Gruodžio 26, 2024
Anglijoje namus sukūrusi psichoterapeutė Jolita Gaskin: „Emocinė sveikata - ne prabanga, o būtinybė“
DOVILĖ ILEVIČIŪTĖTekstas: DOVILĖ ILEVIČIŪTĖ

Pakeliui į Londoną prieš daugiau nei dvidešimt metų JOLITA GASKIN neturėjo nei plano, nei aiškios vizijos, tik norą pradėti iš naujo. Šiandien ji sėkminga psichoterapeutė Anglijoje, dirbanti ONE THERAPY LONDON praktikoje su žmonėmis iš įvairiausių pasaulio kampelių, tačiau būtent lietuvių bendruomenė jai yra ypatinga. Jolita taip pat savanoriauja YANA (you are not alone) organizacijoje, kurią Peterborough mieste įkūrė lietuvė Raimonda Gečaitė. „Dirbdama su lietuviais, matau, kaip kartais sunku susidėlioti gyvenimą toli nuo namų. Emigracija visada atneša iššūkių – vienatvės, tapatybės, kultūrinio prisitaikymo. Žinau, ką reiškia būti svetimoje šalyje, kai jautiesi, kad esi tarp dviejų pasaulių ir nežinai, kur tavo vieta. Mano darbas – padėti žmonėms išgirsti save, suprasti ir priimti. Kiekvieno žmogaus istorija yra svarbi.“

Be plano, bet su svajone

Mūsų pokalbis prasidėjo netikėtu sutapimu – Harrow. Šiame Šiaurės Vakarų rajone aš gyvenu jau daugybę metų, o Jolitą su šia vieta sieja itin romantiški prisiminimai. Harrow-on-the-Hill – kalvotas ir vaizdingas Londono kampelis, su senoviniais pastatais, akmenuotomis gatvelėmis ir prestižine Harrow School. Vaikštant čia, lengva pasijusti lyg laiko mašina nukeliavus į kitą amžių. „Kai pirmą kartą atvykau į šią vietą, ji užbūrė savo istorija ir ramybe. Mano vyrui ši vieta ypatinga nuo vaikystės, todėl neatsitiktinai čia sugalvojo pasipiršti,“ – pasakoja Jolita. Vyras ne tik palaikė jos karjerą, bet ir padėjo suprasti britų kultūrą: „Išmokau juoktis iš smulkmenų ir nežiūrėti į gyvenimą taip rimtai. Britai turi ypatingą gebėjimą rasti humorą net sudėtingose situacijose. Tai padėjo ir man, ypač dirbant tokį emociškai intensyvų darbą.“

Tačiau kelias iki tos gražios dienos nebuvo lengvas. Gimusi ir augusi Kretingoje – miestelyje, kuriame „visi pažįsta vienas kitą“ į Anglijos sostinę ji išsiruošė spontaniškai. „Prieš 20 metų neturėjau nei plano, nei aiškios vizijos, tik norą pradėti iš naujo“, – prisimena Jolita. Tuo metu Lietuva ką tik tapo Europos Sąjungos nare, o gyvenimas gimtinėje – sudėtingas. „Studijavau pedagoginiame universitete Vilniuje, dirbau spaustuvėje už minimalų atlyginimą ir jaučiausi įstrigusi. Santykiai taip pat buvo komplikuoti. Reikėjo pokyčio, kažko drastiško, ir Londono idėja atrodė kaip vienintelė išeitis.“

Atvykusi į miestą, kuriame nežinojo nė vienos gatvės, Jolita apsistojo pas savo pusseserę Wembley rajone. Pirmasis darbas - kavinėje. „ Buvau priversta kalbėti su klientais – tai tapo mano anglų kalbos ir drąsos mokykla. Kiekvienas išgirstas komplimentas ar „thank you“ suteikdavo pasitikėjimo.“

Nepaisant iššūkių, lietuvė visada nešiojosi savyje svajonę – dirbti psichologijos srityje. „Lietuvoje tai atrodė nepasiekiama – reikėjo itin aukštų matematikos balų. Tačiau Londone pajutau, kad jei nori, gali bandyti ir nebijoti.“ Ji pradėjo studijas University of West London – intensyviame psichologijos kurse, skirtame naują karjerą norintiems pradėti specialistams. „Buvo beprotiškai sunku. Dirbau pilnu etatu, mokiausi dvi dienas per savaitę ir kartais mėnesiais neturėdavau nė vienos laisvos dienos. Bet viduje žinojau – einu savo keliu.“ Vėliau ji įstojo į Goldsmiths University of London, kur gilino žinias psichoterapijos magistrantūroje.

