Nepajaučiu kaip įsispraudžiu į senamadiškai atrodančius drabužius. Pakeliui užvažiuoju pas Ameliją – juk šįvakar einame į Mahiki klubą, kuris labiausiai įžymus dėl įžymių žmonių, ten besilinksminančių princų ir princesių, aktorių ir dainininkų.

“Jau tau paruošiau suknelę, - nužvelgusi mane nuo galvos iki kojų pareiškė draugė. - Atrodai kaip senmergė”. Ak, mano Amelija. Sutinku su ja ir mielai pakeičiu apdarą. Iš tikrųjų, jaučiuosi daug geriau ir pati nesuprantu, kodėl seksualias sukneles nustūmiau į šalį, pasirinkau griežto kirpimo sijoną, juodą palaidinę ir įsisegiau sagę iš močiutės skrynios. Džiaugiuosi, kad draugė šiek tiek stačiokiškai, bet visuomet pasako tiesą. 

Jokių besidriekiančių eilių šį kartą nebuvo. Nesvarbu, kad ketvirtadienio vakaras britams kaip antras penktadienis. Penkiolika svarų už įėjimą nereikėjo mokėti – už mane, Amelija ir dar vieną draugę mandagiai pinigines patuštinti sutiko du pagyvenę vyriškiai, kuriems šiaip klubo durys būtų buvusios užtrenktos. Tad su Mahiki darbuotojo pasiūlyta išeitimi - £75 už penkis asmenis ir durys atviros – šie sutiko negalvoję. Naktinio Londono taisyklės moteris kartais tiesiog lepina: joms beveik niekada nepasakoma 'ne' ir per daug klube gali būti tik vyrų. 

Nereikėjo mokėti ir už šampaną, kurį pasiūlė baltamarškinis blondinas vos tik įžengus pro duris. Į akis jam krito Amelija, bet ji vyriškį paliko šokių aikštelėje netrukus. „Jis eksperto tonu pareiškė, kad yra įsitikinęs, jog aš – striptizo šokėja“, - piktinosi vienoje geriausių viešųjų ryšių kompanijoje solidžias pareigas užimanti draugė. 

Pakraipiusi klubus norėjau nerti į tualetą. Damų kambarį. Teko stoti į eilę. Kad moterų 'kambariuose' visuomet driekiasi eilės  visiems žinoma. Tačiau kai vienos iš kelių durų neprasivėrė gerokai ilgiau, laukiančios damos sunerimo. Pabeldusios į duris apsidžiaugėme sujudėjus rankenai.

Ir čia mano močiutė būtų persižegnojusi: iš moterų tualeto garbanotą galvą iškišo barzdotas vaikinas, išlemeno 'sorry', vėl užtrenkė duris ir toliau lyg niekur nieko kibo į reikalą. O reikalas buvo šviesiais plaukais ir aptemptais džinsais, balta palaidinuke, nuo skryniose patiekiamų Mahiki kokteilių nebeapsiverčiančiu liežuviu ir linkstančiomis kojomis. „Ji tikriausiai biseksuali“, - sušnibždėjo Amelija, kai ta pati šviesiaplaukė praeidama patapšnojo jai per užpakaliuką.

Šampano nusipirkome pačios. „Where are you from?“ - pasiteiravo vyriškis prie baro. „Lithuania“, - mandagiai atsakiau. „You look like one“, - ištarė sarkastiškai, tarytum mano atsakymas jį būtų įžeidęs, ir nusisukęs nuėjo. Nemanau, kad tai buvo komplimentas, jog esu nepakartojama, juk Lietuva – gražuolių kraštas. Greičiau pagiežos kupiname balse nuskambėjusi trumpa nenusisekusios meilės istorija, dėl kurios dabar kaltos kone visos moterys.

Princo nesutikau. Tik dar kartą įsitikinau, kad klubų tamsoje slepiasi ne patys laimingiausi žmonės. Nelaiminga meilė, amžini ieškojimai, sunkumai darbe, abejonės, pagieža, neišsipildžiusios svajonės dažnai sukasi su mumis šokių aikštelėse, o ryte nebūna geriau.