Atgal į Lietuvą: mintys sugrįžus
DOVYDAS KIAULEIKIS,
9
Pamenu tą nuotaikos kreivę, kurią patiria daugelis, pradėjusių gyvenimą svečioje šalyje – euforijos banga pradžioje, o paskui staigus kritimas, kai keiki save čia atvažiavęs, ir, galiausiai, nusistovėjusi kasdienybė. Prieš šešerius metus taip buvo atvykus į Londoną, lygiai taip pat jaučiuosi dabar, grįžęs į Vilnių.
Pačiu laiku parvykau – kai į Lietuvą atkeliavo vasara. Tad kol nereikia skubėti ieškotis darbų, pakanka laiko įsivažiuoti į lietuvišką gyvenimo ritmą, susigaudyti tiek politikoje, tiek kultūroje, nes nors ir sekiau Lietuvos įvykius, tai ne tas pats, kas virti tame pačiame katile su visais. O dar smagiau, kad pakanka laiko atsibūti su šeima, su draugais, visur spėti sudalyvauti: juk vasara Lietuvoje – festivalių metas.
Kaip bebūtų gera čia, vis tik po truputėlį išlenda maži minusai, kurie greitai susikaupia į didelę daugumą. Keletą pavardinsiu – niekur nerandu elektrinio dantų šepetėlio galvučių; nėra gražių, bet ne per brangių baldų; kiekviena banko paslauga kainuoja (net už grynųjų įnešimą į savo sąskaitą reikia mokėti), o alternatyvų nėra, tad vis tiek tenka mokėti; baruose neduoda vandens iš čiaupo; vasarą teatrai nedirba. Vadinkite tai eiliniais skundais, bet savos bėdos – didžiausios.
Vis tik labiausiai pavargau visiems aiškinti, kodėl grįžau. Iš pradžių reikėjo paaiškinti tėvams ir draugams Lietuvoje, tada draugams, likusiems Londone. Bet tai buvo tik pradžia, nes dabar kiekvienas darbo interviu, kiekvienas pokalbis su nepažįstamais prasideda nuo to paties klausimo: „Kodėl grįžai?“ Grįžau, nes norėjau, nes traukė namai ir savas miestas. Toks paprastas atsakymas, bet daugeliui jo nepakanka. Vieni negali suprasti, kodėl metei „gerą“ gyvenimą ten, kiti džiaugiasi ir klausia, koks mano planas gyvenimui Vilniuje.
O Vilniuje labiausiai žavi miesto mažumas. Viskas taip arti ir net nuo Senamiesčio iki Konstitucijos prospekto pėsčiomis – tik 20 minučių. Čia draugai gali užbėgti pas tave po darbo puodeliui kavos – nereikia to planuoti prieš kelias savaites. Londone dažnai rengdavome dinner parties, bet svečiai išsiskirstydavo iškart po 23 val., kad spėtų į paskutinį traukinį. Vilniuje dažnai tą patį dinner party pradedame beveik vienuoliktą – nes grįžti namo net ir naktį neužtrunka poros valandų.
Kalbant apie vakarėlius, Vilniuje žymiai lengviau paprastiems mirtingiesiems sudalyvauti kokiame „vipiniame“ vakarėlyje ir susipažinti su įdomiais žmonėmis. Per Naujojo Baltijos Šokio festivalio uždarymą susipažinau su paskutinio spektaklio aktorėmis iš Islandijos, vakarėlis baigėsi mano namuose ketvirtą ryto ir taip prasidėjo nauja draugystė.
Kitas žavus dalykas, kurį įvertinau pagyvenęs svetur – lietuvių tiesmukiškumas (gerąja prasme). Kai tavęs klausia, kaip tau sekasi, pašnekovas lauks atsakymo, nes jam įdomu. Jei neįdomu, tai ir neklaus. Ir šiaip nelabai mes mėgstame tuščiažodžiauti (angl. small talk) - net su nepažįstamais esame atviri ir nesibodime rimtų temų. Ne apie orą kalbame, o apie natų knygyną, apie gerus žurnalus, apie vaikų auginimą, apie partijas. Visos šios temos – iš pokalbių su nepažįstamais žmonėmis laukiant eilėje ar važiuojant autobusu.
Vasara baigėsi ir mano „įsivažiavimo“ laikotarpiui atėjo galas. Laikas pulti į darbus ir vykdyti tą gyvenimo Vilniuje planą. Labiausiai laukiu, jog nustotų svyruoti nuotaikos, ir to šimtaprocentinio jausmo, kad dabar mano namai čia. Kad nebeužkluptų daugiau mintys iš serijos: „Ką mes padarėme?!” ar „Visada galima šokti į lėktuvą ir grįžti“. Bet kad visada liktų pasigrožėjimo jausmas žvelgiant į Vilniaus bokštus nuo kokios kalvos.
Pačiu laiku parvykau – kai į Lietuvą atkeliavo vasara. Tad kol nereikia skubėti ieškotis darbų, pakanka laiko įsivažiuoti į lietuvišką gyvenimo ritmą, susigaudyti tiek politikoje, tiek kultūroje, nes nors ir sekiau Lietuvos įvykius, tai ne tas pats, kas virti tame pačiame katile su visais. O dar smagiau, kad pakanka laiko atsibūti su šeima, su draugais, visur spėti sudalyvauti: juk vasara Lietuvoje – festivalių metas.
Kaip bebūtų gera čia, vis tik po truputėlį išlenda maži minusai, kurie greitai susikaupia į didelę daugumą. Keletą pavardinsiu – niekur nerandu elektrinio dantų šepetėlio galvučių; nėra gražių, bet ne per brangių baldų; kiekviena banko paslauga kainuoja (net už grynųjų įnešimą į savo sąskaitą reikia mokėti), o alternatyvų nėra, tad vis tiek tenka mokėti; baruose neduoda vandens iš čiaupo; vasarą teatrai nedirba. Vadinkite tai eiliniais skundais, bet savos bėdos – didžiausios.
Vis tik labiausiai pavargau visiems aiškinti, kodėl grįžau. Iš pradžių reikėjo paaiškinti tėvams ir draugams Lietuvoje, tada draugams, likusiems Londone. Bet tai buvo tik pradžia, nes dabar kiekvienas darbo interviu, kiekvienas pokalbis su nepažįstamais prasideda nuo to paties klausimo: „Kodėl grįžai?“ Grįžau, nes norėjau, nes traukė namai ir savas miestas. Toks paprastas atsakymas, bet daugeliui jo nepakanka. Vieni negali suprasti, kodėl metei „gerą“ gyvenimą ten, kiti džiaugiasi ir klausia, koks mano planas gyvenimui Vilniuje.
O Vilniuje labiausiai žavi miesto mažumas. Viskas taip arti ir net nuo Senamiesčio iki Konstitucijos prospekto pėsčiomis – tik 20 minučių. Čia draugai gali užbėgti pas tave po darbo puodeliui kavos – nereikia to planuoti prieš kelias savaites. Londone dažnai rengdavome dinner parties, bet svečiai išsiskirstydavo iškart po 23 val., kad spėtų į paskutinį traukinį. Vilniuje dažnai tą patį dinner party pradedame beveik vienuoliktą – nes grįžti namo net ir naktį neužtrunka poros valandų.
Kalbant apie vakarėlius, Vilniuje žymiai lengviau paprastiems mirtingiesiems sudalyvauti kokiame „vipiniame“ vakarėlyje ir susipažinti su įdomiais žmonėmis. Per Naujojo Baltijos Šokio festivalio uždarymą susipažinau su paskutinio spektaklio aktorėmis iš Islandijos, vakarėlis baigėsi mano namuose ketvirtą ryto ir taip prasidėjo nauja draugystė.
Kitas žavus dalykas, kurį įvertinau pagyvenęs svetur – lietuvių tiesmukiškumas (gerąja prasme). Kai tavęs klausia, kaip tau sekasi, pašnekovas lauks atsakymo, nes jam įdomu. Jei neįdomu, tai ir neklaus. Ir šiaip nelabai mes mėgstame tuščiažodžiauti (angl. small talk) - net su nepažįstamais esame atviri ir nesibodime rimtų temų. Ne apie orą kalbame, o apie natų knygyną, apie gerus žurnalus, apie vaikų auginimą, apie partijas. Visos šios temos – iš pokalbių su nepažįstamais žmonėmis laukiant eilėje ar važiuojant autobusu.
Vasara baigėsi ir mano „įsivažiavimo“ laikotarpiui atėjo galas. Laikas pulti į darbus ir vykdyti tą gyvenimo Vilniuje planą. Labiausiai laukiu, jog nustotų svyruoti nuotaikos, ir to šimtaprocentinio jausmo, kad dabar mano namai čia. Kad nebeužkluptų daugiau mintys iš serijos: „Ką mes padarėme?!” ar „Visada galima šokti į lėktuvą ir grįžti“. Bet kad visada liktų pasigrožėjimo jausmas žvelgiant į Vilniaus bokštus nuo kokios kalvos.