„Psichoterapijos studijos – tai ne tik teorija ir knygos. Jos reikalauja iš tavęs daug daugiau. Reikia pačiam pereiti per asmeninę terapiją, ir tai buvo viena sunkiausių dalių. Turėjau atverti savo gyvenimą, prisiliesti prie savo skausmų, savo šešėlių ir visko, ką buvau ilgai slėpusi. Tai buvo ne tik profesinis, bet ir asmeninis augimas. Tu negali padėti kitam žmogui, jei pats nesupranti savęs. Tai man buvo sunkus, bet kartu ir neįkainojamas procesas. Jis padėjo man tapti ne tik terapeute, bet ir stipresniu žmogumi,“ – sako Jolita.

Impostoriaus sindromas

Karjeros pradžioje ją nuolat lydėjo impostoriaus sindromas, pripažįsta Jolita – jausmas, kad ji nėra pakankamai gera ar vertinga savo darbo vietoje. „Kai pradėjau priimti klientus – daugiausia britus – nuolat girdėjau savo vidinį balsą: „Ką tu čia darai? Jie tikrai pastebės, kad nesupranti visko iki galo. Tavo akcentas tave išduos.“ Tuo metu buvau tik pradėjusi praktikuotis ir kiekvienas susitikimas kėlė nerimą. Galvojau: „Kaip jie mane priims? Ar patikės manimi kaip specialiste? Ar mano akcentas netaps kliūtimi?““

Padėjo mentorės patarimas: „Man pasakė – būk atvira. Jeigu yra kažkoks skirtumas tarp tavęs ir kliento, įvardyk jį nuo pat pradžių, kad tai nenusėstų kažkur tarp eilučių. Taigi pirmųjų susitikimų metu tiesiog pasakydavau: „Esu iš Lietuvos, mano akcentas kitoks. Kaip jūs dėl to jaučiatės?“ Ir jūs neįsivaizduojat, kaip greitai tai nutraukdavo įtampą. Žmonės, išgirdę mano nuoširdumą, atsipalaiduodavo, nes tarp mūsų atsirasdavo autentiškas ryšys. Niekas nepriekaištavo dėl mano kalbos – tai daugiau buvo mano pačios baimė.“Pasak Jolitos, impostoriaus sindromas ir kultūrinė adaptacija – tai dažnos temos, su kuriomis susiduria emigrantai, ypač lietuviai. „Mes, lietuviai, dažnai turime jaustis verti vietos, kurioje esame. Dirbame daug daugiau, negu reikia, kad įrodytume, jog nusipelnėme čia būti. Tai tarsi nepasitikėjimo savimi šešėlis, atsineštas dar iš sovietinių laikų. Ten išsiskirti buvo pavojinga, nes bet koks per didelis dėmesys galėjo kainuoti saugumą ar net gyvybę. Mūsų tėvai ir seneliai buvo mokomi neišsišokti, būti „kaip visi“. Ir mes tai paveldėjome, net patys to nesuvokdami.“

Jolita taip pat pastebi, kad emigrantai dažnai jaučiasi tarp dviejų pasaulių – jie palieka savo šaknis, bet naujoje šalyje ne visuomet randa, kur jas įleisti. „Kai atvyksti į svetimą šalį, tu netenki to, kas tave laikė – bendruomenės, pažįstamos aplinkos, tapatybės. Ypač sunku tiems, kurie nekalba angliškai – jie tiesiog atsiduria izoliacijoje, tarsi už stiklo sienos. Tu matai, kaip kiti gyvena, bet negali būti jų dalimi. Man ne kartą teko girdėti: „Jaučiuosi kaip šešėlis, kaip nematomas žmogus.“ Toks jausmas yra giliai traumuojantis ir palieka žymę tiek emocinėje, tiek psichinėje sveikatoje.“ Ji pabrėžia, kad vienatvė ir nutrūkusios šaknys dažnai sukelia dar gilesnes problemas. „Emigracijoje dažnas praranda savivertę. Mes jaučiamės, kad kažko vis trūksta: trūksta kalbos, trūksta bendravimo, trūksta savęs pačių. Terapijoje bandome surasti, kas yra žmogaus identitetas, nepriklausomai nuo to, kur jis gyvena. Nes iš tikrųjų, mūsų vertė nepriklauso nuo to, kiek dirbame ar kaip greitai prisitaikome. Ją reikia atrasti iš naujo, savyje.“

Kalbėti nereikia tylėti

Darbas Peterborough mieste, kuriame gyvena didelė lietuvių bendruomenė, Jolitai yra ypatingas ir jautrus. „Peterborough – tai miestas, kur dauguma lietuvių atvyksta dirbti fizinius darbus fabrikuose, statybose ar sandėliuose. Daugeliui jų psichoterapija vis dar atrodo kaip prabanga, kažkas, kas skirta ne jiems. Jie įpratę kentėti tyliai, galvodami, kad „su viskuo reikia susitvarkyti patiems“, nes toks mentalitetas išugdytas dar nuo senų laikų.“

Norėdama padėti tiems, kurie negali sau leisti mokėti už privačias konsultacijas, Jolita talkina įvairioms labdaros iniciatyvoms. Šiuo metu ji prisijungusi prie Peterborough esančios YANA (you are not alone) organizacijos, kurią įkurė lietuvė Raimonda Gečaitė. Tikslas - padėti moterims, kurios patiria ar yra praeityje patyrusios smurtą artimoje aplinkoje. „Tokia parama yra gyvybiškai svarbi. Jei nebūtų finansavimo, daugybė žmonių tiesiog neateitų. Matau, kaip tiems žmonėms reikia pagalbos, bet jie dažnai nesiryžta kreiptis. Jie mano, kad terapija – tai silpnumo ženklas. Kartais reikia nemažai drąsos pripažinti, kad tau sunku ir kad tau reikia pagalbos.“ Jolita taip pat rengia seminarus apie psichinę sveikatą, kurie pastaruoju metu sulaukia vis didesnio susidomėjimo. „Į seminarus dažniausiai ateina vidutinio amžiaus moterys. Jos prisėda tyliai, dažnai susigūžusios, bet po truputį pradeda atsiverti. Viena moteris man po paskaitos pasakė: „Mes apie tai niekada nesame girdėjusios. Aš net nežinojau, kad galima kalbėti apie savo jausmus ir kad tai yra normalu.“ Tai mane labai sujaudina ir kartu parodo, kiek dar turime nueiti, kad praplėstume suvokimą apie psichinę sveikatą lietuvių bendruomenėje.“

Jolita pastebi, kad ypač vyresnioji karta psichologines problemas dažnai slepia, kol jos nepasireiškia per fizinius simptomus. „Ateina žmonės, kurie skundžiasi galvos skausmais, nemiga, širdies permušimais, bet gydytojai nieko neranda. Tada paaiškėja, kad tai – nerimas arba depresija, kuri buvo užspausta metų metus. Deja, psichikos sveikata mūsų bendruomenėje vis dar stigmatizuojama. Žmonės mano, kad jeigu tu eini pas psichologą, tai tau „kažkas negerai su galva“. Tai stereotipas, kurį reikia laužyti, nes psichoterapija – tai ne apie „problemas“, o apie rūpinimąsi savimi ir kokybiškesnį gyvenimą.“

Pasak psichoterapeutės, daugelis emigrantų taip pat kenčia nuo vienatvės ir kultūrinio atotrūkio. „Žmogus atvyksta į svetimą šalį, dirba sunkų darbą, dažnai gyvena mažoje bendrabučio tipo patalpoje su kitais. Jis neturi laiko nei sau, nei savo emocijoms. O jeigu dar nemoka kalbos, jis tampa visiškai izoliuotas. Tokiems žmonėms vienintelis būdas pabėgti nuo realybės – alkoholis ar kitos žalingos priemonės. Tai užburtas ratas, kuriame dauguma sukasi metų metus, nes nežino, kaip iš jo išeiti.“

Psichologinio švietimo sklaida yra vienas iš būdų padėti bendruomenei, sako ji. „Mūsų bendruomenėje reikia daugiau kalbėti apie emocinę sveikatą. Mes, lietuviai, esame stiprūs, darbštūs žmonės, bet turime išmokti, kad stiprybė yra ne tik kentėjimas, bet ir gebėjimas paprašyti pagalbos, kai jos reikia. Kiekviena konsultacija, kiekvienas seminaras yra mažas žingsnis į priekį. Kai moteris ar vyras po užsiėmimo pasako: „Dabar suprantu, kad galiu jaustis kitaip“, aš žinau, kad mano darbas turi prasmę.“

Kai jausmai buvo pavojingi

Sovietinio palikimo trauma, anot psichoterapeutės, vis dar stipriai jaučiama, nors kartais apie ją kalbėti nelengva. „Mūsų seneliai ir tėvai gyveno nuolatinėje baimėje, spaudžiami represijų ir kontrolės. Jie išmoko, kad tylėjimas yra saugiausia išeitis – jei nieko nesakai, nieko nejauti, niekam ir neužkliūsi. Emocijų reiškimas tuo metu buvo ne tik nepraktiškas, bet ir pavojingas. Jei kas nors parodydavo silpnumą ar per daug „išsišokdavo“, to kaina galėjo būti didžiulė.“

Pasak jos, šis nuolatinio slopinimo įprotis tapo tarsi užprogramuota gynybine reakcija, perduodama iš kartos į kartą. „Mūsų tėvai dažnai nemokėjo nei kalbėti apie savo jausmus, nei padėti mums suprasti savus. Jei skauda – kentėk. Jei liūdna – neverk. Jei bijai – tiesiog susiimk. Girdėjome frazes kaip „nereikia čia verkti“, „kitiems dar blogiau“ arba „užaugsi, praeis“. Tai tarsi priminimas, kad jausmai yra nereikšmingi, o jų rodymas – silpnumo ženklas.“

Vis dėlto, situacija pamažu keičiasi. Jaunesnioji karta, anot jos, jau kitaip žiūri į emocinę sveikatą. „Dabar jaunimas daug atviresnis. Jie kalba apie depresiją, nerimą, ieško pagalbos ir nebijo pasakyti: „Man sunku, man reikia pagalbos.“ Tai mane labai džiugina. Jie jau turi kalbą, kurią gali naudoti apibūdinti, kas vyksta jų viduje, ir nebemato tame gėdos. Tai didelis žingsnis į priekį.“

Jolita priduria, kad, nors pokyčiai vyksta, vyresniajai kartai dažnai vis dar sunku. „Dažnai girdžiu iš vidutinio amžiaus žmonių: „Mūsų laikais tokių dalykų nebuvo – kažkaip išgyvenom.“ Taip, jie išgyveno, bet kokia kaina? Dažnai tai paliko nematomus randus: lėtinį nerimą, nuolatinį stresą ar net fizinius simptomus. Jie gyvena su įsitikinimu, kad emocijų nereikia pripažinti, nes tai nieko nepakeis. Bet tai netiesa – kalbėti apie savo vidinį pasaulį yra sveika, svarbu ir būtina.“

Anot jos, suvokimas apie emocinės sveikatos svarbą turi tapti bendruomeniniu pokyčiu. „Kai pradedame atpažinti, iš kur kyla mūsų elgesio modeliai, kodėl sunku reikšti jausmus ar pasitikėti savimi, mes pamažu laužome tą sovietinį užsisklendimo ir tylėjimo palikimą. Tai nėra lengva, bet tai įmanoma. Ir tai – mūsų pačių atsakomybė.“

Emocinė sveikata karo kontekste

2022-ųjų vasario 24-oji jai buvo viena sunkiausių dienų gyvenime, sako Jolita. „Kai tik išgirdau žinią apie karą Ukrainoje, visas mano pasaulis sustojo. Atrodė, kad nieko nebegaliu padaryti. Sėdėjau prie kompiuterio, BBC naujienos buvo atidarytos nuolat – refresh, refresh, refresh. Galvojau: „Kaip tai įmanoma? XXI amžiuje? Ir taip arti mūsų?“Nesupratau, kaip galiu gyventi įprastą gyvenimą, kai šalia vyksta tokia tragedija.“

Pirmomis savaitėmis jai pačiai buvo sunku susikoncentruoti į darbą ar kasdienes veiklas. „Jaučiausi bejėgė ir pikta. Tai buvo tarsi panika, kuri užplūsta visą kūną. Maniau, kad turiu daryti daugiau – padėti, aukoti, kažkaip prisidėti. Bet tuo pačiu jaučiausi užspeista ir suparalyžiuota.“

Ji taip pat pastebėjo ryškų skirtumą tarp britų ir lietuvių reakcijų į karą. „Britai žiūrėjo į tai kaip į kažką tolimo, kas vyksta kažkur kitame pasaulio kampelyje. Jie matė tai kaip naujieną, bet ne kaip asmeninę grėsmę. Mes, lietuviai, reagavome visiškai kitaip – jautėme, kad tai mūsų skausmas, mūsų žaizda. Tą dieną mūsų kolektyvinė istorinė trauma tiesiog suaktyvėjo. Juk daugelis mūsų šeimų prisimena, ką reiškia okupacija, bėgimas, prievarta ir netektys. Tai kažkur giliai pasąmonėje, bet karas Ukrainoje tarsi užtrigerino tą jausmą, lyg tai vyksta čia ir dabar, tiesiai šalia mūsų.“

