Šį rudenį Londono meno pasaulį sudrebino dvi ilgai lauktos parodos – anglų romantiko Williamo Blake'o galerijoje „Tate Britain“ ir prancūzų postimpresionisto Paulo Gauguino Nacionalinėje galerijoje. Du grandai – du skirtingi, savo laikų visuomenės nesuprasti pasaulėvaizdžiai, kuriuos šiandieniniam nepriklausomam individualistui išvysti tiesiog privalu.
Tapytojas, grafikas ir poetas Williamas Blake'as dėl polinkio vaizduoti nežemiškas būtybes savo amžininkų buvo laikomas kone pakvaišusiu. Nors ir atsidavęs religijai, jis itin aukštai vertino nevaržomą vaizduotės laisvę ir su užsidegimu tapė pasakiškus blogio ir gėrio sutvėrimus. Paslaptingi, mitologiški paveikslai „The Ghost of a Flea“ (1819-20) ir „Europe’ Plate I: Frontispiece, „The Ancient of Days“ (1827) yra vieni labiausiai pasaulyje žinomų jo šedevrų, šiuo metu eksponuojami didžiausioje per dvidešimtmetį parodoje, pristatančioje per tris šimtus Blake'o darbų. Tarp jų kabo ir bene jo garsiausios iliustruotos poezijos knygos „Songs of Innocence and of Experience“ (1789) puslapiai, kuriuos pritemdytoje galerijoje su pasigėrėjimu studijavau kartu su būriu kitų romantizmo ištroškusių lankytojų. Apsišarvuokite kantrybe: bestovėdama grūstyse prie paveikslų įsitikinau, jog Blake'as yra šių dienų žvaigždė, iš džiaugsmo turbūt kape besivartanti, nes į jo pirmą asmeninę parodą, 1809 m. surengtą Londono Soho rajone beveik niekas neatėjo ir šitoks komercinis nepripažinimas jam sukėlė didžiulį liūdesį. „Tate Britain“ parodoje atkurta Soho galerijos erdvė leidžia pažvelgti į kai kuriuos kūrinius originalioje aplinkoje ir palyginti jų tuometinį bei šiandieninį reikšmės mastą meno pasaulyje. Įdomus faktas: žiūrėdami į Blake’o reprodukcijas, atsiminkite, jog jas spausdinti padėjo ir netgi spalvino menininko žmona. Iki vasario 2 d., 2020. I: https://www.tate.org.uk/whats-on/tate-britain/exhibition/william-blake-artist
Paulas Gauguinas menininku tapo tik pabuvęs jūreiviu ir prekiautoju vertybinių popierių biržoje. Norėdamas įsitvirtinti Paryžiaus modernistų gretose, savamokslis dailininkas kruopščiai kūrė savo įvaizdį tapydamas ir dovanodamas autoportretus draugams bei nepažįstamiems geradariams. Kai meninė veikla pradėjo reikalauti vis daugiau laiko, savo atvaizdo apsėstas, netgi kaip Jėzų save nutapęs menininkas į aukštumas iškėlė savąjį „aš“ ir, palikęs žmoną bei penkis vaikus, išvyko į Prancūzijos kolonijinę salą Taitį, kurioje tapo kolonizacijos kritiku bei vietinės kultūros aukštintoju. Egzotika persmelkė jo paveikslus, autoportretus pakeitė vietinių moterų portretai ir natiurmortai. Ši paroda, nors ir palyginus nedidelė (apie penkiasdešimt kūrinių), suteikia puikią progą patyrinėti Gauguino portretų evoliuciją. Deja, jo ikoniškiausių darbų neišvydau, bet negalėjau atitraukti akių nuo užburiančia egzotika, ramybe ir meile gyvenimui alsuojančių paveikslų „Woman with a Mango“ (1892) ir „Barbarian Tales“ (1902) bei Vakarų standartams nepaklususių, vietinės kultūros motyvais dekoruotų skulptūrų. Iki sausio 26 d., 2020.I: https://www.nationalgallery.org.uk/exhibitions/the-credit-suisse-exhibition-gauguin-portraits
Živilė Kasparavičiūtė
Tapytoja ir tinklaraštininkė
www.zivilekasparaviciute.com
Insta @artbyzivile
Facebook Art by Zivile Kasparaviciute
