Gūdų vakarą pasiklydau Westminster'yje ieškodama „The Europe House“. Ten įsikūrusioje 12 Star galerijoje vos už kelių minučių turėjo būti atidaroma personalinė Eglės Čėjauskaitės-Gintalės paroda „Žemaitijos balsai ir daiktai“. Keliskart šmėstelėjo mintis, kad gal reikėtų suktis atgal, nes nepažįstamos tuščios gatvės baugino, tačiau užsispyrusi ieškojau reikiamo pastato. Ir labai džiaugiuosi nepasidavusi, nes radusi galeriją joje išvydau tai, kas nuskaidrino tamsų londonietišką rudenį.
Prabangiame „The Europe House“ įsikūrusioje nedidelėje dviejų erdvių 12 Star galerijoje būriavosi tiek lietuviškai, tiek su tobulu britišku akcentu angliškai kalbantys lankytojai, atidžiai apžiūrinėjantys parodos „Žemaitijos balsai ir daiktai“ eksponatus. Šioje personalinėje Eglės Čėjauskaitės-Gintalės parodoje buvo eksponuojami kaklo papuošalai, škaplieriai, segės, medaliai, plaukų puošmenos ir kiti objektai. Preciziškai smulkūs eksponatai sukurti derinant įvairias medžiagas, tokias kaip balintas sidabras, auksas, rūdžių išgraužtas plienas, žalvaris, bronza, mamuto kaulas, virvė, sudūlėjęs audinys. Specialiose ekspozicijai skirtose dėžutėse, pačios parodos autorės vadinamose koplytėlėmis, demonstruojami objektai prilygsta sustabdytoms akimirkoms.
Eglės Čėjauskaitė-Gintalė.
Kaip vėliau Londonietei papasakojo pati menininkė, šią parodą brandino penkerius metus nuo 2010-ųjų, trejus metus ji jau pristatoma įvairiose galerijose: „Po truputėlį ta šviesa, kaip dabar ją įvardiju, prisilietė, kuteno, grimzdino gilyn, dėl ko žodžiai ir mintys išvirto į daiktus, kūrinius. Ši tema stipri, dažnai skaudi, ypač jautri ir galvoju, kad niekad nesibaigianti, nuolat aktuali. Tik mes patys galime prie jos priartėti, taip pat būti nutolę. Bet kai nelinkęs esi žmogus eiti paviršiumi, kas dažnai būtų lengviau, tada ta giluminė šaknų protėvių tema įsuka taip, kad jau ir kitaip nebeįsivaizduoji esant galima. Ir tai nei blogai, nei gerai, tiesiog priimi, kad yra taip, kaip šiuo metu turi būti“, – sakė menininkė.
Kadangi parodai jau daugiau nei aštuoneri metai, pasvarsčiau, ar kūriniai vis dar taip pat artimai rezonuoja su pačia autore. Paklausta, ar nebesinori tokį nemažą laiko tarpą augintos parodos dabar pakeisti, Eglė neslepia abejonių: „Ši paroda yra suformuota, deja, ji negali būti baigtinė. Žinoma, norėčiau keisti bemaž viską, nes visada galvoji, kad gali daugiau. Tačiau paskutiniu metu stengiuosi save priimti ir ne tokią tobulą, kurios, kaip suprantu, niekada ir nebus. Taigi, galvoju, kad išreiškiau tas mintis kaip mokėjau geriausiai. Žinau tik tiek, kad dariau visą tai su didžiule meile. Jaučiausi kaip pieščiau savo geneologinį medį. Todėl palieku šią parodą taip, kaip yra, ir galvoje leidžiu gimti naujiems prasmingiems projektams“.
Juvelyrika - visiems pasaulio žmonėms
Prie kiekvienos koplytėlės pririštas atvirukas su Viktorijos Daujotytės poezijos ištrauka, eksponatuose galima įžiūrėti smulkiu šriftu išgraviruotus žodžius. Netrukus sužinojau, kad pati paroda yra gausiai įkvėpta žemaitiška tarme užrašytos profesorės Viktorijos Daujotytės poezijos. Eglei mintis apie parodą kilo būtent tada, kai jos mama garsiai skaitė tuos eiliuotus tekstus: „Toks gaivališkas pajautimas pagavo. Atrodo, ne apie mano laiką parašyta, bet taip jautru“. Parodos Londone atidaryme su pagarbiu susižavėjimu ir linksmumu stebėjau net lietuviškai nesuprantančius svečius, bandančius tuos atvirukus perskaityti.
