Liepos 21, 2008
I.Trakimaitė britus vilioja lietuviškais peizažais
ARNOLDAS REMEIKA,
© foto: Judita Kuniškytė.

Kai prieš daugiau nei metus ji sužinojo, kad gavo darbą Londone, Indrė Trakimaitė (30) turėjo per kelias dienas parduoti automobilį, išnuomoti butą sostinės centre, pasiimti akademines atostogas Vilniaus universitete, kur studijuoja doktorantūros studijose, atsisveikinti su artimaisiais ir – svarbiausia – palikti darbą
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, kur dirbo šešerius metus:  iš pradžių ministrės Vilijos Blinkevičiūtės atstove spaudai, o vėliau – patarėja ryšiams su visuomene.
„Žinojau, kad nebus lengva, bet net neįtariau, kad bus taip sunku“, - gyvenimo pradžią Londone prisimena Lietuvos turizmo informacijos centro Didžiojoje Britanijoje direktorė. Tačiau ji tikina nė sekundės nesigailėjusi, kad nusprendė palikti gražų gyvenimą Lietuvoje ir sekti paskui vyrą Lauryną Šeškų (32), kuris pradėjo dirbti Londone kelis mėnesius prieš jai atvykstant.
„Abu žinome, kad Londonas mums – tik komandiruotė. Net nesvarstome, ar grįšime į Lietuvą. Grįšime būtinai! Mūsų vaikai lakstys tik lietuviškomis pievomis ir murkdysis tik lietuviškame sniege“, - užtikrina Lietuvos patriote save vadinanti I.Trakimaitė.

- Tiesa, kad 2006-ųjų lapkritį atvykusi į Londoną, iškart įsisukote į darbų sūkurį, tad neliko laiko adaptacijai?
- Pamenu, penktadienį baigiau darbą ministerijoje, šeštadienį atskridau kartu su dviem šimtais kilogramų spausdintos medžiagos apie Lietuvą, sekmadienį su vyru tvarkėme tuščią ofisą – rinkome baldus, kabinome paveikslus, o pirmadienį jau turėjau Lietuvą pristatyti vienoje iš didžiausių pasaulyje turizmo parodų. Antradienį oficialiai atidarėme centrą. Adaptacijai laiko visiškai nebuvo. Kai laimėjau Turizmo departamento skelbtą konkursą, per dvi savaites turėjau radikaliai pakeisti gyvenimą. Buvo toks tempas, kad net nespėjau pagalvoti nei kur aš važiuoju, nei ką ten veiksiu. O kai atvažiavau, supratau – lengva nebus.
- O kas buvo sunku?
- Buvau čia visiškai naujas žmogus. Tokios lietuvių įstaigos Didžiojoje Britanijoje nebuvo. Juk niekas nepuola su tavimi bendrauti, pažindinti su žurnalistais, kelionių operatoriais – turi įrodyti, kad su tavimi verta bendrauti. Pirmą pusmetį dirbau nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, bandžiau užmegzti kontaktus, atrinkti svarbius renginius, kuriuose verta dalyvauti. Lietuvoje pradėti dirbti ministerijoje buvo kur kas lengviau  – pati esu iš žurnalistų klano: baigiau Žurnalistikos institutą, dirbau nacionalinėje televizijoje, pažinojau daugelį žurnalistų. Čia viskas buvo kitaip.
- Nebuvo noro apsisukti ant kulniuko ir grįžti namo?
- Tikrai ne. Visi išbandymai užgrūdina. Neįsivaizduoju, kokiame kitame darbe pradžia galėtų būti dar sunkesnė. Bet juk tai patirtis!
- Vadinasi, pirmąjį pusmetį Londono taip ir nematėte, nors Jūsų biuras – pačiame centre?
- Taip, juokauju, kad Londone tą laiką negyvenau. Po darbo nebuvo jokių minčių kažkur eiti, ką nors pamatyti. Po kelių mėnesių supratau, kad laikas pradėti gyventi – juk atvažiavusi nebuvau jokiame renginyje, jokioje parodoje. Tada atvyko dirbti antra centro darbuotoja ir pasidarė kiek lengviau. Ir šiaip dabar viskas jau kitaip, nes yra įdirbis.
- Ministerijoje pradirbote šešerius metus. Nebuvo sunku atsisveikinti su šilta vieta?
- Tai nebuvo šilta vieta. Tiems, kurie mano, kad biudžetinėse įstaigose darbuotojai lengvai slysta paviršiumi, galiu labai paprieštarauti. Nuolatinio streso ir įtampos buvo labai daug. Darbo valandų taip pat neskaičiuodavau. Labai daug savaitgalių praleisdavau paskendusi darbo reikaluose. Taip, atsisveikinti buvo labai liūdna.
- Buvusi vadovė V.Blinkevičiūtė kalėdinį atviruką atsiunčia?
- Atvirukų – ne, bet pasiskambiname, pabendraujame, susitinkame.  Kai nuvažiuoju į Lietuvą, būtinai užsuku į ministeriją pasilabinti. Kiekvienam linkėčiau turėti tokį puikų vadovą. Būčiau ir dabar su didžiausiu malonumu ten dirbusi, bet matote – dabar esu čia.
- Ne paslaptis, kad atvykote paskui vyrą. Ar nebuvo minčių ir toliau matytis vien savaitgaliais, kaip tai darėte kelis mėnesius?
- Nebuvo taip, kad iškart nusprendžiau lėkti paskui jį. Tiesiog pamaniau, kad privalau pabandyti susirasti darbą Londone. Jo dairiausi tris ar keturis mėnesius. Jei nebūčiau radusi, tikrai nevažiuočiau gyventi į Londoną. Atstumas tarp Londono ir Vilniaus nėra didelis – visada galima skraidyti ir matytis savaitgaliais. Be to, žinojome, kad Laurynas į Londoną vyksta ne visam gyvenimui, o tik tam tikram etapui ir anksčiau ar vėliau grįš gyventi į Lietuvą.
- O kodėl jis išėjo iš gero darbo?
- Laurynas dešimt metų dirbo LNK televizijoje, buvo kūrybos direktorius, jam puikiai sekėsi. O išėjo dėl kitokios patirties, norėdamas išbandyti save tarptautinėje televizijų rinkoje. Gavo pasiūlymą kompanijoje „Viasat“ dirbti vyriausiuoju prodiuseriu Rytų Europai ir kartu nusprendėme, kad neverta jo atsisakyti. Kada, jeigu ne dabar, kai dar nėra vaikų, išbandyti naujas galimybes ir save patį? Lietuvoje turėjome labai gerą gyvenimą, o jis, kaip žinia, pradeda užliūliuoti. Esi saugus, stabilus, turi gražius namus ir gerą darbą. Tada pradedi nebejausti, kaip bėga laikas, - tik buvo pavasaris, o jau vėl žiema.
- Ar teko susilaukti priekaištų, kad viską metate – gerą atlyginimą, stabilumą, draugus, šeimą – ir išvažiuojate į nežinią?
- Draugai sveikino. O štai seneliai stebėjosi, kodėl gerą gyvenimą iškeitėme į nežinią. Girdėjau replikų ir iš pažįstamų. Yra susiformavęs stereotipas, kad į Angliją žmonės važiuoja tik vardan finansinio stabilumo. Mes išvažiavome iš geresnio į blogesnį gyvenimą, bet turėjome motyvą – patirtį, kurią įgysime ir atsivešime atgal į Lietuvą. Labai džiaugiuosi, kad drįsome pabandyti, nes kuo toliau, tuo pabandyti yra sunkiau.
- Kada ketinate grįžti?
