Pasaulis mažas. Kartais taip atrodo net Londone. O juk taip dažnai džiaugiuosi, kad čia galima paskęsti žmonių minioje ir  niekuomet nesutikti pažįstamo, su kuriuo keliomis frazėmis apsikeiti tik iš mandagumo, jei nepavyksta apsimesti, kad jo nepastebėjai.

„Juliet! Negaliu patikėti, kad susitikome!” – teko mandagiai sušukti pirmą pavasario sekmadienį. Juliet iš mano gyvenimo dingo prieš gerus trejus metus. Kartu su ieškojimais, ko noriu, kas esu, kur einu. Kartu su padavėjos darbu Cheyne Walk Brasserie restorane. 

Ketveriais metais jaunesnė, šviesiaplaukė britė versdavo sukandus dantis žongliruoti lėkštėmis ir stiklais gėrimų. Ne tik todėl, kad ji jaunesnė, gyvenanti Chelsea rajone, turinti turtingus tėvus, vairuojanti Bentley automobilį, lankanti dainavimo pamokas, balso tembrą demonstruojanti kada tik panorėjusi ir į darbą (renginių organizatorė) ateinanti tik dėl įdomumo. 

Visiškai skirtingas mus tuomet vienijo gražus, iškalbingas, tamsiaplaukis, flirto ir moterų viliojimo meistras, restorano savininkas prancūzas Roberto. Neatsispyriau ir aš sėkme besimėgaujančio vyro kerams. Tuomet su prancūzišku akcentu sakomus komplimentus apie mano dideles, nuostabias, mėlynas akis užsigerdavau jo suplaktais kokteiliais. Ir svaigau. Nuo kiekvieno prisilietimo. Rausdavau, kada visų akivaizdoje, valiūkiškai šypsodamasis jis pareikšdavo: “Pažiūrėkite į Paulę. Ar  ne puikiai ji šiandien atrodo?“ Užsimerkiau. Pasidaviau. Atsidaviau. O atsitokėjusi išvydau, kad Roberto kokteiliai ir komplimentai apsvaigino ne tik mane. 

“Šįvakar su Roberto einame į kiną... Cha, cha, cha. Vakar siautulinga naktis buvo. Užgavau jį ilgaaulio bato kulniuku. Roberto juk taip mėgsta matyti mane lovoje su batais“, - pyškindavo Juliet akylai stebėdama, ar nepratrūksiu, kol vieną dieną išgirdau Juliet raudojimą ir Roberto, tariantį „atkaltą“  frazę – „aš nieko tau nežadėjau“.

Niekada nekovojau ir nekovosiu dėl vyro. Tad pasitraukiau ir tąkart. O sekmadienį netyčia susitikus Juliet jau nebesijaučiau naivi mergaičiukė, pavydinti prigimtinės sėkmės ir įžūlumo. „Na Paulė šiek tiek kuklinasi. Dabar ji naujos knygų parduotuvės-kavinės savininkė. Labai sėkminga“, - žinodama Juliet istoriją dar įsikišo Amelija. 

„Ne tokia aš jau ir sėkminga. Juk tik pradedu“, - papriekaištavau Amelijai kai palydėjome Juliet akimis. Tačiau esu moteriškai tuščia ir nieko nėra maloniau, kai jauti, kad kita moteris tau pavydi. Nesvarbu, kad mano gyvenimas Londone šiuo metu virtęs į „couchsurfing“ įprotį. Ir kai dieną praleidusi prie kompiuterio, vakarais ištuštinu butelį vyno, įsijungiu siaubo filmą ir užmiegu nenusivaliusi makiažo, pagalvoju, ar bent viena moteris pasaulyje man pavydėtų?