Kaip turbūt pasakytų statistinis Lietuvos vyras, visos teatrinės pramogos sukurtos vien tik moterų džiaugsmui. Baletai tam, kad galėtų į valias atsižiūrėti į vyrus, straksinčius su nepatogiomis kolgotkėmis, operos – nes solistų balso dažnis (tiksliau – cypavimai) puikiai tinka tokioms tonacijoms pritaikytoms moterų ausims, teatro spektakliai – puikus pasriūbavimų šaltinis stebint eilinę draminę situaciją.

Bet šį kartą apie tokį žanrą, kuriuo sužavėti galima ir vyrus. Apie miuziklus – vaikiškus, graudžius, gyvenimiškus, romantinius, istorinius ir t. t. Apie tai, ko gimtojoje Lietuvėlėje net neturėjau galimybės pamatyti, o atvykusi į Londoną taip sužavėta likau, kad visiems nesiliauju kartot – kartą paragavęs negali sustot.

Remiantis tarptautinių žodžių žodyno paaiškinimu, „miuziklas (angl. musical) – sceninis muzikinis veikalas, grindžiamas muzikos, teatro ir choreografijos deriniu; operetės atmaina“. Mano paprastu šviesiaplaukišku paaiškinimu, miuziklas – poros valandėlių trukmės šokių, dainų, dialogų samplaika, besivystanti remiantis tam tikra istorija. Kaip minima įvairiuose šaltiniuose, tik tie miuziklai, kuriuose įdėta širdies bei smegenų, ištveria laiko išbandymus. Tad ne veltui vieni jų rodomi ir vis dar beprotiško populiarumo sulaukia, nors jiems daugiau nei 50 metų, o į kitus nevilioja nei pigūs bilietai, nei siūlomi fejerverkai.

Pirmieji miuziklai, manoma, atsirado Graikijoje 5 tūkst. metų prieš Kristų. Žinoma, vadinosi jie visai kitaip, visgi tai jau buvo šokių, dainų, pokalbių derinimas senosiose tragedijose ir komedijose. Kur buvę, kur nebuvę pora tūkstantmečių vėliau įsikišo romėnai, suteikdami miuziklams naują priedą – orkestro akomponavimą. Praėjus daug ir dar daugiau metų vis dar keliamas klausimas, kas visgi yra miuziklas – opera, šokių pasirodymas, spektaklis? Atsakymą į tokį klausimą kaip tik ir atrastumėte apsilankę tradiciniame, viename iš šimto Londone rodomų miuziklų (P.S. atsakymo kokia visgi miuziklo atlikėjų tikroji profesija – šokėjai, aktoriai, daininkai – vis dar neradau ir pati, žinote – pasakykite!).

Vieni didžiausių Londono teatrų, kuriuose galima išvysti miuziklus – West End arba Broadway teatrai. Ilgiausiai rodomas West End teatro miuziklas – „Les Misérables“ (liet. Vargdieniai). Jis nukonkuravo Andrew Lloyd Webber’io miuziklą „Katės“, kurio nuspręsta neberodyti 2002-aisiais, po 21 metų bei 8,949 pasirodymų. Ne paslaptis ir tai, kad dėdė Andrew yra sukūręs ne vieną kitą visame pasaulyje žinomą miuziklą, pvz., „The phantom of the Opera“ (liet. Operos fantomas), kurio pirmą ir antrą dalį galite taip pat čia išvysti.

Patys miuziklai dažniausia būna 1,5-3 val. trukmės, dviejų dalių, kurių pirma neretai tęsiasi trumpiau nei antroji. Pertraukėlės metu galima greitai subėgioti užtraukti dūmą, aplankyti nykštukus ir užsisakyti taurę vyno bare. Jei nepagailėsite £1, galite ir žiūronus išsinuomoti, nes išties pagailėjus svaro kito perkant bilietus ir sėdint paskutinėse eilėse nelabai aiškiai ką ir bematysite. 

Aš per savo susižavėjimo miuziklais laikotarpį kol kas spėjau pamatyti penkis jų: „Dirty dancing“ (liet. Purvini šokiai), „Chicago“ (liet. Čikaga), „Wicked“ (liet. Raganaitė), „Grease“ (liet. Briliantinas) bei “The Lion King“ (liet. Liūtas karalius). Kiekvienas jų – labai individualus, pritaikytas skirtingai publikai. Jei „Chicago“ būtų visai smagi pramoga  paspoksoti į peniurais pasipuošusias moteris ramesniam bernvakariui, tai  miuziklas „Wicked“ pasakoja apie raganaitės savybių turinčią žaliaodę merginą – pramoga šeimai su vaikučiais, bet užplūstantis žiovulys jaunimėliui. Visgi šimtą tūkstančių valandų galėčiau plepėti apie tai, kokį gerą įspūdį paliko „Grease“, „Dirty dancing“ bei visai neseniai matytas „The Lion King“. Taip taip aš, beviltiška romantikė, tikinti gražiomis istorijomis su happy end’u, gal todėl šie miuziklai sukėlė virpuliukus paširdžiuose, o gal ir puikiai pritaikyta muzika,  profesionalūs atlikėjai, dozė humoro kalta, kad stebėjau juos šypsodamasi ir nenustygdama vietoje.

„Grease“ pastatytas dar 1971-aisiais metais, nukelia į tų laikų mokyklą, kurioje karaliavo meilė, greitos mašinos ir rokenrolas. Mokyklinės intrigos, bjauriojo ančiuko virtimas gražiąja gulbe, meilės seilės – ach, tik imk ir dūsauk.  Bet dūsauti nėra kada, žiūrint šį miuziklą juda kojos ir šypsenos siekia ausis, tad pirmyn!

Dar vienas mano matytas miuziklas apie kurį būtinai noriu papasakoti yra „Dirty dancing“. Apsilankymas jame buvo mano gimtadieninė dovana, gal dėl to paliko labai didelį įspūdį. Romantika liejasi per kraštus, aktoriai gražūs nors prie širdies dėk, puikūs šokiai, paprasta kaip dvi kapeikos istorija – gera nuotaika ir įsimintinas vakaras garantuotas.

O iš visų iki šiol matytų miuziklą kol kas didžiausią įspūdį palikęs – „The Lion King“ miuziklas, rodomas Londono Lyceum teatre. Jis pastatytas pagal 1994 metų animacinį filmuką, jungia Elton‘o John‘o bei Tim‘o Rise‘o dainas, puikias aranžuotes, nuostabius balsus, pasakiškus kostiumus, afrikietišką dvasią, gražią istoriją ir saują humoro. Debiutavęs West End‘o Lyceum teatre 1999 metais, miuziklas iki šiol surenka pilnas sales žiūrovų.

Tad nepagailėkite savo laiko, nusipirkite bilietus, pasidovanokite šventę sau, ypač kai tų miuziklų – gyva galybė – kiekvieno skoniui, kiekvieno kišenei. Mano dabartinis tikslas – pamatyti „Les Misérables“. O jūsų?

Puikių pasiūlymų bilietams į miuziklus galima įsigyti čia: