Pamenu dienas kai dar ne taip skubėjau.

Kai laiko turėdavau tiek daug, kad ramiai gurkšnojama arbata Užupio kavinėje atšaldavo, o šalia čiurlianantis upeliukas atrodydavo toks greitas. Kai nuklysdavau į mažiausias senamiesčio gatveles, nebijodavau paklysti, pavėluoti ir su draugėmis klaidžioti po sostinės gatves. Šiaip sau. Dėl malonumo.

Dabar kaltinu laiką Londone. Kad jo nėra. Kad nespėju. Ir tik laukdama traukinio pastebiu, kad jau ruduo, kad reikia pirštinių, kad būtų smagu su Amelija ieškoti to 'pub'uko' su židiniu Mayfair rajone, į kurį ji netyčia kažkuomet užklydo, surado ir pametė tarp mažų Londono gatvelių.

“Tu atrodai atsiribojusi ir susikoncentravusi tik ties savimi”, - gavau draugės laišką. Kalbamės su Amelija mobiliuose telefonuose paliktomis žinutėmis. Stebiu žmones ir metro sau besišypsanti mergina kažkodėl primena vieną žiemos vakarą. Kai  Amelija, Simona, Agnė ir aš bandėme įsivaizduoti save po dešimties metų. Tuomet norėjau namo viduryje miško, dviejų šunų, penkių vaikų ir didžiulio 'džipo'. Draugių norų sąraše pamenu karjeras didžiuliuose miestuose. Snigo. Ir pasvajoti buvo galima. Prabėgus dešimčiai metų karjera atrodo lengviau pasiekiama nei  svajonių namas.

“Kartais atrodome atsiriboję. O iš tikrųjų pavargę, įsimylėję, nespėjantys”, - rašau Amelijai ir negaliu prisiminti, kada paskutinį kartą  sėdėjome ant suoliuko South Bank'e stebėdamos praeivius, minioje ieškodamos istorijų ir to vaikino su margu šaliku, šviesiais plaukais, kavos puodeliu rankose, iš kuprinės kyšančiu Financial Times laikraščiu ir ramiu žvilgsniu. Nepamenu, kada sukomės ant prakaitu nulietos Salsos šokių aikštelės ar gurkšnojome kokteilį prabanga spindinčiame Beach Blanket bare. Sekmadieniais ieškodavom antikvarinių sagių mažuose Londono senienų turgeliuose ir pažadėjom būtinai nusipirkti botus, kad net ir lietui lyjant galėtume gėrėtis lietaus plaunamais Londono parkais.

Nėra laiko net įsimylėti ir plepėti apie vykusius ar nelabai pasimatymus. Arba susipykti dėl niekų ir bėgti į skirtingas puses planuotam vakarėliui dar net neprasidėjus.
Šalia eilės aukštakulnių batelių neliečiami stovi mano žali Hunter botai. Londone lyja. Ir laiko yra tik pagalvoti, ką šiuo metu veikia mano draugės.