- Datų nesame nusistatę, tačiau žinome, kad čia esame laikinai, lyg komandiruotėje. Londonas – mūsų gyvenimo etapas, kurį bus smagu prisiminti ir tiek. Namų čia nekuriame, daiktais neapsikrauname, viskas telpa į du lagaminus. Daugiau ir nereikia. Mūsų namai yra Vilniuje. Juos kūrėme taip, kaip norėjome, o čia tik laikinai nuomojamas butelis.
- Tiesa, kad tas butelis yra pačiame Londono centre?
- Londono centras labai didelis, bet iš esmės taip, centrinėje dalyje. Gyvename šalia Paddington‘o stoties, tad iki savo darbo Gloucester Place einu tik dešimt minučių. Tai – nerealu. Ateinu į darbą pilna galva šviežių minčių. Einame pėščiomis ir į Notting Hill‘ą, ir į Soho, ir į Covent Garden‘ą.
- Praėjo daugiau nei metai, kai esate čia. Namo dar netraukia?
- Namo visada traukia. Tačiau pradėjau jausti, kad ir Londone jau atsirado rutina, gyvenimas lyg ir nusistovėjo. Vis dažniau užsimenu Laurynui – gal jau laikas ir vėl ką nors keisti? Bet kol kas tik juokiamės. Nežinome, gal po Anglijos bus dar kokia nors šalis...
- Bet kokiu atveju grįšite. O ką manote apie tuos, kurie grįžti neketina už jokius pinigus?
- Jokiu būdu tokio sprendimo nesmerkiu. Kiekvienas pasirenka, kur jam geriau gyventi. Nereikėtų nuvertinti visų tų galimybių, kurias žmogus gali gauti ir Lietuvoje. Ten, namie, irgi galima turėti gerą gyvenimą. Tik reikia labai norėti ir netingėti. Man gaila klausytis, kaip čia atvažiavę žmonės dažnai pasmerkia save tokioms gyvenimo sąlygoms, kad net šiurpu. Sutaupyti galima ir gyvenant Naujininkuose, miegant aštuoniese viename kambaryje ir valgant konservus, tačiau kažkodėl tie žmonės Lietuvoje taip gyventi nesiryžta, o čia taip gyvena. Aš manau, kad Lietuva yra gera šalis gyventi, ir man skaudu, kai žmonės ant jos burnoja. Norisi jų paklausti – o ką gero jie davė Lietuvai?
- O ką pati davėte ar ketinate duoti?
- Būdama Londone gerokai papildysiu savo patirties bagažą. Negrįšiu tuščiomis rankomis – ją parsivešiu ir namie galėsiu ją pritaikyti.
- Matau, esate didelė Lietuvos patriotė. Kovo 11-ąją minite?
- Abu su vyru esame patriotai. Norime gyventi Lietuvoje ir žinome, kad gyvensime. Tarp mūsų draugų ko gero nėra ne patriotų. Minime Nepriklausomybės atkūrimo dieną, nes tai yra ta nepriklausomybė, kurią patys išgyvenome. Pernai net į Lietuvą skridome jos minėti. Šiemet Londone dalyvavome maldos pusryčiuose, skirtuose sausio 13-ajai paminėti.
- Ar Jus jau galima vadinti londoniete?
- Kokia aš londoniete? Esu lietuvė, gyvenanti Londone, ir tiek. Čia reikia pragyventi bent dalį savo gyvenimo, kad galėtum vadintis londoniečiu. Kiek čia tų tikrų londoniečių – visi iš kažkur atvažiavę. Ar pastebėjote, kad Londonas yra amžinų trisdešimtmečių miestas? Žmonės suvažiuoja čia daryti karjerą, o vėliau sukuria šeimas, susilaukia vaikų ir kraustosi ten, kur ramiau.
- Kol kas abu rūpinatės karjera. O vaikų kada susilauksite ir kur juos auginsite?
- Tik Lietuvoje. Kol kas apie tai tik kalbame, bet kai tik sugalvosime, dėsime tašką ir važiuosime atgal.
- Žinau atsakymą, bet privalau paklausti – ar artimųjų pasiilgstate?