Tokiose situacijose itin svarbu išmokti valdyti nerimą, kad nepaskęstum informacijos sraute ir baimėje. „Pati turėjau sąmoningai stabtelėti ir pagalvoti: „Ką aš galiu padaryti dabar, kad išlikčiau rami ir naudinga tiek sau, tiek kitiems?“ Tai buvo iššūkis, bet būtent tokios akimirkos primena, kaip svarbu turėti bent kelias nerimo valdymo technikas.“

Jolita pabrėžia keletą esminių žingsnių, kaip rūpintis savo emocine sveikata karo kontekste:

  • Riboti naujienų srautą. „Jei nuolat tikrini naujienas, smegenys nuolat gauna streso signalus. Tu pats sau tampi grėsmės šaltiniu. Užtenka kartą per dieną peržiūrėti svarbiausią informaciją.“

  • Fokusuotis į tai, ką gali kontroliuoti. „Negali sustabdyti karo, bet gali rinktis, kaip reaguoti. Ar aukosi, ar prisidėsi savanorystėje, ar tiesiog pasirūpinsi savimi ir savo šeima.“

  • Rasti laiko poilsiui ir psichologinei sveikatai. „Gamta, meditacija, pokalbis su draugais ar tiesiog ramus vakaras be telefono rankose – visa tai padeda kūnui ir protui nurimti. Svarbiausia – neleisti sau „degti“ nuolatiniame streso lauke.“

„Turime nepamiršti, kad mūsų empatija – tai mūsų stiprybė, bet ji gali mus ir išsekinti. Būkime naudingi, bet pirmiausia pasirūpinkime savimi, kad galėtume padėti kitiems,“ – sako Jolita, pridurdama, kad sveika psichologinė būsena yra lyg pirmosios pagalbos taisyklė: „Pirmiausia – užsidėk deguonies kaukę sau.“

Ne prabanga, o būtinybė

„Ši sritis ne tik reikalinga, bet ir prasminga. Mūsų bendruomenei emigracijoje labai trūksta psichoterapeutų, kurie kalbėtų lietuviškai, suprastų mūsų kultūrinį kontekstą ir istorines žaizdas. Kartais vien kalbėjimas gimtąja kalba yra lyg vaistas, kuris padeda greičiau atsiverti ir pasijusti saugiau.“ Jolita ragina visus, kurie svarsto apie psichoterapijos studijas ar nori giliau pažinti save – nebijoti ir bandyti.

Anot jos, emigracijos patirtis dažnai priverčia žmones jaustis kaip medžiai, kurie buvo išrauti iš savo gimtųjų šaknų ir persodinti svetimoje žemėje. „Kai atsiduri naujoje šalyje, atrodo, kad viskas yra laikina. Savo vietos neturi nei darbe, nei bendruomenėje, nei pačiame savyje. Bet tai nereiškia, kad tos šaknys nebeužaugs. Psichoterapija gali padėti suvokti, kad net išrautas medis gali atrasti naują dirvą ir vėl sužaliuoti. Tai procesas – rasti savo vietą pasaulyje, suprasti, kas esi ir ko nori.“

Lietuvė primena, kad emigracijos patirtis dažnai išugdo ypatingą stiprybę ir empatiją. „Žmogus, kuris yra išgyvenęs sunkumus, kuris buvo priverstas prisitaikyti, keistis ir kovoti už save svetimoje aplinkoje, įgauna neįkainojamą gebėjimą suprasti kitus. Tai yra mūsų stiprybė. Bet svarbiausia – šioje kovoje nepasimesti ir neužgniaužti savęs. Rūpinkitės savo psichologine sveikata taip pat, kaip rūpinatės fizine. Tai nėra prabanga, tai būtinybė. Emigracija kartais iš mūsų atima, bet tuo pačiu duoda neįkainojamų pamokų. Mokykimės būti švelnesni sau ir vieni kitiems. Savo pažeidžiamume mes galime atrasti tikrą stiprybę.“

Žmonės ir Istorijos. Projektą dalinai finansuoja Medijų Rėmimo Fondas.

Raktažodžiai: ŽmonėsIstorijosAnglijos Lietuviai

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai