Išties, Kalėdos gali ir nieko nesiskirti nuo kitų dienų. Tai gali būti diena kaip visos kitos, kaip šimtai kitų dienų metuose. KITOKIA ją paverčiame mes patys. Laukimu. Ypatingais ritualais. Tradicijomis, kurias perimame iš savo šeimos. O kartais gal jų savo vaikystėje ir neturėjome - tuomet susikuriame patys. Iš to pasiruošimo, iš laukimo, iš kvapų, šviesos, o svarbiausia - iš nusiteikimo, jog tai nepaprasta diena ir gimsta ta ypatinga nuotaika. Tad šiandien apie kelias mūsų šeimos šventines tradicijas.
Kvepiantys namai
Mandarinai. Cinamonas. Gvazdikėliai ir imbieras. Kepančių pyragų ir skrudinamų riešutų. Eglišakių ir sniego. Kepinamų baravykų. Tokie kvapai išnyra mano mintyse pagalvojus apie Kalėdas. Močiutė, šešiskart rankomis persukanti per mėsmalę aguonas “ausytėms”. Nuo to sukimo tos ausytės tampa lyg sakralinėmis, ypatingomis, juk tiek meilės, tiek rūpesčio į jas sudėta.
Valgiai irgi neatsiejami nuo ritualų, nes kai kurie patiekalai valgomi tik kartą metuose (na, neskaitant kūčiukų, kurių jau galima nusipirkti nuo Vėlinių iki Velykų…). Bet auselės su grybais ar aguonomis, iš tetos perimtas aguoninis pyragas su šešiskart sutrintomis aguonomis, spanguolių kisielius, aguonpienis - visa tai ragaujame tik kartą metuose ir tie valgiai, būdami gana neįmantrūs, tampa ritualiniais.
Pižama Kalėdų rytą
Gražią Kalėdų tradiciją turi mano draugė Renata - kas rytą jos šeima po egle randa naujas pižamas (ne, ne su elniais, bet tiesiog jaukias naujas pižamas). Tuojau į jas įsirango ir taip leidžia pirmąjį pusdienį, plėšdami dovanas, griauždami gardėsius ir dūkdami šalia eglės. Graži ir paprasta tradicija, verta nusižiūrėti:)
Photo by Rhaúl V. Alva on Unsplash.
Bičių vaško žvakės
Kalėdų belaukiant, kartu su vaikais iš vaško lakštų ir dagčių suka rankų darbo žvakutes. Šeima susiburia prie stalo ir pakvimpa laukais, pievomis ir medumi. Susuktos žvakės tampa puikiomis kalėdinėmis dovanomis (esu ir aš gavusi).
Imbierinis namelis ir brandintas pyragas
O labiausiai namai pakvimpa Kalėdomis, kai su vaikais imamės meduolių. Juos pradedame pamažėl kepti jau advento metu - ilgai ir puikiai laikosi (žinoma tik tie, kurie pasprunka nuo mažųjų pirštelių:). Be to, garantuotas smagus vakaras drauge spaudžiant namelius, žvaigždes, sniego senius ar briedžius iš kvapnios muskatais, imbieru, kardamonu ir dar begale kitų egzotiškų prieskonių kvepiančios tešlos. O jeigu dar puošiant pabarstukais ar cukriniu glajumi. Ir nuostabi dovanos idėja, su kuria niekada neprašausi pro šalį. Kas nevalgo saldumynų, gali jais stalą ar eglutę pasipuošti.
Jau daug metų Kalėdoms iš imbierinės tešlos išsikepame ir savadarbius namelius, kartais kartu su vaikais, o kartais ir viena pati juos išpuošiu. Viduje dar įžiebiu lempučių girliandą (su baterijomis), tuomet atrodo, lyg viduje degtų ugnelė. Prižeriu mini staigmenų, saldainių, suklijuoju sienas saldžiu snieguotu glaistu, išpuošiu sniego varvekliais ir ledinukais. Tuomet išpuoštas namukas laukia Kalėdų. Visada sulaukia (na nebent tik kaip toje pasakoje, nulaužiama kokia saldi čerpelė ar langinių puošmena:) Kam laiko kepimui neužtenka, namelių paruoštukų galima ir nusipirkti - nuo to dekoravimas netampa nei kiek mažiau smagus.
Advento metu jau kelerius metus kepu ir brandintą (2-4 savaites, nelygu kada prieina rankos) džiovintų vaisių ir riešutų pyragą. Kas savaitę sulaistau jį brendžiu ir nokinu savo mylimų žmonių dovanoms.
Čia dar neminėjau iš kalėdinių dėžių traukiamų lempučių ir žaisliukų, gražiausios staltiesės ir nekasdien naudojamų indų. Tai jau turbūt įprastos tradicijos visur. Keli tokie, o gal jūsų pačių sugalvoti ritualai, ir namuose tikrai pakvimpa Kalėdomis. Tikiuosi, tas kvapas lydės mūsų vaikus, net kai jie jau seniai bus nebe vaikai, o turės savų vaikų.
Foto: Unsplash @sam_beasley.
Pasiruošimas ir laukimas
Visko, kas yra svarbu ir reikšminga, dažniausiai, reikia sulaukti. O Kalėdų laukimo laikas yra Adventas. Keturios savaitės: stabtelėti, pamąstyti, susidėlioti, pailsinti sielą, susirinkti save, juk kažkiek vis tiek išsibarsto.
Šiais pertekliaus laikais, kai šokoladas, mandarinai, pyragai ir kepsniai ant stalo gali būti kasdien, kai nebeturime kur sutalpinti visų žaislų, šventę pajusti tampa truputį sunkiau. Man kartais būna šiek tiek liūdna, kad didelė dalis vaikų (ir suaugusiųjų) šiandien turi visko tiek daug ir taip greitai bei dažnai, kad praranda gebėjimą džiaugtis mažais dalykais.
Todėl Advento laikas - gera proga susilaikyti. Kiekvieną Adventą man norisi įprasminti kažkokiu susilaikymu - atsisakyti to, ką aš labai mėgstu. Pavyzdžiui, kelerius metus per Adventą negerdavau kavos ir nevalgydavau saldumynų, šokolado, saldžių kepinių ir bandelių. Šiemet ketinu atsisakyti saldumynų ir pieno. Ir naudinga, ir valią patikrini - o per šventę tie gardėsiai po keturių savaičių laukimo būna beveik verti stebuklo vardo:) Galima atsisakyti ne tik maisto - o, pavyzdžiui, apkalbinėti pažįstamus arba burbėti šeimoje. Visi susilaikymai labai vertingi.
Advento kalendorius
Ar šeimoje yra vaikų, ar jų nėra, labai jaukus ritualas kasryt atversti, atplėšti, atkirpti vieną kalendoriaus lapelį ar maišelį, priartinantį prie Kalėdų. O gal kaip tik - priklijuoti iš veltinio trūkstamą žvaigždelę, vedančią Kalėdų namo link. Staigmena gali tapti ir tiesiog įkvepianti citata dekoruotoje degtukų dėžutėje, mažas gardėsis vaikams, nauja pora kojinaičių arba Kalėdinio pasiruošimo užduotis: išsikepti meduolių, išsirinkti eglutę, pasikabinti girliandą, aplankyti vienišą kaimynę su puodeliu arbatos. Jau nepamenu, kaip buvo be vaikų (tikriausiai, kad niekaip:), bet dabar mūsų mažoji trijulė šių dienų labai laukia - ir jos trumpina nekantrų kelią iki Kalėdų.
Jeigu staigmenos į maišelį ar stalčiuką netelpa (o kai namie vaikų pulkelis, sutalpinti į kalendoriaus langelį jau galima nebent po žirniuką:) - šalia lapelių su skaičiais atsiduria stebuklinga skrynelė, kurioje kas rytą vaikai randa po staigmeną. Pastebėjau, kad Advento dienomis vaikai iš lovų išsirita lengviausiai:) Ir tipena išsyk prie staigmenų dėželės. O ten dedu ne tik gardėsius - puikiomis staigmenomis tampa ir tai, kas būtų kitądien įprasti pirkiniai: nauji dantų šepetukai, nematyta dantų pasta, linksmos kojinaitės, mažas gardėsis, naujas eglutės žaisliukas ar žaismingi pleistrai.
Foto: Unsplash @rosiekerr.
Keturios žvakės
Keturi sekmadieniai iki Kalėdų - keturios žvakės. Taip smagu ir prasminga kas sekmadienį uždegti vis po naują žvakelę, o ir paprasta vakarienė nusispalvina visai kitokia aura, plevenant žvakės liepsnai ant dailaus kvapnaus vainiko (tik atsargiai, jau ne vienai iš mūsų tie advento vainikai tapo gaisro kaltininkais).
Kalėdinės istorijos
Vasarą kažkaip kalėdinių istorijų skaityti nesinori. Bet kai tik pašąla, o gal net ir iškrinta pirmosios snaigės, kai uždegta pirmoji laukimo žvakė - tada jau galima išsitraukti ir kalėdines knygas. Galima jų net ir lentynose nelaikyti - išsitraukti iš palėpės drauge su kalėdiniais žaisliukais. Taip knygos tampa dar išskirtinesnės, laukiamesnės, nes skaitomos tik kartą metuose. Tai gali būti ir “Kalėdų istorija”, kurią mano draugė Asta advento vakarais skaito po skanų gabaliuką su dukromis. Arba “Kalėdų paslaptis” - parašyta kaip advento kalendorius, kiekvienai dienai atveriantis naują paslaptį apie tai, kaip atsirado kalėdos ir įtraukianti į detektyvą.
Labai man patiko kažkieno minėtas ritualas, kurį ketinu prisijaukinti: šventiniu laikotarpiu supakuojama 12 turimų, gal jau ir primirštų, stalo žaidimų. Ir nuo Kūčių iki Trijų Karalių šeima kas vakarą išpakuoja ir valandėlę kartu visi pažaidžia, dovanodami vieni kitiems savo laiką.
Tokios mūsų tradicijos, drąsiai kurkite savąsias. Nes šventė tai ne finišas, prie dovanų eglutės praplėšiant dovanų popierių - tai visa kelionė iki jos. Ir nuo mūsų priklauso, ar ši diena tikrai bus KITOKIA.
Daugiau jaukių idėjų www.kapadovanoti.lt
