pasitikėti savimi ir eiti pirmyn. Tikėti, kad 100 kartų išgirdus „ne“, 101-ąjį kartą vistiek išgirsi „taip“.

(Mantas) Lyginant su Rytų Europa Londonas yra tikrai galimybių miestas. Kad kažko pasiektum reikia naudotis labai paprastu ir elementariu receptu (nors dažniausiai sunkiai įgyvendinamu), cituoju (Luisas Kerolis, „Alisa Stebuklų šalyje“):

Gal malonėtumėte pasakyti, kuriuo keliu man eiti?

Tai labai priklauso nuo to, kur nori pakliūti, - atsakė Katinas.

Kad man nelabai svarbu, kur... - tarė Alisa.

Tada koks skirtumas, kur eisi, - atsakė Katinas.

Manau, turi žinoti, kuriuo keliu nori eiti.

- Kaip atsipalaiduojate po įtemptos darbo dienos?

- (Mantas)Namie mūsų laukia du mieli chivavos. Aš be galo mėgstu skaityti. Mano viena mėgstamiausių žmonos dovanų – Karlo Markso „Kapitalas“. Labai mėgstu futbolą! Jei galėčiau pasirinkti antrą profesiją – tikrai tapčiau futbolo treneriu. Kariną labai traukia mados pasaulis. Bet šiaip savaitgalis, o ypač laisvas, man yra didelė šventė ir prabanga. Visą jį skiriu savo turtui, Karinai. Žmonytę lepinu dėmesiu ir dovanėlėmis, nes ji to nusipelnė.

(Karina) Aš tai grįžusi namo skaitau e-laiškus, kurių nespėjau peržvelgti darbe. Kiti sakytų, jog tai nėra poilsis, bet man tai jau gyvenimo dalis, esu priklausoma nuo darbo. Savaitgaliais vyras palepina skania vakariene ar netikėta kelione.

Nuotr. iš asmeninio albumo.

- Mantai, papasakok apie savo laisvalaikį?

- Laisvalaikį skiriu žmonai, o jei būname skirtingose šalyse visuomet nepraleidžiu progos pažiūrėti futbolą ir F1. Knygų pasaulyje didžiausią trauką turiu filosofijai. Dievinu Franz Kafką, Friedrichą Nyčę, Karlą Marksą, Seneką. Psichologijos studijos nori nenori padarė didelę įtaką, pamėgau Eriką Eriksoną, Karlą Jungą. Pasitaikius galimybei niekuomet neatsisakau pažiūrėti gerą filmą, patinka siurrealizmo žanras, mėgiamiausi filmai yra šių režisierių: David Lynch (Mulholland Drive, Blue Velvet ), Brian de Palma (Carlito’s Way, Scarface, Untouchables) ir kiti.

Mantas neseniai grįžo iš dar vienos kelionės darbo reikalais – Indijos. „Sukrėtė šalies skurdas, o skaudžiausia matyti vargstančius vaikus“, - pasakojo jis. Nuotraukoje Mantas su lūšnynų vaikais.

Nuotr. iš asmeninio albumo.

- Mantai, iš atsakymų matosi, kad tiesiog dievini savo žmoną. Papasakok, kokia ji?

- Jei norite, kad atsakyčiau į šį klausimą, tai labai stipriai abejoju, ar jums užteks dviejų sezonų žurnalo numerių. Yra tiek daug gero ir šilto, ką galėčiau pasakyti. Karina yra mano sielos ramybė ir atgaiva. Su kiekviena diena ją įsimyliu vis labiau. Super įdomi asmenybė.

- Kokiais mažybiniais vardais vienas kitą vadinate?

- (Karina) Mantukas, mažiukas, bužiukas, gyvenime mano, pasauli mano ir t.t.

(Mantas) Spygliukas, bužiukas, Karinčiukas, mažutė.

- Ką planuojate ir ko labiausiai laukiate ateityje?

- (Karina) Mano planai - pabaigti specialius vadybos kursus ir toliau tobulėti ir dirbti.

(Mantas) Tobulėti, mokytis. Kurti savo verslą. O labiausiai laukiame atostogų! Skrendame į šiltus kraštus. Labai tikimės ten rasti saulę, jūrą ir nemokamą Wi-FI.