Tuomet svarsčiau, ar būtent dėl to kalbos, kultūros barjero nėra sudėtinga bandyti savo kūrinius perteikti užsienio auditorijai, ypač tokios asmeniškos, iš gilių žemaitiškų šaknų išaugusios parodos, kaip „Žemaitijos balsai ir daiktai“. Londonietei pasmalsavus, Eglė papasakojo, kad tokio sunkumo nejaučia: „Žinote, jausmas labai įdomus, kad visi esame tik žmonės ir tema ši bendražmogiška. O jei dar mintimis šiek tiek atsitrauki ir pamatai visus kaip skruzdėliukus, jie tada dar panašesni vienas į kitą, nėra atskirties visi esame susiję. Ir visa kas kaip nors yra dėl abipusio ryšio, savęs pažinimo per kitus, ir kitų pažinimo per save. Dėl meilės kuri visada yra pagrindinė stipriai nešanti energija...“ – pasakojo menininkė.
Tikriausiai dėl to Eglė Čėjauskaitė-Gintalė yra laukiama ir suprantama parodose ir aukcionuose įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. Vis dėlto, menininkė labai prisirišusi prie Lietuvos, savo gimtos Žemaitijos. JI įsitikinusi, kad šaknys yra ypač svarbios, nes viskas, ką gauname, pas mus ateina per istoriją, palikimą, pasakojimus. Eglė, pati būdama visiška žemaitė, šios filosofijos laikosi ir kurdama, ir gyvendama: „Turi jausti begalinę pagarbą praeičiai, privalai atsigręžti į savo šaknis, nesvarbu, kur gyventum“.
Parodos atidarymą vaikinavo sutartinės, atliktos Vėjūnos Žalalytės vedamo sutartinių rato. Neskubėję išsiskirstyti svečiai už valandėlės galėjo išgirsti improvizuotą bisą, prie kurio prisijungė pati Eglė Čėjauskaitė-Gintalė. Išeinančią iš parodos mane trumpam sustabdė britišku akcentu prabilęs vyriškis ir paklausė „So, did you enjoy it?“. „Yes, it was great. Did you enjoy it?“ paklausiau, į ką vyriškis atsakė šypsena ir „I did. It was simply excellent“. Supratau, kad ir kokia kalba ar forma kalbėtum, tave supras, jeigu kalbėsi nuoširdžiai.
Eglė Čėjauskaitė-Gintalė (g. 1978) yra Lietuvos juvelyrė ir konceptuali menininkė. Ji kuria netradicinius, išskirtinius juvelyrikos objektus ir papuošalus iš metalo bei įvairių neįprastų medžiagų. Menininkė pasižymi originaliu stiliumi – menine ir technine kokybe, šilto subtilumo link vedančiu perfekcionizmu ir precizika, pamėgtu aguonos galvutės motyvu ir baltiškais simboliais, mylima nėrimo sidabru technika. E. Čėjauskaitė-Gintalė yra baigusi metalo meno ir dizaino specialybes Vilniaus dailės akademijoje, yra Lietuvos dailininkų sąjungos bei Tarptautinės medalininkų asociacijos Fidem narė.
Į Lietuvos metalo meno sceną atėjusi prieš daugiau nei dešimt metų, per šį laikotarpį menininkė dalyvavo įvairiose grupinėse parodose Lietuvoje, Lenkijoje, Suomijoje, Airijoje, Latvijoje, Rusijoje, JAV, buvo premijuota tarptautiniuse konkursuose, surengė septynias asmenines parodas. Aštuntoji asmeninė paroda „Balsā i daiktā“, Londone pristatoma kaip „Žemaitijos balsai ir daiktai“ (angl. „Stranger Things and Voices of Samogitia“), buvo atidaryta ir Lietuvoje, 2015 metais „AV17“ galerijoje. 2017 metais paroda atidaryta Žemaičių dailės muziejuje ir kartu įprasminta to paties pavadinimo, leidyklos „Porta artis“ išleista knyga.
