Jungtinėje Karalystėje gyvenanti psichologė Evelina Savickaitė-Kazlauskė kartu su gyvenimo vyru Karoliu Kazlauskiu apkeliavo visą pasaulį, išleido knygą „Iter vitae arba gyvenimo kelionė“, o įkvėpta kelionės įspūdžių ir sutiktų žmonių kilnumo ėmėsi dirbti su žmonėmis, turinčiais dvasios negalią.
Negana to, lietuvaitė veda meno terapijos užsiėmimus benamiams ir kasdien įkvepia dar daugybę kitų…
Įsimintiniausia gyvenimo akimirka… Ak, begalė… Ypač kai pastaruoju metu mėginu kiekvieną dieną išskirti vieną kitą svarbiausią patyrimą, tai jų ištisos virtinės nusidriekia.
Žinoma, neužmirštami pirmieji kartai: pirmoji atsiminta kelionė vežimėliu Laisvės alėja – tokia ji didelė ir neaprėpiama tada pasirodė; pirmasis netikėtas žygis, kai išsirengiau ieškoti pamestos lėlės suknelės pati sau viena, ir tie laukai močiutės kaime regėjosi it milžiniškas pasaulis.
Ir ta ne taip seniai, regis, įvykusi akimirka prie Šiaurės jūros, kai galutinai nutarėme pasileisti kelionei aplink pasaulį – iš džiaugsmo ir nerimo žemė tąsyk slydo iš po kojų.
Ši nuotrauka ir jausmas iš Aliaskos: kažkas nepakartojamo. Nerealios rudens spalvos, uogų skonis, pavojai ir grizliai, laukinis jausmas, laisvės pojūtis. Denalio nacionalinis parkas - tai viena iš mūsų kelionės kulminacijų. Foto: asmeninis albumas.
Patirtis, kuri labiausiai užgrūdino… Gyvenimo kelionė aplink pasaulį. Iki šiolei, ko gero, stipriausia patirtis mano asmeniniame gyvenime, nes įkvėpė kito supratimui ir atjautai, leido suvokti save pasaulio kontekste, visai kitaip suprasti apie savo ir kitų laiką, apie santykius, gamtą ir žmoniją, kūno ribas ir užribius.
Atrasta knyga… Tai knyga, prie kurios norisi vis iš naujo sugrįžti: Clarissa Pinkola Estes „Bėgančios su vilkais”. Giluminio moteriškumo atradimai, metaforiniai pasakų vartai į tai, kas paslėpta.
Alpių kalnuose. Foto: asmeninis albumas.
Jūsų rytas prasideda… Jei tai ne savaitgalis – pusiau užmiegotomis akimis išspaudžiu citrinos sulčių su šiltu vandeniu, o tai kaip mat išblaško bet kokius miegų likučius. Tada valandėlę laiko skiriu meditacijai, fiziniams pratimams, dienoraščiui (tiek žodiniam, tiek vizualiniam). Ramybėje pasitinku dieną. Gaila, jei kartais rūpesčiai pavagia tą laiką, nes tada jaučiasi vidinis skubesys, trukdantis kokybiškai bendrystei su žmonėmis.
O savaitgaliais, jei nekraunam kuprinių žygeliams į kalvas, rytai išlieka tingūs, jaukūs, su artimu žmogumi bei knyga.
Kuo svajojote būti vaikystėje? Su seserimi ko gero dažniausiai žaisdavome gydytojomis ar mokytojomis su mintimi, kad kada nors suaugę nukrausime darbinius stalus instrumentais instrumentėliais ar gilinsimės į kokių nors dalykų paslaptis.
Jeigu būtumėte gėle, būtumėte… Levanda. Džiovintų žiedlapių pagalvėlė visad ant stalelio šalia lovos, nuo to kvapo taip gera pasinerti į sapnus, o levandų eterinis aliejus bene dažniausias pagalbininkas kūno terapijos laboratorijoje.
Termitinių skruzdžių menas. Atlikusios darbą, jos palieka kūrinį ir eina kurti naujo. Foto: asmeninis albumas.
Ta gėliška misija. Jų gyvenimas apvaliais krūmynais ar net ištisomis jūromis glosto ir akį, ir ranką, o šių augalų grožis atsiskleidžia būtent bendruomenėje. Bet vėlgi, kai pagalvoju apie saulėje besišildančias ir į laukus besidairančias – nesvarbu pavieniui ar laukais – saulėgrąžas, pavydžiu joms.
Silpnybė, aistra… Traukiniai. Net savaitė traukiniu per Sibirą aistros bildantiems ratams nenuslopino, o atvirkščiai – kaskart sėsdama į traukinį (net ir trumpiausiam nuotoliui įveikti) patiriu jaudulį.
Kita aistra – tai dykinėjimas ar spartus kopimas kalvomis ar saulei glostant, ar krušai veidą čaižant; išgeriant vandens iš krioklių, nuo viršūnių žvelgiant į gamtos nuglostytus ar aštriai išdrožinėtus žalsvus ar rusvus kalnus. Na, ir, žinoma, knygos, kurios įtraukia gilia vidinio pasaulio analize.
Tądien, kai pažadėjome viens kitam, kad Gyvenimo Kelionė turi tęstis Drauge... Kitaip nebeišeina. Foto: asmeninis albumas.
Trys norai, kurių paprašytumėte auksinės žuvelės… Vieną sau, vieną šeimai, vieną pasauliui. Vidinės ramybės, neblėstančios meilės ir tikėjimo net sunkiausiuose išbandymuose; tarpusavio supratimo ir palaikymo; šviesos žmonių protams ir sieloms.
Muzikinis kūrinys, kuris visada pakelia nuotaiką… J. Pachelbelio kanonas „D-dur”. Aš taupau šį skambesį, stengiuosi klausyti tik ypatingesnėmis progomis.
Alpių kalnuose. Foto: asmeninis albumas.
Su kokia asmenybe norėtumėte pavakarieniauti? Koks būtų meniu? Šiuo metu neatsisakyčiau pavakaroti su Brene Brown, ne tik įdomia, bet ir labai įkvepiančia amerikiečių profesore, tyrinėjančia drąsą ir pažeidžiamumą.
Man mielai užtektų ir kelias valandas nesibaigiančio ir neatšalančio baltos kavos puodelio ir vieno kito šokoladinio triufelio. Nes bijau, kad kalbantis su ja gali nebepastebėti lašišos anei prašmatniausio deserto skonio…
Knygoje Evelina ir Karolis papasakojo apie savo keliones.
Sanchicha upės krioklys. Foto: asmeninis albumas.
Šiais metais aš… Jau išgyvenu tai, ko iki šiolei mano patyrimų gamoje dar tikrai nebuvo… Vidiniai pokyčiai ir lūžiai, stiprūs atradimai apie gyvybę, kūną, mąstymą ir sielą. Tik labai noriu šių patirčių nepraleisti, nenuskandinti darbų jūroje, bet išgyventi juos kuo pilniau ir kūrybiškiau.
Turite įdomių istorijų, nuotykių? Siųskite [email protected]
Už interviu dėkojame: gyvenimas.uk
Su Egna, kantriai mokiusia mane chichewa kalbos. Foto: asmeninis albumas.
Lietuvoje. Foto: asmeninis albumas.
