„Londonietės" natūralios kosmetikos ekspertė Kristina Stamp net ir praėjus keletui mėnesiui po atostogų Kuboje vis dar negali atsigauti. Gerąja prasme. Kristina dalinasi įspūdžiais iš bene geriausios jos kelionės ir ragina suskubti vykti į Kubą, kol jos egzotika neišblėso.

Cayo Guillermo - Atlanto vandenyno pakrantė (Autorės nuotr.).

Cayo Guillermo - vandens temperatūra +28 (Autorės nuotr.).

Casa Elios Ramos - mūsų apartamentai Trinidade (Autorės nuotr.).

Nors jau praėjo mėnuo, vis dar bandau atsigauti ir atgauti kvapą po kelionės į Kubą. Įspūdžių užtektų visam gyvenimui, bet jau vėl norisi atgal. Negailestingai kaitri saulė, drėgmė, Atlanto vandenynas ir Karibų jūra, balto smėlio paplūdimiai, griūvanti kultūros sostinė Havana, prancūziškoji Cienfuegos provincija, Trinidado lietuje grožis, romas, Montecristo cigarai, muzika... Bet visgi, giliausią įspūdį paliko žmonės. Nepaprastai nuoširdūs, patikimi, draugiški, besidžiaugiantys gyvenimu.

Trinidadas gražiausias lietuje (Autorės nuotr.).

Nepažįstu nė vieno keliavusio į Kubą ir likusio abejingo šiai unikaliai Karibų salai. Sėdėdama oro uoste pajėgiau galvoti tik apie tai, kaip norėčiau čia pasilikti dar kelioms savaitėms, mėgautis saule ir balto smėlio paplūdimiais, rytais neskubant gerti kalnuose auginamą kavą ir šviežiai spaustas vaisių sultis, o vakare, įsitaisius savo casa terasoje, gurkšnoti Cuba Libre ir laužyta ispanų kalba bandyti susikalbėti su casa šeimininkais.

1921 statytas Palacio Azul, dabar 7 kambarių hostelis Hostal Palacio Azul (Autorės nuotr.).

Keliauti Kuboje lengviau ne manėm, o ir eismas nedidelis, ypač greitkeliuose visai nėra mašinų. Vietiniai mažai keliauja, nes benzinas brangus, o ir ne visi turi turi tokią prabangą - automobilį. Keliaujant iš Varadero iki Cienfuegos, per 4 valandas prasilenkėm gal tik su 10 kitų transporto priemonių ir tai, dauguma turistų nuomotos, ir dar pora arkliukų. Atstumai tiesa, nemaži, tad keliaujant autobusu šiek tiek užtrunka nusigauti iš taško A į tašką B, bet už tai akys pasisotina išskirtiniais vaizdais, važiuojant pro mažus kaimelius, o vairuotojas dar ir sustoja pakelėj iš bobutės pasiimti šviežio pieno. Priedo, pakelėse galima pasigrožėti išdidžiais porevoliuciniais plakatais ir nacionalinio didvyrio Che Guevara šūkiais „Hasta la Victoria Siempre".

Dviratis-Taksi, Havana (Autorės nuotr.).

Havanos kasdienybė (Autorės nuotr.).

Kelionė dviračiais iš Trinidado palei Karibų jūros pakrantę - La Boca miestelis (Autorės nuotr.).

Habana Vieja: vyrukai lošia domino (Autorės nuotr.).

Į kai kuriuos rojaus kampelius nusigauti įmanoma tik su taksi (arba nuomotu automobiliu). Nuostabųjį, Hemingvėjaus novelėje „Salos vandenyne" (Angl. Islands in the Stream) aprašytą balto smėlio paplūdimį Cayo Guillermo iš Trinidado pasiekėm per 4 valanas su vietiniu taksi. O pasisvečiavus nepakartojamo grožio Atlanto vandenyno pakrantėje, su tuo pačiu taksi, 7 valandas keliavom atgal i Havaną.

Playa Pilar - deimanto dulkių baltojo smėlio pakrantė (Autorės nuotr.).

Ši kelionė - turbūt vienas iš smagiausių prisiminimų vien dėl mūsų vairuotojo Mario. Vos įsėdę į taksi supratom, kad savo saugumą atiduodam į šio kubiečio rankas. Saugos diržų - nerasta, o ir vairuotojas visą kelionę bizniavo mobiliuoju ir atrodo pažinojo visus ir visur. Smagiausia buvo bandyti susikalbėti, nes Mario visiškai nekalbėjo angliškai, o mes tik šiek tiek supratom ispaniškai. Aišku, galima samdytis oficialų taksi, bet su vietiniais gi smagiau, be to, uždirbti pinigėliai neina į bendrą šalies katilą. Pakeliui į Havaną mūsų taksi sugedo, tad pakelėj teko persėsti į kitą automobilį. Turbūt jei būtume buvę kitoj šaly, tokie persėdimai būtų gasdinę, ypač, kai neturi žalio supratimo, kur esi ir kur tave veža, bet Kuboje tikrai saugu. Dar niekur nesijaučiau taip saugiai. O be to turizmas - vienas pagrindinių kubiečių pajamų šaltinis, dėl to su turistais čia elgiamsi ypač atsakingai.

Havanos gatvės (Autorės nuotr.).

Havanos gatvės iš Nelson'o kabrioleto (Autorės nuotr.).

Nelson'o 1950ųjų kabrioletas (Autorės nuotr.).

Havana paliko neišdildomą įspūdį. Didinga kolonijinė architektūra tikrai nepaliks abejingų. Visos turizmo pajamos Havanoje skiriamos Habana Vieja atstatymui, bet vos pasukus už senamiesčio, atsiveria tikrasis Havanos veidas. Griūvanti, bet nuostabi architektūra, siauros gatvelės, vietiniai besisupantys kėdėse ir rūkantys cigarus tarpduryje įrengtos parduotuvėlės, kur, beje, pirkom skaniausius ledus, kokius tik kada esu ragavusi. Tad jei norit pajusti Havanos ritmą, pasiklyskit tikrąjame mieste. Ir nepraleiskit progos įkvėpti šiek tik istorijos užsukdami į Revoliucijos muziejų, kur viskas išdėstyta taip vienpusiškai kubietiškai, kad amerikiečiai užsukę į šiuos Prezidentūros rūmus turbūt pasijaučia šiek tiek nejaukiai. Net jei ir nesidomit istorija, užsukit vien dėl pastato grožio - tikrai verta.

Prabanga dvelkiantis ir vietinių Pietų Perlu pramintas Cienfuegos - ideali stotelė prancūziškos architektūros gerbėjams. Asmeniškai mane ypač sužavėjo prabangusis Punta Gorda rajonas su savo baltais jachtų stiebais, salsa klubais, neįprasta architektūra ir, aišku, Cienfuegos įlanka.

Prancūžiškasis Cienfuegos (Autorės nuotr.).

Kas buvę Trinidade, tikrai sutiks su manim, kad tai išskirtinio grožio miestas, grįstas akmeninėm gatvėm, išpuoštas spalvotais nameliais ir apsuptas nuostabios gamtos. Dėl nepakeliamo karščio, dieną praleisdavom savo casa „apartamentuose" ar kur pavėsy, o vakarėjant traukdavom į centrinę aikštę gurkšnoti romo ir klausytis gyvos muzikos. Romas Kuboje liejasi laisvai. Labai retai kur pamatysi, kad kas seikėtų šį gėrimą. Dažniausia laisva ranka pilamas romas greit užpildo pusę stiklinės, o jei patikai barmenui, tai dar ir daugiau gausi, ir tada kiek liko vietos, pripilama vietinės kolos. Dabar sunku kur Londono bare užsisakyti romo kokteilį, nes žinau, kad nebus taip, kaip Karibuose.

Salsos naktis Cienfuegos Klube (Autorės nuotr.).

Saulėtekis iš mūsų Casos balkono, Havana (Autorės nuotr.).

Trinidadas (Autorės nuotr.).

Trinidado gatvės (Autorės nuotr.).

Kurortus rinkitės atsakingai. Jei norit prabangos ir užtikrinto poilsio, rinkitės gerai žinomas viešbučių grandines. Mes nesam dideli kurortų ir viešbučių gerbėjai, bet užsisakyti viešbutį Cayo Guillermo kurorte yra vienintelis būdas pasidžiaugti vienu gražiausių paplūdimių Kuboje ir gal net visuose Karibuose. Playa Pilar baltasis smėlis dar vadinamas deimanto dulkėmis, nes jį paėmus į rankas ir paleidus, smėlis tiesiog išnyksta ore. Vanduo toks skaidrus, kad kai kur žuvytes galima stebėti tiesiog be nardymo įrangos.

Nepakartojama atrakcija - 1950 ųjų kabrioletai. Nors ir labai turistinė pramoga, tiesiog negalėjom atsilaikyti ir net du kartus apsukom Havaną gaudydami vėją reto grožio amerikiečių klasikiniuose auomobiliuose. Pačiame Havanos centre galima šokti į vieną iš daugybės spalvotų kabrioletų ir, pasirinkus maršrutą, lėkti Havanos gatvėmis. Mus taip smarkiai sužavėjo mūsų jaunojo vairuotojo Nelsono gyvenimo istorija, kad norėdami dar daugiau su juo pabendrauti, susitarėm, kad kelionės pabaigoje mus nuvežtų iki oro uosto.

Renkantis gyvenamąją vietą Kuboje, būtinai rinkitės Casa Particular. Gyvenant su vietinais patirsit daug gerų emocijų ir sutiksit nuostabių žmonių, Be to, maistas čia - tikrai pats geriausias.

Išbandykit tikrą kubietišką cigarą. Romeo y Julieta - vienas pigesnių variantų, bet taip pat pasimėgaukit Montecristo arba Cohiba. Nepirkit cigarų gatvėse ir iš tų, kurie prisiekinės, kad jų šeimos narys dirba cigarų fabrike ir iš ten gauna pigesnių cigarų. Cigarų fabrikuose apsauga ypač griežta, tad niekam nepavyktų išsinešti didelio kiekio cigarų.

Kuboje liko dar tiek daug vietų, kurias norėtume aplankyti, tiek dar daug ko pamatyti, tad tikiuosi, kad greitai vėl grįšim į šitą laike įstrigusią salą, kol ji nepradėjo sparčiai keistis.

Daugiau įspūdžių ir nuotraukų iš Kubos rasite Kristinos Stamp kelionių bloge čia.