Straipsnio komentarai
-
visada ieskau zodziu kaip paaiskinti ,kodel norisi po 5 metu gyvenimo Vokietijoje sugrysti atgal i Lietuva , ir tai yra teisybe : kultuta , zmoniu tiesmukiskumas .... Vilniaus "mazas" grazumas , bet baisu palikti ir vel pabegti is ten kur viska turi ,pradeti be nieko...O TAIP ZAURIAI TRAUKIA ATGAl I LIETUVA kad netgi sirdi skauda
-
Išvažiuodama iš Anglijos labai bijojau, kad pasiilgsiu tos šalies, to gyvenimo ir laikui bėgant grįšiu atgal, bet vos tik iškėlusi koją iš mikriuko ir pataikiusi į koją į purviną sniegą supratau, kad ten negrįšiu NIEKADA! Ir nesvarbu, kad tiek neuždirbu, kad neturiu mašinos, kad kas savaitę nevažiuoju į koncertus.
-
Pazistamas jausmas.Ir nuotaiku svyravimai ir klausinejimai"kodel grizai?", po metu grizimo neiskenciau ir grizau atgal i Londona, gal del to, kad reikejo susivokti ko is tiesu norisi. Sekmes ir stiprybes autoriui :)))
-
Nuotrauka rodo, kad zmogus gyvena Vilniaus Vartuose, Gyneju 14? Prikolas tame, kad pirmame aukste -ir musu ofisas :) Tai zmogus gyvena tikrai normaliai, nors as rinksciausi ramesme vieta :) Sekmes!
-
gerai parasytas straipsnis. butu idomu suzinoti, kaip seksis toliau. Linkiu sekmes
-
Net neisivaizduoju, kaip as taip galeciau imti ir pradeti viska is naujo LT. mano gyvenimas UK. Tikrai visa gyvenima susikuriau ir tikrai tikrai nebenoreciau gristi. Mano namai cia. Bet linkiu dideles sekmes ir dideles stiprybes!
-
Linkiu tau sėkmės! Manau tavo apsisprendimas teisingas ir as tave puikiai suprantu ir palaikau, nes man teko ta pati patirti kai grizau is svetur po daugelio metu!
-
kaip sava ir kaip pazistama, bet tas svyravimas po puses metu dar didesnis ir kas dien norisi sokt i lektuva, nors ten geriau tik finansiskai, bet ne emociskia-psichologiskai...
-
Linkiu tau sekmes! Tikiuosi viska susideliosi kaip tsu reikia. Aisku, kekvienam savo.
-
Linkiu tau sekmes! Tikiuosi viska susideliosi kaip tsu reikia. Aisku, kekvienam savo.
-
kaip sava ir kaip pazistama, bet tas svyravimas po puses metu dar didesnis ir kas dien norisi sokt i lektuva, nors ten geriau tik finansiskai, bet ne emociskia-psichologiskai...
-
Linkiu tau sėkmės! Manau tavo apsisprendimas teisingas ir as tave puikiai suprantu ir palaikau, nes man teko ta pati patirti kai grizau is svetur po daugelio metu!
-
Net neisivaizduoju, kaip as taip galeciau imti ir pradeti viska is naujo LT. mano gyvenimas UK. Tikrai visa gyvenima susikuriau ir tikrai tikrai nebenoreciau gristi. Mano namai cia. Bet linkiu dideles sekmes ir dideles stiprybes!
-
gerai parasytas straipsnis. butu idomu suzinoti, kaip seksis toliau. Linkiu sekmes
-
Nuotrauka rodo, kad zmogus gyvena Vilniaus Vartuose, Gyneju 14? Prikolas tame, kad pirmame aukste -ir musu ofisas :) Tai zmogus gyvena tikrai normaliai, nors as rinksciausi ramesme vieta :) Sekmes!
-
Pazistamas jausmas.Ir nuotaiku svyravimai ir klausinejimai"kodel grizai?", po metu grizimo neiskenciau ir grizau atgal i Londona, gal del to, kad reikejo susivokti ko is tiesu norisi. Sekmes ir stiprybes autoriui :)))
-
Išvažiuodama iš Anglijos labai bijojau, kad pasiilgsiu tos šalies, to gyvenimo ir laikui bėgant grįšiu atgal, bet vos tik iškėlusi koją iš mikriuko ir pataikiusi į koją į purviną sniegą supratau, kad ten negrįšiu NIEKADA! Ir nesvarbu, kad tiek neuždirbu, kad neturiu mašinos, kad kas savaitę nevažiuoju į koncertus.
-
visada ieskau zodziu kaip paaiskinti ,kodel norisi po 5 metu gyvenimo Vokietijoje sugrysti atgal i Lietuva , ir tai yra teisybe : kultuta , zmoniu tiesmukiskumas .... Vilniaus "mazas" grazumas , bet baisu palikti ir vel pabegti is ten kur viska turi ,pradeti be nieko...O TAIP ZAURIAI TRAUKIA ATGAl I LIETUVA kad netgi sirdi skauda
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta