Viename name, vienoje laiptinėje gyveno keturios draugės. Jos nuo vaikystės puošdavo Kalėdų eglutę tą pačią dieną, o paskui sugužėdavo viena pas kitą pasigrožėti: tuomet dar visos eglutės kvepėjo mišku ir visi žaisliukai būdavo stikliniai.

Draugės užaugo. Paliko laiptinę ir apsigyveno skirtinguose miestuose. Dvi iš jų jau kelis metus iš eilės puošia plastmasinę eglę, plastmasiniais žaisliukais ir vis neturi laiko prisiminti vaikystės tradicijų. 

Kitos – prieš kiekvienas Kalėdas atidaro senas, stiklinių žaisliukų kupinas dėžes, labai atsargiai, brangindamos, saugodamos, kad nesudužtų jais puošia mišku kvepiančias šakas. Ir būtinai aplanko viena kitą. Kaip seniau, vaikystėje.

Viskas, kas tikra gyvenime – labai trapu ir bet kurią akimirką gali sudužti kaip tie stikliniai žaisliukai nuo Kalėdų eglutės. Bet jie labiau ir džiugina. Tad rinkimės, kas tikrą. Saugokime. Suvyniokime į popieriaus lapus, gražiai sudėkime į seną dėžę, kuri metų metus turi savo vietą palėpėje, o ją ištraukus žinai – artėja Kalėdos.

Branginkime vieni kitus. O jei kartais stiklo šukėmis pabyra gyvenimai – pamažu suklijuokime juos atgal. Na ir kas, kad jie dūžtantys – bet mūsų. Patys tikriausi ir brangiausi.

Jaukių visiems jums Kalėdų,

Londonietė