Dar būdama paauglė vasaros atostogas leisdavau keliomis trobelėmis besipuikuojančiame kaime. Pas močiutę. Ganydavau karves, kepdavau bulves laužo žarijose, lakstydavau po miškus pamėlusiomis lūpomis nuo šviežiai skintų mėlynių. Netoli Baltarusijos sienos. Kur vienintelės stilingos merginos būdavo Jolka ir Valka, nes jų nagus matydavau visuomet lakuotus, o lūpas išdažytas. Raudonai.

Tad labai keista girdėti, kai Tadas mane vadina ‚posh‘. Neva esu mergina, kuriai patinka brangūs ir prabangūs restoranai. Esu ‚high maintenance‘, kaip sakoma Anglijoje.
Nepykstu. Ir giliai širdyje net džiaugiuosi, kad gražių vietų Londone žinau daugiau už tikruosius britus. Piano Bar, Primrose Hill, Cheyne Walk Brasserie, Barons Court kavinė..

Kokią vietą bepasakyčiau, Tadui ji atrodo ‚posh‘, o man – įkvepianti, aistringa, įdomi, atpalaiduojanti. Ir jis net nežino, kad kas rytą išbėgu dar drėgnais plaukais, nes negaliu pakęsti ‚feno‘ karščio ir nespėju nusilakuoti nagučių. Visiškai ne ‚posh‘.

Man labai patinka Tadas! Kaip ir vyrai, kurie iš tavęs šiek tiek tyčiojasi ir turi savo tvirtą vyrišką nuomonę. Juk viena iš mano išsiskyrimo priežasčių kažkuomet buvo paprasta: vyras dėl manęs buvo pasiryžęs padaryti bet ką.  Pradžioje glostė širdį atidumas. Vėliau ėmė erzinti pastovus nuolankumas ir jau šimtą kartų girdėtas atsakymas – „jei tik tu nori“. Net mano užgaida lyjant lietui ir siaučiant vėjui   naktį praleisti prie Žaliųjų Ežerų pakrantės sulaukė to paties atsakymo. Juk aš tokia romantiška. Pamenu iki paskutinės minutės tikėjausi, bent jau logiško paaiškinimo, kad nelabai protinga tokiu oru ryžtis panašiai romantikai. Ir tik galutinai įsitikinus, jog mano taip ‚trokštama‘ naktis garantuota, išrėkiau, kad ‚aš nesu dievaitė, kuriai reikia paklusti‘.

Labai žemiški mano norai.  Juoda maža suknelė prabangiame restorane ar paskęsti tarp smilgų parke. Skrydis su pirmos klasės bilietu ar medinės kėdės Vilnius-Klaipėda traukinyje.  Arbata ‚The Ritz‘ ar kavinaitė ‚be pavadinimo‘. Nesvarbu kur, svarbu – su kuo.