Birželio 13, 2019
INGA JUODKŪNĖ: „RAŠYDAMA GALVOJAU APIE ŽMOGŲ, KURIS YRA ĮSTRIGĘS, PASIMETĘS AR BLAŠKOSI KANČIOJE...“

Šį kartą interneto knygynas www.knyguklubas.lt kviečia susipažinti su psichologe Inga ir jos debiutiniu romanu „Rytoj patekės saulė“.

- Inga, Jūs – psichologė, dėmesingo įsisąmoninimo trenerė, ugdomojo vadovavimo specialistė ir tinklaraščio atspirtiestaškas.lt kūrėja. Kaip gimė idėja parašyti knygą?

- Idėją „pakišo“ pats gyvenimas. Polinkį matyti pasaulį, įvykius rašytojo akimis savyje pastebėjau studentavimo metais. Tada rašydavau eilėraščius. Vėliau pradėjau rašyti psichologinėmis temomis straipsnius, po to terapinius tekstus ir taip kilo poreikis tinklaraščiui. Knygos idėja irgi gimė organiškai gyvenimo tėkmėje. Iš kūrybinės pusės pažvelgus, pagrindinės herojės Paulos personažas mano tekstuose atsirado prieš daugiau nei pora metų. Vienas iš knygos skyrių yra parašytas irgi tuo metu, nors dar tada nebuvo net minties, kad rašysiu knygą. Iš tiesų neturėjau svajonės ar tikslo parašyti knygą, tačiau supratau, kad mano gyvenime įvyko ir vyksta istorija, kuri neša didesnę žinią ir prasmę. Iš šalia esančių vis girdėdavau, kad gebu įtraukiančiai rašyti, kad turiu rašymo dovaną.

Pirmas žingsnis buvo, sprendimas gyvenimo istoriją perteikti per kūrybos prizmę, užrašyti taip, kad būtų ir įdomu skaityti, ir išliktų tinkamas realybės santykis su fikcija. Tik kai turėjau beveik visą romaną užbaigtą, buvo antras žingsnis – sprendimas išleisti knygą.

- Jūsų debiutinis romanas „Rytoj vėl patekės saulė“ gvildena šiais laikais labai aktualią, tačiau tamsią temą – depresiją.  Ar nebuvo sunku rašyti tokia tematika?

- Manau, kad bet kokia tematika rašyti būna iššūkių. Žiūrinti iš profesionalios pusės, nėra sunku rašyti apie tai, ką gerai išmanai. Rašyti apie depresijos pasireiškimą kasdieninėse situacijose, santykiuose, apie tai, kaip depresijos akimis žmogus mato ar nemato pasaulio, man nebuvo sudėtinga. Tačiau neslėpsiu, rašydama kartais emociškai per daug susitapatindavau su pagrindine heroje Paula ir tada „skaudėdavo“. Reikėdavo daryti pauzes. Čia labai padėdavo dėmesingo įsisąmoninimo (ang. mindfulness) praktikos.

- Kaip Jūsų šeimos nariai priėmė tokią atvirą autobiografinę knygą?

- Mano šeima mane palaiko. Mano vyras, tėvai, brolis žinojo, kad rašau tokią knygą. Tardavomės kartu dėl laisvų savaitgalių, kad galėčiau rašyti. Kūrybai reikia šiek tiek ramybės, uždarumo, o kai šeimoje kartu auga nuostabūs du mažamečiai, knygos rašymas tampa šeimos sprendimu ir investicija.

Žygis (mano vyras) yra tas žmogus, kuris visą laiką buvo arčiausiai, nuo pat pirmo knygos skyriaus iki dabar. Jis buvo tas skaitytojas, kuris matė kaip gimsta atskiros dalys romano ir, turbūt, daugiausia kartų yra skaitęs nuo pradžios iki galo visą knygą.

- Knygoje yra kelių žinomų visuomenėje autoritetų pasisakymai – kunigo Algirdo Toliato, psichoterapeuto Juliaus Neverausko, koučerio Olego Kovrikovo. Kodėl būtent šie žmonės parinkti pristatyti knygą?

- Šie žmonės man yra svarbūs ir su jais palaikau šiltus santykius. Su Olegu susipažinau, kai nutariau iš arčiau sužinoti, kas yra koučingas ir nuėjau į Baltijos Koučingo Centrą. Mane vis žavi Olego mokėjimas prieiti prie kiekvieno klausimo per būsenas, per jausmą, grąžinti prie esmės, kai mes ją pametame.

Su Juliumi susipažinau ieškodama į ką galiu pakeisti „budistines” meditacijas. Taip į mano gyvenimą prieš keturis metus atsirado dėmesingas įsisąmoninimas ir po to kognityvinės elgesio psichoterpijos studijos, kurias dabar baiginėju ir po pusmečio įgausiu psichoterapeutės licenziją. Romane daug yra dėmesingo įsisąmoninimo kasdienybėje, kognityvinės elgesio terapijos pagrindinių principų. Kita vertus, Julius yra nuostabus mokytojas ir padaręs didelę įtaką mano gyvenime. Nelabai įsivaizduoju be jo komentaro šios knygos.

Su kun. Algirdu mūsų pažintis tęsiasi jau kelerius metus. Kun. Algirdas mane žavi tuo, kiek žmogus geba daug mylėti ir priimti kitokius. Jis savo pavyzdžiu, lankstumu ir gebėjimu įžvelgti galimybes, išbūti, išlaukti, griauna stigmą apie „sustabarėjusią” katalikybę. Esu aktyvi Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios bendruomenės narė – vedu emocinės paramos grupes patiriantiems depresiją ir nerimą, esu viena iš Ramintojos lyderystės klubo organizatorių. Bendruomenė yra šeima, kuri savo narius palaiko ir augina.

- Knygos aprašyme teigiama, kad knyga skirta „Dievas visada keliauja incognito“ skaitytojams. Ar Jūsų knygoje taip pat galima atrasti įkvėpimo gyvenimo džiaugsmui?

- Knygoje galima atrasti įvairiausių būdų apie tai, kaip susirgus sielai išeiti iš aklavietės, iš dvasios kančios. Iš kiekvienos tamsos yra kelias. Ir tame kelyje galima patirti džiugių akimirkų. Iš knygos skaitytojų atsiliepimų girdžiu, kad knyga įkvepia gyventi. Man knyga yra apie viltį ir meilę gyvenimui.

- Kokiam žmogui skirta Jūsų knyga?

- Kai rašiau knygą, galvojau keliais lygmenimis. Pirmiausia, apie žmogų, kuris yra įstrigęs, pasimetęs ar blaškosi kančioje, tamsoje. Ir tą perteikiau per Paulos personažą.

Antra, galvojau apie artimuosius, kolegas, draugus, kurie tampa šios kančios bendradalininkais. Kiek artimieji ir kolegos gali padėti kančioje užstrigusiam žmogui, romane ryškiausiai perteikiau per Vyro, draugų Adelės ir Vri personažus.

Trečia, knyga skirta gydytojams bei dvasininkams. Romanas leidžia labiau suprasti, priimti, kas vyksta sergančiojo pasaulyje ir skatina bendradarbiavimą. Tarsi tiesia tiltus tarp kančios ir ramybės, tarp įvairiausių pagalbos teikėjų, nors kitomis aplinkybėmis jie net nesužinotų vienas apie kitą. Skaitytojai romane tai gali pamatyti per pagrindinius Paulos pagalbininkus: psichoterapeutus Patriką ir Matą bei kunigą Žaną.
 
- Koks jausmas apėmė, kai pirmą kartą į rankas paėmėte dar spaustuvės dažais kvepiančią savo pirmąją knygą?

- Tuo metu užplūsta daug džiugių jausmų, o kartu ir didelis atsakomybės jausmas. Knygos išleidimas tarsi dar vienas skyriaus užbaigimas ir tuo pačiu kito pradėjimas. Tikslas yra esant tamsoje suteikti žmonėms viltį ir padėti išeiti iš jos. Kartais tereikia iš tiesų tik išlaukti ir tikėti, kad rytoj vėl patekės saulė.

- Galbūt jau turite minčių dar vienai knygai?

- Minčių istorijoms visada yra. Tam tikros istorijos ar personažai tiesiog mane „pagauna”. Šiuo metu jaučiu, kad vėl kažkas mane „gaudo”.

- Ko palinkėtumėte skaitytojams?

- Būti atviriems sau ir skubėti ramiai. Kai nurimstame, surandame laiko mums svarbiems dalykams: pokalbiams, santykiams, veikloms ir net skaitymui ar rašymui.

- Ir pabaigai... Kokias 3 perskaitytas knygas rekomenduotumėte Knygų klubo skaitytojams?

- Turiu savo mėgstamiausią pasaką ir ją vis paskaitau, ypač sudėtingesniais laikotarpiais. Janosch „Panama labai graži. Visos Tigriuko ir Meškiuko istorijos vienoje knygoje”. Jei skaitytojai nežino šios Meškiuko ir Tigriuko draugystės pasakojimo, rekomenduoju perskaityti.

Artimiausiu metu ketinu skaityti Lauros Švedaitės „Laiškai Hipokampui”. Teko skaityti kelias knygos ištraukas ir jos mane įtraukė, palietė. Tiem kam norisi sodraus, kūrybiško ir tuo pačiu inspiruoto tikrų išgyvenimų tekstų, rekomenduoju šią knygą. 

- Dėkojame už mums skirtą laiką.

Autorės knygos ieškokite interneto knygyne www.knyguklubas.lt.

Raktažodžiai: KnygosLentyna

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai