Išvažiuoti gyventi svetur – nėra paprasta. Kalbu ne apie kokias nors biurokratines kliūtis, bet apie pasiryžimą pakeisti visą gyvenimą: aplinką, kultūrą, užsiėmimą. Nepaisant su tokiais pokyčiais susijusių nuogąstavimų, nerti į nežinią ryžtasi daugybė žmonių - kas nevilties ar skurdo pastūmėtas, kas 'žalesnės žolės' paieškų vedinas, o kas nuotykių pristigęs ima ir nusiperka bilietą į užjūrius. Nevisiems vienodai išvykus ir sekasi. Štai, dvi trumpos istorijos, apie emigranto duonos ragavusius lietuvius. 
 
Trisdešimt penkerių metų Gedmina Londone gyveno kiek ilgiau nei trejus metus. Aukštąjį išsilavinimą turinti moteris Lietuvoje dirbo vienoje švietimo įstaigoje. Uždarbis nebuvo labai didelis, tačiau stabilus, o ir aiškiai normuotas darbas nelabai vargino. Bėgo metai, o Gedmina tebegyveno su mama - nelengvo būdo mergina neturėjo daug draugių, nesisekė ir meilės reikalai. Pamažu Gedminai ėmė atrodyti, kad laimę ras tik išvykusi – naujame mieste būtinai bus daugybė naujų pažinčių, o už darbą pagaliau bus mokami geri pinigai. Angliškai nekalbančią moterį Londonas pasitiko kaip ir daugelį kitų, panašių atvykėlių: šaltu lietumi, didelėmis nuomos kainomis ir nekvalifikuoto darbo pasiūlymais. Trejus metus Geda dirbo valytoja. Viešbučiuose, o kartais – privačiuose namuose. Anglų kalbos ji beveik nepramoko, tad geresnio darbo rasti nepavyko. Lietuvoje mažai draugų turėjusiai merginai Anglijoje bendrauti beveik nebuvo su kuo, tad niūrios nuotaikos, nuovargis, artimųjų ilgesys ir apatija čia grauždavo gerokai smarkiau. Gedmina kaltino šalį, kuri neva nesirūpina atvykėliais, norinčiais dirbti, nemėgo kitataučių, nemėgo ir lietuvių, neva jie vienas kitam tik gerklę perkąsti taikosi, dėl kiekvieno svaro. Galų gale ji neteko darbo, badavo, puolė į depresiją, ir tik artimųjų padedama, visa išsekusi grįžo į tėvynę.  
 
Erika gyvena viename Londono lofte jau ilgiau kaip dešimtį metų. Panevėžyje užaugusi mergina visuomet mėgo naujoves ir iššūkius, tad baigusi mokyklą ir pasimokiusi universitete nusprendė, kad Lietuvos vandenys jai per seklūs. Kartu su bičiuliu išvykusi mergina iš pradžių gyveno iš santaupų ir visą dėmesį skyrė anglų kalbai – ją pramokusi, versdavosi įvairiausiais darbais: padėdavo senukams apsipirkti ir susitvarkyti, dalyvavo meno projektuose, pasinaudojo net savo pomėgiu fotografuoti – viename iš kambarių įrengė mini studiją ir darydavo fotosesijas. Bendrauti mėgstančios merginos draugų ratas sparčiai plėtėsi, tad liūdėti dėl Lietuvoje likusių artimųjų nebuvo kada, o ir aplankyti, bent dukart per metus, juos pavykdavo. Dabar Erika dirba vienoje iš nevyriausybinių organizacijų ir planuoja tolimesnę karjerą Anglijoje. Sako, kad grįžti gyventi į tėvynę tikrai neketina. 
Foto: h.koppdelaney/Flickr
 
Dvi moterys – ta pati šalis, ir taip skirtingai susiklosčiusi pažintis su ja. Kaip nutiktų jums - kol kas nežino niekas, tačiau akivaizdu, kad išvažiavimas į kitą šalį – sudėtingas psichologinis ir emocinis procesas, su kuriuo tenka susidurti kiekvienam, nusprendusiam bandyti sukurti gyvenimą kitur ar laikinai išvažiuoti uždarbiauti.  
 
Nežinia – štai kas gąsdina labiausiai. Todėl šįkart – apie tai, kas laukia naujai iškepto atvykėlio, nepriklausomai nuo jo lyties, rasės, tautybės ar išsilavinimo – apie adaptacinį laikotarpį ir jo ypatumus. „Žinojimas nepadės išvengti adaptacijos, tačiau suvokdami, kad tai, ką išgyvenate, yra normalu ir natūralu, jausitės geriau“, - apie dr. Dennis Hunt prisitaikymo teoriją pasakoja Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė psichoterapeutė Daiva Balčiūnienė. 

Taigi, įsivaizduokime, kad Petras apsisprendė išvykti ir apsigyveno Didžiojoje Britanijoje. Pirmasis etapas, kurį jis išgyvens, vadinamas atvykimo arba medaus mėnesio etapu. Petras džiaugsis, kad nugalėjo visus išvykti trukdžiusius sunkumus, žavėsis nauja aplinka. Jo nuotaika greičiausiai bus pakili ir džiugi, nes Petras tiki, kad čia, naujoje vietoje, jo laukia šviesi ateitis, geras darbas ir uždarbis. Šiuos jausmus sustiprina pirmasis atlyginimas, tarsi patvirtinantis, kad viskas klostosi pagal planą. Petras greičiausiai stebėsis, kaip viskas nauja ir gražu, džiaugsis draugiškais, besišypsančiais žmonėmis, nors, žinoma, šiek tiek nerimaus (ypač, jei atvyko dar neturėdamas darbo), ar pavyks prisitaikyti, rasti gerą darbą, ilgėsis artimųjų ir draugų. Vis dėlto šiame etape neramios mintys ateina tik kartais, o pagrindinę vietą jausmuose užima euforija. Jai slūgstant, pasak psichologės psichoterapeutės D. Balčiūnienės, stiprėja žmogaus abejonės, kalbos barjeras ir kultūros skirtumai ima vis labiau erzinti. Tad ir mūsų Petras vis dažniau susimąstys, ar teisingai pasirinko, išvažiuodamas iš tėvynės, kartais liūdės tarsi prarastos praeities, ilgėsis įprastų dalykų, susidūręs su pirmaisiais sunkumais svetur.  
 
Kai šios mintys nustelbs tik atvykus atsivežtus 'rožinius akinius', Petras bus atkeliavęs į antrąjį adaptacijos periodą – realybės. Čia Petras aiškiai supras, kad jo lūkesčiai, kuriuos turėjo atvykdamas, ir tikrovė – du skirtingi dalykai. Kuo didesni, nerealesni buvo lūkesčiai, tuo skaudesnis gali būti susidūrimas su tikrove. Petrą užgriuvusios buitinės bėdos – buto paieškos, mokesčiai, netesėti darbdavio pažadai, naujo darbo paieškos, sveikatos bėdos, išgąsdina ir sustiprina pojūtį, kad ir šioje šalyje sunkumų ne mažiau, o gal net daugiau, nei tėvynėje. Nusivylimui didėjant, svarstyklės apsiverčia ir vis labiau įprastos tvarkos ir artimųjų besiilgintis Petras pradeda pykti ant tų, kurie pasakojo, kaip svetur yra gera ir lengva gyventi, ir ant tų, kuriems prisitaikyti jau pavyko. Tikėtina, kad Petras (ypač jei socialinis jo statusas, lyginant su turėtu Lietuvoje, smarkiai pasikeitė) ims gailėtis to, kad išvyko, ir idealizuoti praeitį tėvynėje. Pavyzdžiui, indų plovėju virtęs buvęs inžinierius vis dažniau klaus savęs: „ką aš čia darau?!?“ Ir net džiaugsmas dėl uždirbtų pinigų greičiausiai nenustelbs natūralaus nusivylimo.  
Foto: Flickr

Svarbu nepamiršti, kad visą tai išgyventi – visiškai normalu, kad taip nutinka kone kiekvienam išvykusiam. Kiek tęsis šis etapas, priklauso nuo lūkesčių dydžio ir aplinkybių – ar žmogus yra vienas, ar bendruomenėje, kokį darbą jis dirba ir panašiai, tačiau jis tikrai turi pabaigą! 

Pamažu Petras priartės prie trečiojo adaptacijos etapo - kelio išsišakojimo, kur, priklausomai nuo asmenybės tipo, charakterio, auklėjimo, aplinkybių, gebėjimo prisitaikyti ir kitų būdo bruožų, pasuks derėjimosi arba atsiskyrimo keliu. 
 
Labiau savimi pasitikintys žmonės, realistiškiau įsivaizdavę, kur važiuoja, ką darys, ko sulauks, dažnai ima derėtis: „taip, ne viskas yra gerai, ne viskas taip, kaip aš tikėjausi, bet realybė yra tokia, kiek aš ją galiu priimti, kiek keisti, kiek prisitaikyti“. Jei mūsų herojus Petras ims derėtis su aplinka, ras kompromisų, bandys prisitaikyti, galima bus sakyti, kad jis turi realią galimybę sėkmingai įsitvirtinti svečioje šalyje. Sunkumų pastūmėtas jis neatsitrauks, bet stengsis nugalėti sunkumus keliančias kliūtis: mokysis vietinės kalbos, stengsis kuo daugiau bendrauti, įstos į bendruomenę ar ieškos panašių pomėgių turinčių žmonių. Tai nereiškia, kad Petras nebeprisimins jį ištikusių sunkumų, bet savo jėgas jis skirs jiems nugalėti, savo tikslams įgyvendinti, o ne savigailai, pykčiui ar protestui.

Kitas atvejis, pasakoja Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro specialistė, žmonės, kurių lūkesčiai smarkiai viršijo realybę, arba tie, kurie laukia, kol kas nors jiems atneš keptą karvelį ant lėkštutės. Jų nusivylimas būna gerokai didesnis. Jei mūsų menamas Petras būtų toks - jis greičiausiai pasuktų vadinamuoju atsiskyrimo keliu. Akistata su realybe jį pastūmėtų ne keistis, bet pykti, atsiskirti nuo visuomenės, užsisklęsti savyje, prarasti iniciatyvą, pulti į apatiją ir depresiją.

Tokie žmonės dažnai sako: „ai, kam man mokytis tos kalbos, čia viskas – nesąmonė, neišmoksiu aš tos kalbos, o ir darbo negausiu“. Tokių minčių ir jausmų ištiktas Petras kentėtų nuo vienatvės, būtų nelaimingas dabartyje ir dar liūdėtų neva prarastos praeities, ryšių su gimtine. Šie jausmai, nors taip pat natūralūs ir galimi - veda prie užburto rato. Jame įstrigę užsienyje gyvenantys žmonės, deja, nesugeba prisitaikyti, įgyti naujų įpročių, pyksta ant visų ir visko. Psichologai pastebi, kad šį kelią dažniau renkasi tie, kas ir tėvynėje nebuvo patenkinti savo gyvenimu, tačiau dėl nesėkmių dažniau kaltino kitus, nei save. Mat šiuo atveju, kaip žmogus gyvens, labiau priklauso ne nuo išorės sąlygų, bet nuo vidinių savybių, vertybių rinkinio, būdingo konkrečiam asmeniui. Juk nuo savęs nepabėgsi, tad viskuo tėvynėje nepatenkintas buvęs žmogus greičiausiai bus linkęs kaltinti visus, išskyrus save, ir gyvendamas svečioje šalyje. 
 
Po trečiojo etapo Petro laukia paskutinis – ketvirtasis. Jis taip pat gali būti dvejopas – derybas su gyvenimu sėkmingai įveikę išvykusieji pereina į vadinamąją integracijos fazę – jie išlaiko savo tautinį identitetą, tačiau ima pilnavertiškai dalyvauti ir vietinės visuomenės gyvenime. Naujai įgyti įgūdžiai sustiprina jų savivertę ir leidžia siekti tikslų: įsidarbinti geresnėje darbovietėje, gauti didesnį atlygį, leisti vaikus į vietinę mokyklą. Integracijos tarpsnyje Petras galėtų kilti karjeros laiptais, o sėkmė paskatintų jo saviraišką, pojūtį, kad jis gali planuoti ir valdyti savo gyvenimą. Petras jaustų, kad gyvenimas yra prasmingas ir, greičiausiai, manytų turįs dvi tėvynes – tą, kurioje gimė, ir tą, kurioje gyvena dabar. 
Foto: Jody McNary Photography/Flickr
 
Liūdniau sektųsi atsiskyrimo keliu nuėjusiam Petrui. Pasak D. Hunt teorijos, jis pasiektų paskutinę – vadinamąją marginaliazacijos fazę. Čia Petras jaustųsi tarsi 'pakibęs' – nepritapęs naujojoje vietoje, tačiau lyg ir nebepriklausantis šaliai, iš kurios atvyko. Tikėtina, kad Petras būtų jau praradęs pradinį tautinį tapatumą, atsiskyręs nuo visuomenės, tačiau dėl įgūdžių stokos nebūtų tapęs naujos visuomenės ar bendruomenės dalimi. Vieniši ir pikti tokie žmonės ne tik jaučiasi bejėgiai, bet ir rizikuoja susirgti dvasinėmis ir fizinėmis ligomis. Daugelyje miestų yra bendruomenių ir psichologinės ar socialinės pagalbos centrų, tačiau atsiskyrę žmonės retai kreipiasi pagalbos arba, jei ir ateina - pyksta, tačiau užsispyrusiai nenori nieko keisti. Taigi, toks kelias veda į niekur. Todėl, jei žmogus jaučia, kad viskas blogai, viskas nervina, nėra geriau, nei buvo gyvenant Lietuvoje, nors yra ir kur gyventi, ir ką valgyti, viskas vistiek blogai – tai ženklas, kad jis nuėjo ne tuo keliu. Būtent nuo žmogaus priklauso, ar jis pakeis šią situaciją, ar ne.  
 
Tai, kad gyvenantys svetur patiria visokių jausmų, ir tenka daug ką išgyventi, kol prisitaiko - natūralu. Juk keičiasi daug svarbių žmogui dalykų – gyvenamoji vieta, aplinka, draugai. Ar kiekvienas gali adaptuotis užsienyje? Atsakymas – ne. Tačiau dažnai kultūrinis šokas, aplinkos pakeitimas priverčia labiau pajudėti, pasistengti įsilieti į naują gyvenimą, eiti į derybas su aplinka, gyvenimu. Ar verta išvažiuoti? Vienareikšmiškai neatsakys niekas. Psichologė psichoterapeutė D. Balčiūnienė pabrėžia, kad emigraciją derėtų vertinti kaip gyvenimo galimybę. Tai reiškia, kad visuomet yra pasirinkimas - tiek pasirinkimas išvažiuoti, tiek grįžti, nors kai kam gali atrodyti, neva 'grįžti' tolygu 'pasiduoti'. Tai netiesa. Jei yra dėl ko, jei norisi, jei smalsu – būtinai išvykite ir pabandykite gyventi svetur. Žinodami, kas jūsų laukia, lengviau pakelsite su išvykimu ir gyvenimu naujoje vietoje susijusius jausmus. Kad adaptacija būtų lengvesnė, pasistenkite neužsisklęsti – internetas padės nesunkiai rasti netoliese gyvenančių tautiečių ar bendraminčių - bendraukite su jais. Užmegzkite ryšį su vietine lietuvių bendruomene – tai padės nesijausti vienišu, turėsite su kuo pakalbėti lietuviškai, be to, gausite galybę praktinių, su buitimi susijusių ir ypač vertingų patarimų. Kiek galite dalyvaukite visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime, būtinai mokykitės vietinės kalbos – tai padės greičiau tapti pilnaverčiais visuomenės nariais.  
 
Pasistenkite rasti žmogų, kuriam galėsite išsipasakoti apie jausmus, ilgesį, bėdas – statistika rodo, kad depresija dažniausiai suserga tie, kas neturi kur išlieti susikaupusių emocijų. Stenkitės atsikratyti kaltės pojūčio, jei jis jus slegia – pavyzdžiui, jei tėvynėje liko senyvi tėvai, paklauskite savęs, kur būdami galite jiems daugiau padėti ir nepamirškite, kad turite teisę ir į savo gyvenimą. Jei kaltės ar ilgesio nepavyksta nugalėti, pasvarstykite, ko iš tiesų norite, kokio gyvenimo siekiate. Kartais grįžti ir būti arčiau artimųjų gali būti tikrai labai gera išeitis. Mat dažnas galvoja, kad jei jau išvažiavai, tai grįžti gėda, arba jaučiasi turįs visam pasauliui kažką įrodyti. Iš tiesų, į emigraciją galima žiūrėti kaip į gyvenimo galimybę – galiu išvažiuoti, bet galiu bet kada ir grįžti. Juk bet kurioje situacijoje yra pasirinkimas.