Baltas, nei rūgštus, nei saldus, tirpstantis burnoje, primenantis vaikystės atostogas pas močiutę kaime. Jei paklausite lietuvių, ką tai primena, kiekvienas nedvejodamas atsakys – varškės sūrį. Užsieniečiams šis produktas gali atrodyti kiek neįprastas, tačiau, norint pažinti lietuvišką virtuvę, jo būtina paragauti.
Ne veltui Europos Komisija prieš gerus metus varškės sūrį įtraukė į saugomų produktų sąrašą. Jis tapo trečiuoju lietuvišku saugomu produktu Europos Sąjungoje. Tai reiškia, kad šis produktas išsiskiria specifinėmis ypatybėmis ir kokybe, yra gaminamas pagal autentišką receptą.
Toks produktų pripažinimas stiprina gamintojų ir šalies įvaizdį, puoselėja senąsias tradicijas. Specialiu ženklu pažymėto produkto pavadinimas yra saugomas nuo piktnaudžiavimo šia nuoroda ir vartotojų klaidinimo, suteikia pirkėjui informaciją, kad tai išskirtinis gaminys. Visa tai sukuria produktui didesnę pridedamąją vertę.
Žinia, Lietuvoje varškės sūris dvaruose buvo gaminamas jau viduramžiais. Gamyba nėra itin sudėtinga, bet reikalaujanti nemažai rankų darbo. Kaimuose iki šiol varškės sūris gaminamas dažnuose namuose. Tai yra neatsiejama Lietuvos kulinarinio ir tautinio paveldo bei įvaizdžio dalis. Lietuviai didžiuojasi, galėdami užsieniečiams pasiūlyti tai, ko nerasi tokiose sūriais garsėjančiose šalyse kaip Prancūzija ar Italija.
Jam suteikta Saugoma geografinė nuoroda. Ant šio produkto etiketės nurodomas šalies, o ne regiono pavadinimas todėl, kad varškės sūris tradiciniu būdu gaminamas visoje Lietuvoje. O seną jo kilmę įrodo tai, kad toks sūris buvo paplitęs tik buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centrinėje dalyje – dabartinės Lietuvos, Baltarusijos teritorijose ir šalia esančios Lenkijos dalyje.
Pats melžiu, pats spaudžiu
Varškės sūrį galima rasti kone kiekvienoje parduotuvėje. Itin vertinamas yra smulkiųjų gamintojų siūlomas šis skanėstas. Tarp jų galioja toks principas: „Pats melžiu, pats spaudžiu, pats maitinu. Smulkusis sūrininkas gerbia save ir sūrių valgytoją. Gerbia aplinką, neteršia gamtos nei žalinga chemija, nei plastmasinėmis atliekomis“.
Vilniuje galima aptikti sūrių turgelį dviejose vietose: sekmadieniais nuo 10 iki 13 valandos Vilniaus gatvėje esančiame salotų bare „Mano Guru“, ketvirtadieniais nuo 11 iki 17 val. Užupyje įsikūrusiame Tymo turguje. Čia gurmanai gali rasti lietuvių sūrių įvairovę, pradedant tradiciniu varškės ir saldaus karvės pieno sūriais, baigiant pagal prancūziškas tradicijas pagamintais ožkos ir avies sūriais.
Jau 15 metų Varėnos rajone sūrius gaminanti ir juos atvežanti į sostinės turgelius Ginta Novikevičienė pasakojo, jog pastaruoju metu grįžtama prie tradicinio varškės sūrio. Prieš tai daug populiarumo sulaukė šviežio pieno sūris, kuris pagal išvaizdą nelabai skiriasi nuo varškinio, tačiau neturintis gilių tradicijų. „Saldaus pieno sūrį galima gaminti iškart pamelžus karves“, – pasakojo sūrininkė Ginta.
Šviežias pienas užkaitinamas (tuo pat metu pasterizuojasi) ir rūgšties pagalba sutraukinamas. Nuo sūrininko išmonės priklauso kuriuo momentu pradėti ir baigti traukinimą, kad išgautų ypatingą tekstūrą, švelnumą ir pieno aromatą. Tinka kaip desertinis su saldžiais pagardais , taip pat ir žolelėmis ar kitais prieskoniais, gali būti kepintas ar rūkytas. Jis yra kiek geltonesnis, nei varškės sūris, kadangi turi daugiau riebumo – apie 20 proc. Jį rekomenduojama suvalgyti per tris paras.
Tuo tarpu varškės sūris yra baltas ir liesesnis – apie 14 proc. riebumo.
VISĄ STRAIPSNĮ RASITE: Good Mood Travel Magazine