Rožinis vakaras Londone. Kai lengvai melsvas dangus išmargintas rausvomis juostomis. Romantiška mano pusė kartais kelia juoką. Kad ir karštą sekmadienio popietę, einant King‘s Road gatve. Niekada nemačiau tokio milžiniško, margo ir taip lėtai žmonių minioje plasnojančio drugelio! 

„Žmonės sustojo ir dairėsi į dangų, ne todėl, kad pastebėjo drugelį, bet todėl, kad  tu užvertei galvą ir ėmei rodyti pirštais“, - pasišaipė iš manęs švedas Justus, kai Amelijai aistringai pasakojau apie  keistą sparnuotį, besisukiojantį 'Sloane reinger‘ių' minioje.

Su Justus susipažinau vadinamame 'house party'. Amelijos pažįstamas italas įtikino, jog tereikia butelio vyno ir geros nuotaikos, kad būtumėme laukiamos mažai pažįstamų kompanijoje. Vietinėje 'off-licence' nutvėrusios butelį 'balto' atsidūrėme internacionaliniame vakarėlyje. Kur visiems visiškai vienodai iš kur esi, bet pirmas klausimas būtinai turi būti apie akcentą, laiką praleistą JK ir veiklos pobūdį. „O ar švedai gerai bučiuojasi?“ – čia pasireiškė mano sarkastiškoji pusė, kai mandagūs klausimai  ir atsakymai vertė žiovauti. Gal pasirodžiau tiesmukiška stačiokė, tačiau netrukus sukomės šokių aikštelėje, tikrindami, ar gerai švedai šoka salsa, tango, ar gerai flirtuoja.

Kitą dieną Old Street‘o banke dirbantis Justus pasiteiravo, kaip lietuviškai pasakyti 'Hello'. Labas. 'Sounds like labios', - internetu atskriejo žinutė. Žodelis 'labios' iškart atsidūrė google paieškos sistemoje. Vaizdai, atsivėrę kompiuterio ekrane, privertė atsilošti kėdėje ir dar kartą prisiminti, kad ne drugeliai minioje aitrina vyrų vaizduotę. Ir apie 'drugelius pilve' kalbasi tik moterys.

Suvokiu kuo puikiausiai, kad romantiškos pusės vyrams kartais geriau nerodyti. Todėl į pasimatymą su Justus ėjau pasislėpusi dalykiniame kostiumėlyje. Giliai širdyje žinojau, kad nieko gero iš tokių pasimatymų nebus. Nepažinsime vienas kito ir trumpam žavėsimės sukurtais paveikslėliais. 

Bet buvo gera su juo permirkti lietuje, vėlų savaitgalio vakarą bandant sustabdyti taksi ant Waterloo tilto. Buvo juokinga, kai pravažiuojanti mašina užliejo mūsų ir taip šlapius siluetus. Buvo svaigu bučiuoti drėgnas lūpas susikurtame siužete. Jaučiau tuos drugelius pilve. Eilinį kartą žliumbiau jiems išskridus. 

Vis dar laukiu to tikro. Kuri jau mačiau Londono gatvėse. Ir tikiu – atskris.