- Perkant lėktuvo bilietus iš anksto jie nekainuoja labai daug. Tad galima ir dažniau skraidyti į Lietuvą. Be to, nuolat turime svečių ir jų labai laukiame. Aišku, po metų tas srautas sumažėjo, nes visi draugai turbūt po kartą jau pas mus apsilankė. Retas savaitgalis, kai pas mus niekas neatvažiuoja. Juokauju, kad esu beveik kaip poilsio namų direktorė – ketvirtadienį vakare priimu svečius, o pirmadienį vakare pakeičiu patalynę ir vėl laukiu naujų. Pernai, kai dažniau atvažiuodavo, jaučiausi lyg Lietuvoje – tie patys draugai, tie patys pokalbiai iki ryto, visos naujienos. Beje, kartu su draugais ir atradome Londoną – vedžiojome ir tuo pačiu patys viską apžiūrėjome.
- Draugai aplanko, gyvenate centre kaip ir Vilniuje. O ko vis dėlto trūksta?
- Gamtos. Pasiilgstu tų akimirkų, kai vasaros vakarais po darbų šokdavome į automobilį ir važiuodavome į Trakus išsimaudyti, suvalgyti kibiną, atsigerti alaus...Tokios mažytės kelių valandų atostogos. Londone gali suvalgyti savo pietus parke, bet tai – visai kas kita, nes aplink miesto šurmulys, važiuoja mašinos.
- Į Vilnių dažnai nuvažiuojate?
- Kai pradėjome gyventi Londone, lakstėme pirmyn atgal. Pasiilgdavome žmonių, todėl kai tik vykdavo koks didesnis draugų susibūrimas, iškart lėkdavome. Bandėme gyventi viena koja čia, kita – ten. Bet nustojome. Nusprendėme mėgautis gyvenimu Londone ir nebelakstyti.
- Lietuviškos žiemos nepasiilgstate?
- Niekada jos nemėgau. Ledo krapštymą nuo mašinos visada prisimenu kaip didžiausią košmarą. Rankos nuolat sustirusios, batai nuolat suėsti druskų...
- Vadinasi, Londono oras, ant kurio daugelis burnoja, Jums priimtinesnis?
- Jis malonus. Gal todėl čia ir žmonės atrodo laimingesni. Gali visą žiemą gerti kavą lauko kavinėje, nereikia žieminių batų, šiltų drabužių. Kas gali būti geriau moteriai už galimybę visus metus vaikščioti su bateliais? Tik lietus kartais kelia liūdesį, ypač vasarą.
- Darbo reikalais tenka lankytis įvairiuose Anglijos miestuose. Ką ten žmonės žino apie Lietuvą?
- Londoniečiai žino daugiau : yra girdėję Vilnių, nemaža dalis jame lankėsi, žino, kad pas mus graži gamta, pajūris, tačiau regionų gyventojai nežino beveik nieko.
- Tai net lietuviškas krepšinis, apie kurį yra girdėjęs visas pasaulis, jiems neįdomus?
- Krepšinis Anglijoje yra niekas. Jų religija – futbolas. Gaunu spaudos apžvalgas, kur nurodoma, kokiame kontekste Anglijoje minima Lietuva. Su krepšiniu susijusios žinutės – itin trumpos ir retos. Daugiausiai Lietuva minima futbolo kontekste. Kaip puikiai žinome, Škotijos Edinburgo futbolo komandos „Hearts“ savininkas yra Vladimiras Romanovas. Visi škotai žino, kas jis toks. Kai kviečiau vietinius žurnalistus apsilankyti Lietuvoje, buvo ir tokių, kurie važiavo tik todėl, kad norėjo pamatyti ir parašyti, kaip atrodo V.Romanovo tėvynė.
- O be V.Romanovo britus kas nors dar domina?
- Jie žino tiek, kiek jiems reikia. Žino, kad buvome vieni pirmųjų, nuo kurių prasidėjo Sovietų Sąjungos griūtis. Žino, kad mūsų sostinė Vilnius. Žino, kad esame latvių ir estų kaimynai. Tačiau jie turi ir labai daug stereotipų – pavyzdžiui, labai nustemba, kad Vilnių galima pasiekti per truputį daugiau nei dvi valandas. Pirmą kartą į Rytų Europą atvažiavę britai vis tiek įsivaizduoja, kad viskas bus pilka, gatvėmis važinės senos mašinos, žingsniuos pavargę žmonės...
- Mes Angliją jau atradome, o ar britai jau atranda Lietuvą?
- Atranda, tačiau problema tame, kad nuskristi į Lietuvą iš Anglijos yra per brangu. Sezono metu skrydis į Vilnių kainuoja tiek pat, kiek ir skrydis į Niujorką – apie du šimtus svarų. Niekas niekada neskris į Lietuvą už tokius pinigus. Ne kartą atlikome eksperimentą – nusipirkti bilietą į Vilnių kainuoja brangiausiai iš visų Rytų Europos sostinių, išskyrus Rumunijos sostinę Buchareštą.
- Koks šios problemos sprendimas?
- Jeigu Lietuvą pasirinktų daugiau skrydžių operatorių, pavyzdžiui, „Easyjet“, kainos turėtų nukristi. Galėtų būti daugiau savaitgalinių skrydžių, vasarą – daugiau reisų. Gerai bent tai, kad Klaipėdą vis dažniau aplanko kruiziniai laivai, kuriais britai itin mėgsta keliauti.
- Kiek britų vis dėlto pasiduoda smalsumui ir apsilanko Lietuvoje?
- 2006-ųjų duomenimis, britai užėmė penktąją vietą tarp visų Lietuvą aplankiusių turistų. Britai keliauja daug, ir pastarųjų metų tendencija yra tokia, kad jie skaido savo atostogas į penkis – šešis ilgus savaitgalius ir vyksta kryptimis, kurios pasiekiamos per kelias valandas. Lietuva taip pat patenka į jų susidomėjimo zoną. Britams visur yra pigiau nei gimtojoje šalyje, todėl visos šalys verčiasi per galvą, kad tik juos sudomintų ir sugundytų atvykti.
- Ar Lietuva iš tikrųjų turi, ką parodyti britams?
- Niekada negalėsime konkuruoti su Ispanija ar Prancūzija. Visų pirma neturime tiek lėšų savo šalies pristatymui. Mes pasiimame mažą rinkos dalelę, bet ir dėl jos kovoja kitos Rytų Europos šalys – estai, čekai, slovakai ir visi kiti. Kita vertus, atvažiuoti savaitgaliui ir pamatyti Vilnių ar Kuršių neriją – kodėl gi ne?
- Kas realiai pasikeitė per tuos metus ir kelis mėnesius, kai buvo įkurtas centras?
- Jei turėtume dvigubai didesnius žmogiškuosius išteklius, nuveiktume dvigubai daugiau... Dirbame dviese, todėl visko aprėpti neįmanoma. Ko gero labiausiai džiaugiuosi, kad nuo centro atidarymo pasirodė daugiau nei penkiasdešimt straipsnių apie Lietuvą, kuriuos parašė mūsų tėvynę kartu su manimi aplankę britų žurnalistai, ir dar nemažai laukia pasirodymo spaudoje. Lietuva niekada nebuvo paminėta Britanijos spaudoje tiek kartų, kiek per praėjusius metus. Dalyvaujame parodose ir kituose renginiuose, kuriuose Lietuva anksčiau nebuvo atstovaujama. Žmonės iš JK, keliaujantys į Lietuvą, jau turi galimybę užeiti į biurą arba užsisakyti informaciją apie mūsų šalį, kuri jiems bus atsiųsta paštu. Esu tikra – darbai sparčiai juda į priekį!

P.S. Šiuo metu Indrė su vyru Laurynu jau yra sugrįžę į Lietuvą.

 

Raktažodžiai: trakimaiteturizmo centrasinverviu

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai