Anglų socialinė „stereotipinė“ išmintis byloja, kad aukštiesiems visuomenės sluoksniams priklausančios ledi nedėvi juodos spalvos drabužių.

Aristokratų privilegija – balta ir kreminė spalvos, šviesūs, pasteliniai atspalviai. Fenomeno priežastis banaliai paprasta ir buitiška – svarų preciziškai neskaičiuojantys turtingi anglai gali sau leisti keturis kartus per mėnesį valyti baltą švarkelį cheminėje valykloje.

Atrodytų, Sičio bonusų laikais šis reiškinys turėtų išnykti. Visuomenės nuomonės tyrimais nustatyta, jog kiekvienas, daugiau nei 30 tūkstančių per metus uždirbantis taip vadinamas „jaunasis profesionalas“, mažiausiai 100 svarų per mėnesį skiria drabužių valymo paslaugoms. Jei norite tuo įsitikinti, pabandykite atsikelti ankstėliau šeštadienio rytą ir nuvažiuokite į prašmatnesnį rezidentinį miesto rajoną (Hampstead, Kensington, Chelsea ir pan.) išgerti kavos.  

Maždaug tarp 8 - 9 valandos iš tvarkingomis terasomis išrikiuotų baltų namų vienas po kito, nešini glėbiu per darbo savaitę sudėvėtų marškinių, ima rodytis Londono ekonominės galios kūrėjai – kitaip dar vadinami „auksiniais trisdešimtmečiais“ – Sičio bankininkai, finansų makleriai, teisininkai ir įvairiausio pobūdžio analitikai. Atidžiau patyrinėję, pastebėsite, kad juos sieja ir daugiau bendrų bruožų. Pirmiausiai, nuo per savaitę suvartoto alkoholio kiekio patinę veidai - šios, mūsų akimis žiūrint, eilinės išgertuvės po darbo Londone vadinamos „socialinių kontaktų užmezgimu“. Antra, nerūpestinga, o kartais net netvarkinga, vadinama, savaitgalio išvaizda, kurios būtini atributai yra „tiesiai iš lovos“ (angl. Out of Bed) stiliaus šukuosena, nuskalbti džinsai arba raudonos, žalios ar net geltonos spalvos laisvalaikio kelnės ir sportiniai marškinėliai. Ir jokių švarkų ar marškinių – nebent iš jų nuskalbimo laipsnio aiškiai matyti, kad jie toli gražu neskirti dėvėti darbe.  
 
Žinoma nerašyta taisyklė, kaip atskirti tikruosius Sičio ofisuose dirbančius profesionalus nuo taip vadinamų „savaitgalio bankininkų“. Pastarieji high street‘o parduotuvėse įsigytais kostiumais išsidabina būtent savaitgaliais, mat likusią savaitės dalį priversti dėvėti darbo uniformas ar kitus neelegantiškus darbo drabužius. Taigi, jų noras pasipuikuoti etiketėmis pateisinamas. Tačiau būtent tai juos ir skiria nuo tikrųjų Londono Sičio „berniukų“. Pastarųjų, pasibaigus penktadienio darbo dienai, neįvilksi net į prabangiausią Giorgio Armani eilutę.  
 
Bet grįžkime prie aristokračių ir jų ištikimybės baltai spalvai. Tikriausiai pamenate spaudoje plačiai nuskambėjusią istoriją, kai viena iš priežasčių, privertusi princą Viljamą nutraukti santykius su savo drauge Kate, buvo įvardintas panelės Midlleton „ekscesyvus potraukis“ juodai spalvai...Atrodo, kad konservatyviosios anglės šį sezoną bus priverstos prikąsti liežuvį ir išduoti baltą spalvą: remiantis vienu autoritetingu savaitgalio leidiniu, kiekviena save gerbianti moteris šį sezoną privalo įsigyti mažiausiai... penkias juodas suknutes. Kiekviena jų skirta atspindėti skirtingas daugialypės moters asmenybės puses – įgimtą eleganciją, jaunatvišką žaismingumą, klasikinį santūrumą ar subtilų aistringumą. Ir nesvarbu, kad kiekviena jų, ypač jei viliojanti vėsaus šilko ar sunkaus satino žvilgesiu iš Prada, Moschino ar Balenciaga vitrinų, prilygsta solidžiai investicijai į kokios nors antraeilės kompanijos akcijų paketą.  
 
Maža juoda suknutė, kurią 1926 metais išpopuliarino Coco Chanel, nesiruošia „išeiti iš mados“. Naujausios tendencijos tik patvirtina kadaise „Vogue“ pranašautą amžiną juodos suknutės diktatą – ir vienos šiandien toli gražu nebepakanka. Jei mados ekspertai mums rekomenduoja įsigyti mažiausiai penkias, kiek juodų suknučių turės spintoje mūsų anūkės?