Yra toks piligrimų kelias, Šv. Jokūbo vardu (isp. El Camino de Santiago) pavadintas. Jis prasideda prie Prancūzijos-Ispanijos sienos, Saint-Jean-de-Pied Port mieste ir tęsiasi 800 šimtus kilometrų per visą šiaurinę Ispanijos dalį. Vieni ten ieško tikėjimo, kiti gydosi sielos žaizdas, daugelis pasiryžta nužingsniuoti tiek kilometrų tam, kad pasiektų Šv. Jokūbo katedrą (isp. Santiago de Compostela), mat tikima, kad prisilietus prie šio šventojo palaikų bus atleistos visos nuodėmės, išsipildys svajonės, o negaluojantieji pagis.

Piligrimams jis žinomas dar nuo viduramžių – apie tūkstantmetį. Juo kasmet ryžtasi eiti daugiau nei 200 tūkstančių piligrimų.

Tačiau Norvegijoje gyvenanti Neringa Vaškytė šimtus kilometrų nueit ryžosi dėl gerokai žemiškesnių kitų priežasčių. “Šis žygis buvo įrašytas mano metų planuose, aš turėjau jį įgyvendinti”, – sako vyriausioji norvergiškos įmonės finansininkė.

Treniruotės Osle
Savo fizinę ištvermę Neringa nusprendė išbandyti dar Norvegijoje – ji sumąstė apsukti ratą aplink sostinę Oslą. Iššūkis, anot merginos, buvo įveikiamas ir per devynias valandas Neringa nuėjo beveik 45 kilometrus, tačiau kitą rytą negalėjo išlipti iš lovos. Naminis eksperimentas pakoregavo keliautojos pirminį planą visus 800 kilometrų Ispanijoje įveikti per dvi savaites. „Po pasivaikčiojimo aplink Oslą supratau, kad toks krūvis būtų per didelis ir neverta savęs taip kankinti. Teko susidėti realistišką žygio planą”, – sako Neringa. Kadangi kelionei galėjo skirti tik dvi savaites, o norėjosi pasiekti taip visų apkalbėtą Šv. Jokūbo katedrą, žygį pradėjo Burgos mieste, nuo iki kelionės tikslo kurio buvo likę 500 kilometrų.

Keliauti vienai - privalumas
Atvykusi į Burgos miestą, Neringa nakčiai užsuko į albergą, piligrimų nakvynės namus, kur pastogę rado su dar dviem bendraminčiais ir pirmiausia gerai išsimiegojo. Vos išaušus, penktą ryto ji jau ėjo magišku, intriguojančiu, įspūdžių ir naujų patirčių teikiančiu keliu. Paprastai mergina į kelią traukdavo apie šeštą ryte ir dienos kelionę baigdavo nuo trijų popiet iki septynių vakare. Tačiau visada – viena.
“Keliauti vienai man buvo privalumas, nes galėjau pasirinkti man priimtiną greitį, nereikėjo prie nieko derintis, todėl eidama skaičiau knygas, klausiausi muzikos, galėjau pabūti su savo mintimis. Tiesą sakant, ten neįmanoma jaustis vienam, nes aplink pilna bendraminčių, prie kurių gali prisijungti kada tik panorėjęs, o paskui vėl tęsti savo maršrutą”, – tikina keliautoja. Per dvi savaites jai teko nemažai įdomių žmonių, su kuriais iki šiol turi ką prisiminti.

Pasiklydo, bet neprašovė
Vis dėlto kelionei įpusėjus Neringa bendrą ritmą ir kalbą rado su kanadiečiu piligrimu, su kuriuo praleido dvi dienas. “Kai jau buvome nuėję 36 kilometrus, o mano bendražygis nebepastovėjo ant kojų, nusprendėme nukirsti kelią tikėdamiesi greičiau pasiekti artimiausius nakvynės namus, tačiau pasiklydome. Galiausiai priėjome žemėlapyje nepažymėtą miestelį, kuriame nėra piligrimų nakvynės namų ir beveik niekas nekalba angliškai”, –  šypsosi Neringa. Ne gana to, mažyčiame miestelyje tebuvo tik vienas viešbutis, o jame tik vienas laisvas kambarys, mat tą vakarą vyko miesto šventė. Malonios vietinės moters globojami jiedu surado nakvynę, o truputį pailsėję bei atsigavę dar ir sudalyvavo tradicinėje ispanų šventėje.

Po paukščių taku
Kartą Neringa į kelią išsiruošė dar neišbrėškus. „Šv. Jokūbo kelias dažnai pavadinamas paukščių taku, mat senovės piligrimams jis atstojo žemėlapį. Niekada gyvenime taip ryškiai ir aiškiai nemačiau žvaigždžių ir paukščių tako, tarsi žvelgčiau į vieną iš galaktikos nuotraukų, išties įspūdinga“, – nutęsia keliautoja.
Daug keliaujanti mergina įsitikinusi, kad Ispanijos kalnai neatpirks Norvegijos kalnų didingumo, tačiau kaip vieną gražiausių atkarpų vis dėlto mini kalnuotas vietoves, nuo kurių atsiveria įspūdingos panoramos. Kelias, kurį nuėjo Neringa, didžiąją dalį buvo gana tolygus, išvingiuotas vieškelių arba atkarpomis driekėsi palei greitkelius. „Kartą per dieną susisiekdavau su savo šeimos nariais tą dieną pavadindama kokiu nors vardu: pelių, avių, karvių, driežų diena. Virtinės! Būdavo eini, žiūrėk stovi koks 150 gandrų arba praskuodžia tuntas kiškių. O kur dar vynuogių, kukurūzų laukai, saulėgrąžų jūra. Gražu, magiška ir neįprasta.”

Vyno ar vandens?
Neringa juokiasi, kad nors vynas Ispanijoje prilygsta vandens kainai, šįsyk teko rinktis pastarąjį, mat be vandens keliaujant liepos mėnesį spiginant saulei neįmanoma. “Bet kurioje kavinėje pietaujant už tą pačią sumą gali nusipirkti vandens arba gauti litrą vyno“, – patikslina mergina. Maistas, kita vertus, nepaliko Neringai didelio įspūdžio – per daug baltos duonos prie visų patiekalų. Keliaujant grožėjosi autentiškais senoviniais Ispanijos miesteliais, senais, kai kur jau begriūvančiais pastatais bei Ispanijos kultūra. Vietiniai žmonės, anot jos, sužavėjo draugiškumu ir noru bendrauti. „Viename miestelyje prisėdus papietauti prie manęs priėjo senukas visiškai nekalbantis angliškai, bet mes prakalbėjome kokia penkiolika minučių, nesvarbu, kad aš nemoku ispaniškai“, – juokiasi keliautoja.

Ketvirtą dieną – stop
Nors Neringa neverkšleno ir nesakė, kad šitoks fizinis krūvis neįmanomas, ketvirtoji kelionės diena buvo sunkiausia. “Nuo pat ryto nesiėjo, skaudėjo visi raumenys ir visas kūnas, todėl tą dieną nužingsniavau tik 29 kilometrus, bet tada ir įvyko persilaužimas“, – sako mergina, daugiausiai per dieną įveikusi net 46 kilometrus. Neringa įsitikinusi, kad įmanoma nueiti ir daugiau, jei tik save tinkamai nuteiksi. „Prieš kelionę maniau, kad visas šis žygis tai – fizinės ištvermės patikrinimas, bet keliaudama supratau, kad tai labiau valios ir užsispyrimo reikalas, saviitaiga. Esu įsitikinusi, kad įmanoma nueiti ir 60 kilometrų, jei tik užsibrėši.
Šv. Jokūbo kelias Neringai pirma tebuvo asmeninis išbandymas ir nuotykis. „Žinoma, turėdama šitiek laiko su savimi, spėjau apmąstyti visą gyvenimą, pasvajoti, prisikurti naujų planų, patyriau tai, ko sėdėdama ofise paprastą darbo dieną nepajusčiau, tačiau tai nei apvertė aukštyn kojom, nei pakeitė mano gyvenimą, greičiau pridėjo aštrų prieskonį prie kasdienybės“, –  tikina mergina.

Nenorėjo grįžti į realybę
„Likus dviem kilometrams iki Šv. Jokūbo katedros pajutau, kad nenoriu, jog tai baigtųsi. Man patiko aplinka, kurioje buvau tas dvi savaites ir aš pati: tokia laiminga, atsipalaidavusi, be didelių rūpesčių“, – sako keliautoja. Anot jos, eidamas išsikrauni, išprakaituoji visus sunkumus ir išsigrynini. „Gal tas paukščių takas siunčia teigiamą energiją?“, – svarsto Neringa. Po kelionės ji vis susimąsto, kad gal kada nors sugrįš kaip savanorė į vieną iš nakvynės namų.

Įdomu:
•    Neringos kuprinė svėrė 8 kilogramus (n)ešama kuprinė negali viršyti 10 -15 proc. keliautojo kūno masės). Joje tilpo 3 poros batų, keletą drabužių, daugiau negu reikėjo dezinfekcinių priemonių, vaistų, pleistrų ir užrašų knygutė.
•    Keliaudama Neringa iš pradžių skaičiavo žingsnius specialiu aparatu, bet jis netruko išsikrauti, o ir vsi skaičiai ten turbūt nebūtų tilpę.
•    9 dieną Neringa rado pirmą pūslę ant kojos piršto – labai apsidžiaugė.
•    Norint gauti piligrimo diplomą būtina nueiti ne mažiau nei 100 kilometrų.
•    Yra keliautojų šį kelią įveikiančių dviračiu, tačiau tikrieji pėstieji piligrimai jų nelabai mėgsta dėl dviratininkų greičio.