Rugsėjo 6, 2007
SMS - silpnos moters sindromas
LONDONIETĖ, 3
© SXC

Atrodo, kad jau praėjo gyvenimo etapas, kai, ištuštinus pirmą alkoholinio kokteilio taurę, norisi skambinti buvusiems vaikinams, vyriškos giminės draugams ir apskritai visiems vyrams, kurių telefonai išsaugoti mano mobiliajame.

Visuomet maniau, kad tik moteriškas siplnumas verčia geriau jau ištrinti vieną kitą numerį nei šiaip ne taip sudėlioti trumpą žinutę ar, dar blogiau, į įsijungusį balso paštą, stringančiu balsu išlementi: „Tik norėjau paklausti, kaip laikaisi?“ O atsikėlus ryte, skaudančia galva, su siaubu tikrinti, kam ir ko vakar prirašinėjau. 

Žavėjausi vyrišku konkretumu: baigta, vadinasi, baigta. Iki rugpjūčio pabaigos vakaro. Apie pirmą valandą nakties, kai blakstienos jau beveik lietė pagalvę, išgirdau įkyrų „pyp pyp“. „Norėjau tik paklausti, kaip sekasi. Esu visai netoli tavo namų“, - mobiliojo ekrane išvydau John‘o žinutę. 

Jei seniau iš džiaugsmo būčiau pradėjusi lakstyti po kambarį ir, įsijungus romantišką muziką, valandą spoksočiau į jo žinutę, tvardydamasi neskubėti su atsakymu, tai dabar tik truputi nustebau.

 „Neįgnoruok mano žinučių“, - netrukus sekė kita SMS. Mano nuostaba peraugo į nusivylimą: juk taip mylėjau ir žavėjausi John‘o stiprybe. Ir ne vaikiškas žaidimas – tegul laukia, kankinasi – privertė mane išjungti mobilų telefoną. Paprasčiausiai nebeturėjau ko pasakyti žmogui, kuriam seniau kurdavau eilėraščius ir draugėms pasakodavau, kaip įkvepiam vienas kitą bučiuodamiesi. Nebenorėjau nubusti šalia John‘o, nes jis – tik ėjo pro šalį. Tą vakarą ir nuo pat mūsų susitikimo. Nebenorėjau grįžti į skaudančios nuo per daug kokteilių galvos, naktinių spagečių su „Helman‘s“ majonezu ir pastangų prisiminti, kaip grįžau namo laikus. 

„Paskambinsiu ryte, paklausti, kaip laikosi“, - nutariau. Ir kai blakstienos vėl lėtai artinosi prie pagalvės, spėjau pagalvoti, kad aš jau tokia užaugusi.


Raktažodžiai: užrašairomantikameilėsantykiai

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai