Ji visada žinojo, kad sugrįš. Tad atėjus laikui, karjeros galimybes skubančiame didmiestyje iškeitė į laimės valandas, kurias leidžia kartu su savo šeima Kelmės rajone įsikūrusioje sodyboje. O medicininę odontologijos uniformą dabar atstoja fotoaparatas rankoje ir prasmingos pažintys bei pokalbiai su Camino Lituano kelio piligrimais. "Žmogus - tai ne tik profesija ar statistinis visuomenės vienetas", - tikina SANDRA GEDVILĖ, prieš keturis metus su savo vyru Agnium ir dviem vaikais Liepa bei Timočiu iš dūzgiančio Londono persikėlusi gyventi į Lietuvos vienkiemį. "Londone neturėjome šeimos vakarienių, nes grįždavau vėlai. Tas laiko turėjimas savo artimiesiems man yra konkreti gyvenimo dovana. Kažkada siekiau karjeros. Norint pas mane patekti, reikėdavo žmonėms laukti apie tris mėnesius. Galėdavau uždirbti iki šešiasdešimt svarų per valandą. Bet tai nėra laimė, tai buvo tik karjera", - sako ji.

tekstas VIOLETA BUDREVIČIŪTĖ

Po dvidešimties metų praleistų emigracijoje Jungtinėje Karalystėje, Londone, grįžai su šeima gyventi  į Lietuvos vienkiemį. Jeigu dabar paprašyčiau apibūdinti kiekvieną iš šių šalių vienu žodžiu. Koks jis būtų? 

Galvoju. Londonas tai šimtu procentu – tolerancija. O Lietuva... Ji gali būti visokia, bet sakyčiau, kad – tiesiog namai.  

Kada nutiko tas aha momentas, kai nusprendei krautis daiktus ir išvykti atgal į Lietuvą? 

Visada žinojome, kad grįšime atgal. Kai 2000 – aisiais metais, koks trisdešimt draugų ir pažįstamų atvykome į Angliją, visuomet sau kartojome, kad čia neliksime, čia tik laikinai. Mes esame tik ekonominiai emigrantai.  

Mano profesija - burnos higienos specialistė ir tuo metu Lietuvoje, kai ją baigiau, ji buvo dar nauja, niekam beveik nežinoma. Mes buvome tik antroji laida. Tad trečiame kurse susiplanavau, kad dirbsiu tik Londone. Atvykusi į Jungtinę Karalystę ir čia jau įsikūrus su vyru  laukėme geresnių laikų savo gimtinėje. Jie, aišku, nutiko anksčiau nei manėme. Tačiau, paradoksalu, iš visų grįžusių į Lietuvą draugų mes buvome paskutiniai.

Kodėl delsėte? 

Londone mus užlaikė darbai, geros darbo sąlygos, geras gyvenimo būdas. Man patiko dukros mokykla, mėgavausi matydama,  kokie ją supa draugai iš viso pasaulio. Vaikas augo ir vystėsi su labai didele tolerancija aplinkoje, ko vienu metu trūko Lietuvoje. Gyvenome pasaulyje, kur pamatai visko, bet per daug neanalizuoji, tiesiog priimi kaip normą. 

Kaip suprantu, pasirinkimas sugrįžti buvo didele dalimi susijęs su dukros gerove. Jai buvo devyneri metai, beveik paauglystė. Kaip jai sekėsi adaptuotis Lietuvoje?  

Man atrodo adaptacija nutiko labai greitai, nes ji pasijuto labai mylima savo artimų žmonių. Čia keturi seneliai, mano tetos. Mano giminė labai plati. Pas mus pastoviai kažkas lankosi, kažkas vyksta. Londone veiksmo taip pat netrūko, įvairūs būreliai, kažkur eidavome, keliaudavome. Bet jei sulygintume veiksmą su žmogiška šiluma, ji pajuto, kad čia, Lietuvoje, yra labai sava. Buvome nusistatę šešių  mėnesių laikotarpį, kad jei kažkam čia nepatiks, grįšime atgal į Londoną. Ši sąlyga buvo daugiau dėl dukros Liepos. Nenorėjau, kad ji jaustųsi nelaiminga. Bet po kelių savaičių, mūsų nuostabai, ji pasakė, kad liks čia, Lietuvoje. Aišku, mes grįžome pačiu sudėtingiausiu pasaulyje laikotarpiu, tai buvo Kovidas. Mokykla prasidėjo nuotoliniu būdu ir vaikas pradžioje nesuprato, kodėl niekas nebendrauja fiziškai, jos nelanko.  Paaiškinome jai, kad dabar taip nutiko visame pasaulyje ir viskas greit atsistatys. Šiuo metu Liepa labai laiminga, nors joje dar liko dalis Londono ir būna dar vis sapnuoja angliškai. (Juokiasi.) 

Sapnuoja angliškai? O kaip sekasi kalbėti lietuviškai?  

Na, toks įdomus kuriozas įvyko. Anglijoje visos dukros auklės buvo lietuvės, tik mokykloje prasidėjo jos anglicizmas. Papildomai samdėme lietuvių kalbos mokytoją. Tad buvau gana rami, jog didelių problemų Lietuvoje nebus. Bet grįžus ir praėjus beveik metams, pastebėjau, kad dukros lietuvių kalba taip ir netobulėja. Praėjo dar vieneri metai – na, susikalba, bet sakiniai vis tiek visi versti. Kartą vežiau ją su draugėmis į kiną ir girdžiu mašinos gale jos kalbasi tarpusavyje anglų kalba. Paklausus, kodėl taip yra, mergaitės mane patikino, kad tai daro nuolat, nes Liepai sunku kalbėti lietuviškai.  

Dar man būna juokinga, kai močiutės kartais pasigiria, kad jų anūkai gyvena Anglijoje ir kalba angliškai. Tai aš galiu pasakyti, kad anglų kalba nėra joks pliusas. Nes vaikai, kurie niekada nebuvo išvykę į užsienį, Lietuvoje susikalba šia kalba be jokių problemų.  Juo labiau Kelmėje. Dabar močiutė galėtų girtis, jei jos vaikas moka gerai kalbėti lietuviškai.

Grįžkime dar į Londono laikus? Kada ir kaip ten atsidūrei?  

Atsiradome ten su dabartiniu vyru, kai man buvo dvidešimt vieneri. Buvome jauni, bėgome nuo skurdo Lietuvoje. Gyvenimo ant savęs dar nebuvom pajutę. Visi atvykę kartu draugai buvo tokie patys, visi pabaigę universitetus, bet ieškantys, kaip užsidirbti. Atvykome su padirbtais dokumentais, a lia verslo leidimais. Jau nepamenu, kokį ten verslą vysčiau, kažką susijusio su  ūkininkyste. (juokiasi) Važiavau į daržovių fabriką kažkokių kontraktų sudarinėti. Neįsivaizduoju, kaip mus praleido, įleido. Neaiškių biznierių gaują. Bet taip buvo. 

Pradėjome nuo valymo, statybos pagalbinio darbo. Ir tik Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, buvo pripažinti mūsų diplomai. Tad dauguma pradėjome dirbti pagal savo specialybę. Bet tie keturi metai, mano manymu, tikrai buvo nepilnaverčio žmogaus laikas. Kai privalai atlikti darbą, kurio atlikti nenori.  

Ar buvo baisu atvykus jaunam į svetimą šalį?  

Nebuvo baisu, tiesiog griebiesi bet kokio darbo šiaudo, kad tik išsilaikyti. Didelis miestas turi išgyventi bet kokia kaina. Gyvenome po šešis - septynis žmones viename name. Nežinau, gal ir dabar kas taip gyvena. Po du ir dar vienas svetainėje. Nors ir uždirbome, galėjome sau atskirai gyventi, bet mentalitetas neleido.  

O kodėl? 

Todėl, kad atvažiavome susitaupyti pinigų. Vienas butui, kitas - automobiliui, trečias - savo verslui. Visi turėjome po tikslą. Aišku, viskas buvo nauja. Neturėjome kompiuterio, išmaniųjų telefonų. Gaudavai AZ knygutę su žemėlapiu ir eidavai  į darbą. Tik po kelių metų tapome mandri. Bet kai esi jaunas, nesupranti, kad sunku, nes turi ambicijų. Ir tas periodas, kai gyvenome krūvoje buvo labai fainas. Po darbo susieidavome, kokteiliukai, šašlykai, žaisdavome futbolą, tenisą.  

Kas tau Londone buvo labai neįprasta, kitaip nei Lietuvoje?  

Tvarkiau butą, kuriame gyveno homoseksualai vyrukai. Nustebau, kai jie pakvietė mane į savo vestuves, nors buvome pažįstami tik mėnesį.  Tada pamaniau, kodėl jie neslepia savo orientacijos ir kaip jie gali pakviesti valytoją į savo šventę.  Atsakymas buvo paprastas: ‘Tu esi mūsų šeimos narys ir mums smagu tave turėti’. Tada jie sulaužė mano įsitikinimus, kad seksualinės mažumos nėra kažkokie kitokie žmonės iš svetimo pasaulio. Visos mano fobijos buvo nubrauktos. 

Ar pačiai buvo pojūtis, kad esi atvykėlė iš kito pasaulio dirbanti žemesnės klasės darbą? 

Manau, kad taip. Aš dėl to ir nenuėjau į tas vestuves. Nes mąsčiau taip, kad atvažiavau išsilaikyti finansiškai ir į asmeniškumus nelįsdavau. Aš teikiu darbo paslaugas ir viskas. Nors, aišku, per ilgą laiką draugystės su anglais vis tiek užsimezgė. Daugelis jų buvo mano pacientai, kai pradėjau dirbti burnos higieniste. Dabar turiu keletą draugų anglų, su kuriais iki šiol palaikome ryšį, susitinkame net Lietuvoje. Anglija, pradžioje, man pasirodė snobiška, bet ir ją būtina suprasti. Tai ne mūsų šalis ir nereikia jos savintis. Tau joje gali patikti daugelis dalykų, bet kultūriškai vis tiek esame skirtingi ir jausimės visuomet tik atvykėliais.

Dirbai dvejose privačios odontologijos klinikose – prabangiame Londono Čelsio ir britų menininkų pamėgtame Kraučendo rajonuose?  

Kartą įsiklausiau į vienos pacientės patarimą  – niekada nelaikyk visų kiaušinių viename krepšyje. Dirbk dviejose vietose vienu metu, tuomet būsi labiau vertinama ir turėsi vietą, kur galėsi visuomet išeiti, tavęs niekas nenorės paleisti. 

Kiek  toje darbo aplinkoje išties jauteisi vertinama?  

Dirbau labai profesionaliai, pacientai atvykdavo net iš kito Londono krašto, laukdavo po kelis mėnesius, kad papultų pas mane. Abu mano viršininkai buvo iraniečiai. Bet tai buvo labai skirtingi žmonės. Čelsio klinikos bosas turėjo dar kelias nekilnojamojo turto agentūras, skolinosi pacientų pinigus ir, kol jie plombuodavosi dantis, iš jų lošdavo. Daug melavo, bėgdavo nuo mokesčių inspektorių per galines duris, visiems buvo skolingas. Buvo sukčių sukčius ir tebėra. Ir jis vis dar kviečia mane dirbti. (Juokiasi) O Kraučendo klinikai vadovavo iranietis su japone. Tai jie viską darydavo kaip iš vadovėlio. Klinika turėjo virš dvidešimt tūkstančių klientų. Ir tas viršininkas buvo gydytojas iš pašaukimo. Viską darė, kad tik pacientui būtų geriau. Galėjo vienu metu dirbti ir sesele, ir valytoja ir registratore. Už tai jį labai gerbiu. Ir jis taip pat iki pat šiol sako atvažiuok, kada nori. Net nenukabinęs nuo paradinių durų mano vardo ir pavardės. 

Įdomu dabar palyginti gyvenimo patirtis tarp Jungtinės Karalystės ir Lietuvos. Tavo manymu, kokį didžiausią pliusą ir minusą turi Londonas?  

Londonas man yra be proto gražus miestas, kiekvieną dieną gali jame turistauti. Pamenu, po dukros mokslų sėsdavome abi į metro ir važiuodavome į kokį rajoną pasivaikščioti, atrasti naujų dalykų. Minusas man būtų - tai aišku, kad per daug žmonių. Kas dar baisiausia buvo – tai nestabdomi paaugliai, kriminalai. Per Kovido laikotarpį jų labai pagausėjo. Mūsų rajone Canada Water akimirksniu pavogdavo kokį dviratį ar ištraukdavo iš rankų telefoną. Laikėmės taisyklės, kad Liepa (dukra) negali pradingti už kampo, mums nematant. Visada ore jausdavau pavojų. Tie jaunuoliai nebijojo vidury baltos dienos apiplėšti, kad ir nėščią moterį. Auginant vaikus, tai buvo mano didžiausia baimė, jog kas nors gali nukentėti dėl chuliganinių veiksmų. Lyginant su Londonu, Lietuva man šiuo metu asocijuojasi su saugumo jausmu.  

Kodėl nusprendėte iš didmiesčio grįžti į vienkiemį? O ne į didesnį miestą?  

Kas įdomiausia, kai buvome jauni, svajojome apie namus Vilniuje. Susitaupėme pinigų, pasistatėme ten didžiulį namą. Bet kai kaskart grįždavome į tuos namus, ten būdavo tuščia. Važiuodavome nuolat svečiuotis į Kelmę, kur gyvena mūsų žmonės. Tad gavosi, jog Vilniuje turim daiktą, o Kelmėje – veiksmą. Nenorėjome viso savo atostogų laiko praleisti kelyje. Tad nusprendėme namą parduoti ir įsigijome sodybą Kelmės rajone, netoli tėvų. Pradėjome kurtis. Įkūrėme atostogų namus, visą sodybą, kuri tapo žmonių traukos centru.  

Ir kai jau sugrįžome visam laikui, mes iškart žinojome, kad tikrai gyvensime kaime. Tik nežinojome, kaip mums tame kaime seksis. Mąsčiau, juk Londone mano dukra buvo nuolat užimta, daugiau nei trys būreliais per savaitę, o ką galėsiu pasiūlyti jai čia. Ji taip užaugo - būti aktyvi. Bet pasirodo, kai šalia visuomet yra mama, seneliai tų būrelių jai nereikėjo. Užrašiau į muzikos mokyklą ir to pakako. Štai jau keturi metai gyvename kaime ir labai laimingi, kartais aplanko mintis, kodėl anksčiau neatvažiavome. Gal kad buvo įsivaizdavimas, kad vienkiemis - tai tik lauko tualetai. Tuo pačiu supranti, kad ir čia reikia susikurti darbo vietas. Mano gyvenimas dabar kokybiškas - ekologinis maistas, grynas oras, vaikams yra laisvė šūkauti, bėgioti, turėti šunį, katę. Džiaugsmas neturėti kaimynų už sienos.  

O vaikų mokykla ar toli?  

Juos vežu. Yra ir autobusiukas. Mūsų sodyba 1,5km. nuo Vaiguvos kaimelio. O Kelmė yra didesnis miestelis, ten yra dukros muzikos mokykla. Esame visiškai atsiriboję. Pro mus eina Camino Lituano piligriminis kelias ir žmonės juo eidami vis mūsų klausia: nuo ko jūs pabėgote? 

Esate Camino Lituano savanoriai, suteikiate savo sodyboje nakvynę piligrimams? Kas paskatino padaryti šiuos sprendimus?  

Tai įvyko savaime. Mes niekada nebijojome žmonių. Turint tokią plačią giminę, ypač. Aš taip užaugau, niekada nebuvome vieni. O savanoriais tapome visai netikėtai. Važiavome kaimo autobusu ir bendruomenės pirmininkė paklausė, kas norėtų priimti nakvynei piligrimus. Tuo metu pas mus gyveno dvi ukrainiečių šeimos. Galvojau sau, ar pavyktų mums priimti tuos keliaujančius, bet ką nors vis tiek sumąstysime. Pakėliau ranką ir žiūriu vienu metu ranką pakėlė ir mano vyras Agnius.  

Ukrainiečiai išsikraustė ir tada prasidėjo veiksmas. Mąstėme, kad  atvykėlių bus koks vienas kitas. Bet kelio atkarpa buvo nauja, tad piligrimai jau praėję beveik visą Lietuvą, kaip tik pradėjo bandyti naują taką. Vasarą svečių sulaukdavau vos ne kiekvieną dieną. Mums buvo smagu, nes tai buvo žmonės ne iš mums įprasto burbulo. Na, ir  sugalvojau jiems net pavadinimą. ‘Lietuva yra kapučinas, o jos puta - piligrimai.’

Kokie tavo manymu žmonės yra piligrimai? 

Iš tikrųjų, tai yra patys įdomiausi žmonės. Dažnai išsilavinę, ieškantys daugiau nei karjera ar statusas. Eina bet kas. Onkologas, teisėjas, visos profesijos, tik ne hipiai, kurių labiausiai tikėjausi. Ir visi labai geri, saviti. Jų dėka Lietuva mums tapo nuostabios šalies įvaizdžiu. Su tais žmonėmis mes kartu  vakarieniaujame, kalbamės.  Jie itin greit supranta, kad mes iš kažkur esame grįžę, kažkaip pamato. Ir iki pat šiol juos priimame ir priiminėsime. 

Abu su vyru taip pat esate ne kartą patys ėję piligriminiu keliu. Tuo pačiu prisidedate prie Camino Lituano kelio žymėjimo, naujų takų planavimo darbų? Koks jausmas pačiai būti tuose keliautojo batuose? Kaip atrodo pats keliavimo procesas? 

Mes esame atkarpa nuo Telšių miesto iki Palendrių vienuolyno. Tai yra apie devynios dienos ėjimo. Ir mes esame penkta nakvynės diena. Žmogus vidutiniškai per dieną turi nueiti apie 25km. Praktiškai visi eina po vieną. Labai retai, kada po du. Dažniausiai eina prablaškyti galvą, todėl kompanija nereikalinga. 

Kai pirmą sykį ėjau pati, sau galvojau: ‘O, Dieve, kada jau pasieksiu kelio tikslą?’ Pamenu, kad buvo labai sunku. Mane visą naktį purtė šaltis, pūslės ant kojų, buvo žiauru. Mano vyras sakė, na turbūt, kad tai bus mano pirmas ir paskutinis kartas. Aš atsakiau, kad tikrai eisiu dar. Antrą sykį eidama, supratau, kad nesiekiu jokio tikslo, bet tiesiog esu tame ėjimo procese, stebiu gamtą, mąstau, reflektuoju. Tik tada pasijaučiau gyva. Iš tiesų, tas ėjimas tampa tokia net narkomanija.  

Patiko tavo išsakyta mintis –  žmonės nėra tik specialybės. Kaip galvoji, ko žmonės, turėdami tik kuprinę ant pečių ir lazdą rankoje ieško piligriminiame kelyje?  

Manau, dėl pagerėjusio gyvenimo žmonėms reikia kažkokių iššūkių su savimi. Sutikau moterį, kuri neteko savo vaiko. Ji tiesiog norėjo išeiti  į savo liūdesį. Ji ėjo du mėnesius, nes Camino Lituano yra apie 500km. Ir jai reikėjo žiemą bristi per upę, jai reikėjo pasijusti gyvai. Arba pvz., yra žmonės, kurie turi pinigų, eidami susigalvoja labai minimalų biudžetą, kad užtektų tik nakvynei ir vakarienei. Kai aš patiekiu jiems pusryčiams paprastą keptą kiaušinienę su agurku ir pomidoru, jie būna palaimos būsenoje. Jie fotografuoja, uosto ir sako, kad niekada tokios skanios nebuvo valgę gyvenime. Tu turi iš tiesų pasiekti tą būseną. Aišku, kad jie valgė tą kiaušinienę kiekvieną rytą, bet jie to neišjuto, nevertino jos. Mano patiekiamas maistas yra paprastas, nes pas mus tikrai nėra jokios prabangos, bet aš žinau, kad jis visuomet bus giriamas.  

Išties esi keliaujančių žmonių istorijų kolekcionierė. Gal buvo momentas, kuomet pokalbis su tau nepažįstamu žmogumi tave paveikė, pakeitė?  

Kažkodėl prisiminiau vieno piligrimo užduotą klausimą: ‘Sandra, kas tau labiausiai nepatinka Lietuvoje?‘ Atsakiau jam, kad labiausiai erzina aiškinimas, kaip ką reikia daryti. Kai gyvenome Anglijoje retai sveikinomės su kaimynais, nes jie tiesiog dažnai keisdavosi. Aš buvau pripratusi rengtis, kaip noriu, daryti, ką noriu ir niekam tai nebuvo įdomu. Pamenu, kartą grįžau į Lietuvą, parsivežiau vos poros savaičių Liepą. Na, ir viena pažįstama pasilenkusi per tvorą man sako: ‘Ar tau nereik uždėti vaikui kepurytės, nes saulė stipriai kepina?’ Patarimai iš šono kiekvieną sykį mane stulbindavo, niekaip negalėdavau susitaikyti, kad kažkam mano gyvenimas taip rūpi. Na, ir man tas piligrimas sako: ‘Bet klausyk – tas patarinėjimas gali būti empatija, nes žmonėms gal iš tiesų rūpi, kad tavo vaikas neperkaistų ar nesušaltų.’ Tad dabar mokausi savo pyktį perprogramuoti, galvodama ne apie pamokymus, o apie gerus norus.  

Ar daug apsilanko pas jus užsieniečių? 

Nėra labai daug. Dauguma kažkelintos kartos lietuviai, kurių mamos ar tėčiai gimę Amerikoje. Ir jų vaikai niekada nebuvę Lietuvoje taip susipažįsta su savo šalimi. Mes esame jiems savotiški tautiečiai ambasadoriai. Ir dar kalbantys angliškai. 

Esu taip susidraugavusi su Marisha Riomer, kurios močiutė Sofija Riomerienė buvo viena garsiausių praėjusio amžiaus dailininkių. Ji yra nupiešusi Maironį, o jis jai ant kitos piešinio pusės yra užrašęs savo eiles. Romerių šeimai priklauso buvęs Tytuvėnų dvaras. Marisha visą gyvenimą praleido Amerikoje, o šiuo metu gyvena Anglijoje. Pastaruoju metu nori sugrįžti gyventi į Lietuvą, nes jau tuoj išeis į pensiją. Tai labai įdomi asmenybė, kuri gali papasakoti daug istorijų. Tad noriu padaryti su ja dokumentinį filmą, pasakojimų ciklą bei eksponuoti jos močiutės paveikslus.  

Kaip supratau grįžusi į Lietuvą ėmeisi kūrybos. Visai neseniai Kelmės kultūros centre, Juozo Liaudansko galerijoje buvo atidaryta paroda, pavadinimu ‘Galia’.  Pasidalinki daugiau, kas tai per projektas?  

Parodą įgyvendinome kartu su bičiule fotografe Roberta Banevičiene. Norėjome įamžinti psichine negalia sergančias moteris. Kelmėje gyvuojanti asociacija ‘Olimpikas’ šias moteris globoja. Ten jos piešia, neria, užsiima įvairia kūrybine veikla. Kartą man paskambino viena iš asociacijos narių Irma Diminskienė ir pasidalino savo mintimi, kad šiais laikas, pasirodo, yra žmonių, kurie neturi nė vienos savo nuotraukos. Aš visą gyvenimą fotografuoju, bet nedrįsdavau savo darbų rodyti. Iškart sutikau imtis šios moters pasiūlyto projekto iniciatyvos.  

Nemoku apsakyti to jausmo. Mes suradome moterims sukneles, pašukavome plaukučius, pievoje sukinėjomės, mėtėme kartu gelių žiedus. Jos buvo tokios laimingos, kad aš nemoku apsakyti.  Reikėjo pamatyti jų veidus ir emocijas, kai išvydo savo nuotraukas. Iš viso buvo 30 moterų. Kai atidarėme parodą, atėjo  su savo darbeliais.  Buvo didelis įspūdis, kad tiek dėmesio joms skiria. Visos virpėjo, norėjo apsikabinti. Roberta prasitarė, kad visą gyvenimą fotografuoja, bet nėra gavusi tiek daug atgalinio ryšio. Man pačiai tai buvo atlygis, kurio niekur nenusipirksi –  stiprus laimės jausmas. 

O ką tau pačiai reiškia žodis ‘galia’? 

Parodos pavadinimą sugalvojo koordinatorė. Ji pasakė, kad kai žvelgiame į neįgalų žmogų akcentuojame jo neįgalumą. Ir niekada jo galios. Jis gali nerti, tapyti, turėti įvairių talentų, ko nedaro kartais įgalus žmogus. Bet kai jau turi diagnozę, niekas tos galios tinkamai neįvertina.  

Ar gyvenime kada jauteisi ‘neįgali’? Kur semdavaisi vidinės stiprybės? - 

Jeigu aš kažko negaliu, tai aš anksčiau ar vėliau galėsiu. Taip mąstau. Kartą miestelyje sutikau vaiką su prakirstu antakiu. Paklausiau, kodėl nesusiūtas. Prisipažino, kad mama neturi mašinos nuvežti jo į ligoninę. Kelmės ligoninėje nėra vaikų skyriaus, todėl reikia važiuoti į Šiaulius. Susisiekiau su vietos savivaldybėje dirbančiu žmogumi ir  paprašiau rasti sprendimą. Nepasidaviau, pasakiau, kad taip negali būti, kad yra  reikalinga suorganizuoti pavežimą žmonėms neturintiems transporto priemonės ir jį apmokėti. Ir, žinoma, išsikovojau rezultatą. Aš tiesiog nenuleidžiu rankų. Taip jau gaunasi, kad savame krašte atstoviu tuos tylinčius žmones, kurie bijo pasakyti savo nuomonę. Ir tokių atvejų mano gyvenime daug. Nedraskau akių ir nereikalauju, bet lėtai pasiekiu, ko noriu.  

Esi savotiška kaimo ambasadorė. O jei paklausčiau, kur dar norėtumei gyventi, jei tai nebūtų Lietuva ar Londonas? 

Mes lygiai prieš metus mėnesį keliavome po Ameriką. Aš pajutau, kad ji galėtų būti mano svajonių šalis. Sužavėjo žmonių šiltumas, aptarnavimo kultūra, visa infrastruktūra. Vaikams įstrigo mandagumas. Vos ne kiekvienam sutiktam amerikiečiui reikėjo viską apie mus sužinoti. Jie braižydavo mums žemėlapius, parodė neturistines vietas, tad nuo planuoto kelio kurso nukrypome gal penkis kartus. Jei reikėtų dar kartą rinktis tarp šalių - tai garantuotai būtų Amerika. Bet savo vyrui Agniui dažnai sakau, kad šalis gali būti deimantais nusagstyta, bet jei joje nėra tavo žmonių – tau laimės nesuteiks. Man laimė – savi žmonės. 

Kaip suprantu Lietuvoje tau gera, bet kartais juk taip nutinka, kad išvykęs iš šalies, kurioje leidai daug laiko, kažko vis tiek pasiilgsti? Ko pasigendi iš Londono?   

Aš pasiilgstu laiko buvimo su savimi Tate modern muziejuje, nes ten penkis metus iš eilės kiekvieną pirmadienį išbūdavau po keturias valandas. Priešais muziejų buvo mano dukros muzikos mokykla. Turėjau ją nuvežti ir kažkur likusį laika praleisti. Žinau šį muziejų kaip savo penkis pirštus. Su arbatos puodeliu ir pyragaičiu apeidavau visas ekspozicijas, kūrybos kambarius. Tai buvo neįkainojamas laikas.  

Ar galėtumei jau sakyti, kad esi postmodernistinio meno gerbėja ar žinovė? 

Kai pradėjau lankyti parodas, galvodavau, kas pirmas pasakys, kad karalius - nuogas. Žmogus padeda ant lėkštes plauką ir tu turi įžiūrėti jame didelį meną. Pirmos patirtys Tate muziejuje buvo su mintimis, kurio eksponato galėčiau nepadaryti. Antrus metus, galvoje sukosi klausimas, o kodėl aš nepadarau?  Juk fotografuoju nuo keturiolikos metų. Amerikoje pamačiau nufotografuotą beržyną, kurio kaina 1700 dolerių. Prisiminiau, kad turiu panašią mano pačios darytą nuotrauką. Uždaviau sau vėl klausimą: gal aš taip pat galėčiau parduoti savo darbus? Yra žmonės, kurie daro ir kurie tik svajoja. Tavo sugebėjimų neužtenka, reikia juos įgyvendinti. Todėl, kai Lietuvoje pasiūlė rengti fotografijų parodą, iškart pasakiau ‘yes’. 

Bekalbant, suprantu, kad jau atradai savo asmeninę laimę Lietuvos kaimo žalumoje, kūryboje. Kartais ta laimė būna banguota. Bet jei pasvajotum apie idealią dieną, akimirką savo vienkiemyje. Kokia ji būtų?  

Idealus momentas mano - šeima. Londone aš neturėjau galimybės auginti dukros,  nes ji augo su auklėmis. Todėl dabar labai vertinu ir priimu gyvenimo dovaną, kad man nereikia dirbti nuo 9 iki 5. Kad mano mažylis keturmetis sūnus Timotis gali bet kada būti su mama. Mes turim laiko kartu piešti,  lipdyti,  grybauti. Londone neturėjome šeimos vakarienių, nes grįždavau vėlai. Tas laiko turėjimas savo artimiesiems man yra konkreti gyvenimo dovana. Kažkada siekiau karjeros. Norint pas mane patekti, reikėdavo žmonėms laukti apie tris mėnesius. Galėdavau uždirbti iki šešiasdešimt svarų per valandą. Bet tai nėra laimė, tai buvo tik karjera.  

Mano ideali akimirka šiuo metu  yra šeima, mūsų šuo, židinys, vakarienė kartu. Vakarais, vaikai nepasidalina, kada kieno bus koncertas. Timotis kuria savo dainas, groja vaikiška gitara, Liepa mėgsta dainuoti. Mano šeima man yra didžiausias prioritetas. Svarbiau net už kokį prezidentą. (Juokiasi). 

Ką galima pamatyti vertingo Kelmėje ir už jos ribų?  

• Gatvės galerija Kelmėje. Tai unikalus, pirmas toks Lietuvoje bei Europoje projektas. Miestas galerija - visą parą, ištisus metus veikianti galerija, kurioje galite rasti žymiausių Lietuvių bei pasaulio dailininkų kūrinių įvairiausiose miestelio vietose. Projekto sumanytojai – Jurgita ir Andrius Seselskai. 

• Kopūstienės festivalis. Vyksta kiekvienais metais Užventyje. Žmonės iš visos Lietuvos suvažiuoja rungtis dėl skaniausios kopūstienės recepto. 

• Buvęs Tytuvėnų dvaras, kurį verta aplankyti vien dėl čia gyvenusių bajorų Romerių istorijos.  Norint prisiminti Romerių šeimos gyvenimą šiame krašte, reikės nusukti į miesto pašonę – Tytuvėnėlių kaimą, Kelmės rajone ir apsilankyti čia buvusio Tytuvėnų dvaro kieme. Deja, garsaus dvaro gyvavimo laikus menančių rūmų nebėra, išlikę keli ūkiniai pastatai ir parkas bei miesto centre rymanti Sofijos Riomerienės skulptūra.  

• Vaiguvos Pijaus Stulginskio koplyčia – privati mūrinė koplyčia Vaiguvos miestelyje Kelmės rajone. Vaiguvos gyventojas P. Stulginskis - smulkus ūkininkas, dešimtį savo gyvenimo metų pašventęs koplyčios statybai. Iš pradžių pastatė savo sklypo kieme nedidelę koplytėlę. Tačiau ji šeimininkui pasirodžiusi per maža. Vėliau, neturėdamas statybos projekto ir specialaus išsilavinimo, pats išmūrijo didžiulį pastatą, padarė altorių, sumeistravo kryžius ir visą kitą atributiką. Pasak paties savininko, atlikti visus šiuos darbus jam padėjo Dievas. Dažnai lankoma piligrimų. 

• Etnografinė Bilionių sodyba ‘Gīvenėms’. Etnoarchitektūrinė sodyba, kurioje gyvenimas pradėjo virti XIX a. pabaigoje ir per stebuklą išliko iki šiandien. Viskas čia kuria išskirtinę aurą - žiogrių tvora apjuostos sodybos išplanavimas, pastatai, senelis sodas, po trobos langais giles barstantys galingi išlakūs ąžuolai, gyvybingi seni medžiai, tradicinės darželių gėlės, tvenkinys su salelėmis, kitoje kelio pusėje terasomis aukštyn kylantis žymusis Bilionių piliakalnis. 

Žmonės ir Istorijos. Projektą dalinai finansuoja Medijų Rėmimo Fondas.