Vos pora valandų iš Londono Stanstead iki Nicos ir lėktuvas leidžiasi jachtomis nusagstytoje pakrantėje. Jei apie šalį galima spręsti iš oro uosto – tai sveiki atvykę į snobų pasaulį. Duty free apsipirkinėjimas prilygsta Londono Bond Street prabangių parduotuvių alėjai. Prieš skrydį, spontaniškai, galima užsukti į Hermes rankinės ar skarelės, o lauktuvėms, prašom, dailūs Ladurée makarūnai. Elegantiškus lagaminus čia traukia būriai Joan Collins klonų, nepriekaištingais manikiūrais ir šukuosenomis, languotais tvido švarkeliais ir didžiuliais akiniais nuo saulės. Ak, ta Prancūzijos Rivjeros dvasia. Tačiau mano kelionės tikslas šįkart ne Viduržemio jūros skalaujami krantai, o mimozų miškai. Kiekvienais metais, žiemos pabaigą pietryčių Prancūzijoje skelbia geltonų žiedų kekės, svyrančios vingiuojančių kalvų šlaituose ir ramių akmenuotų kaimų gatvėse.
Bonjour! Automobilių nuomos punkte, primygtinai įsiūlė Peugeot automobilį, na bet jei savaitgalis prancūziškas, tebūnie. Jau sutemus nusigavome iki Saint-Cézaire-sur-Siagne kaimelio Alpių regione, kur mus pasitiko Airbnb tinklapyje nusižiūrėto kotedžo savininkas Frederick’as, kaip dera tikram prancūzui, užsimaukšlinęs beretę. Bandyti susikalbėti su juo beprasmiška, tad bendravome tik susirašinėjant, nes vienas iš puikesnių Airbnb išradimų – tekstą galima rašyti sava kalba ir jis automatiškai išverčiamas į kitą. Baltą Frederick’o džipą akmenuotais takais sekėme kokias penkiolika minučių, kol atsidūrėme, kaip anglai sako, „in the middle of nowhere“. Tokią galybę žvaigždžių aklinoje tamsoje paskutinį kartą regėjau Lietuvoje, rugpjūtį, pas močiutę kaime.
Į kokį Provansą išties patekome pamatėme tik pravėrę langus ryte: tolumoje, tarsi vandeniniais dažais lengvai nutapytas paveikslas, matėsi Alpių kontūrai. Žemiau rikiavosi tvarkingai ant akmenuotų slenksčių susodintų alyvmedžių laukai. Kiemelyje, po vos prasiskleidusį levandų krūmą, zujo nekantriausios bitės, o Frederick’as prisistatė su prancūziška baguette ir naminiais kiaušiniais pusryčiams. Mažiau žodžių, daugiau veiksmų. Tiek daug sutelpa į šypseną ir „merci“.
Mimozų kelias (The Route du Mimosa) driekiasi 130km pro Prancūzijos Rivjeros ir San Tropezo kaimynystėje esančius kaimus. Kelionė prasideda Bormes les Mimosas miestelyje ir tęsiasi per Rayol Canadel sur Mer, Sainte Maxime, Saint Raphael, Mandelieu la Napoule, Tanneron, Pégomas iki Grasse. Iš viso aštuoni sustojimai. Kadangi laiko turėjome vos porą dienų, tad savo mimozų kelią gerokai sutrumpinome, aplankėme tik Tanneron, Bormes les Mimosas ir Grasse.
Kalno viršūnėje įsitaisęs Tanneron - vieta, kurioje galima išvysti daugiausiai mimozų. Aukso spalvos lopais nusėtos kalvos lydėjo kone visos kelionės metu, tad fotoaparatą pasiruošti patariu jau automobilyje. Tik neblaškykite vairuotojų dėmesio, nes keliai čia ne bailiems, siauri, vingiuoti, o nuo slėgio aukštyje kartais užgula ausys. Atvykus dviračio išradinėti nereikia – taikykite į miestelio vidurį, užsukite į turizmo ofisą ir jums išpyškins, ką pamatyti ir kur eiti. „Do you want to go inside mimosas?“, - prancūzišku lipšniu akcentu, mielai netaisyklinga anglų kalba mūsų paklausė asistentė. O taip, dėl mimozų čia ir atvykome. Ji ištiesė žemėlapį, patikino, kad pasivaikščiojimas driekiasi apie 5km ir yra visiškai nesudėtingas. Tik perspėjo, kad nepasiklystumėme, nes ne visur yra aiškios nuorodos. Palinksėję galvomis ir padėkoję nuskuodėm į aukso laukus. Saldžiai kvepiančias mimozas užgožė čia pat augantys eukaliptai. Užmerkus akis atrodė, kad lepinuosi eukaliptais iškvėpintose vonios putose.
Kaip visiškai pagrįstai mus įspėjo turizmo ofise, atsipalaidavę Viduržemio jūros regiono darbuotojai išties neaiškiai sužymėjo tą mimozų taką. Žinoma, prieš nosį turimas žemėlapis nepadėjo ir pasiklydome. Lengvas pasivaikščiojimas parke virto į klampojimą brūzgynais ir kokią valandą klaidžiojimų. Žioplinėjome ne mes vieni, ir kiti lankytojai žvelgė į žemėlapį, gūžčiojo pečiais, vėl žvelgė į žemėlapį, kažką murmėjo prancūziškai. Nuovargį kompensavo geltonuojantys laukai ir į laikinus namus parsitempta pakelėse krūvomis sukrautų nugenėtų mimozų ir eukaliptų puokštė.
TANNERON.
Pasigrožėję Tanneron laukais, pasukome link netoliese esančio Grasse. Tiesa, geltonuojančių mimozų čia nėra tiek daug, tačiau miestelį verta aplankyti kvepalų mėgėjams. Jis garsėja kaip pasaulio parfumerių sostinė. Išmokti parfumerijos meno galima Parfumerijos institute, o trijų tūkstančių metų senumo pasaulio kvepalų istoriją sužinoti tarptautiniame kvepalų muziejuje. Nemokamus muziejus bei turus siūlo ir garsiausi parfumerių namai - Gallimard, Fragonard, Molinard. Rugpjūčio pradžioje Grasse vyksta vienų iš populiariausių kvepalų ingredientų jazminų šventė: miestas padabinamas jazminų puokštėmis, žavios merginos, prisidengusios jazminų motyvais, mėto žiedus į smalsuolių minias, gatvėse vyksta pasirodymai, „gėlių mūšiai“, skamba muzika. Grasse išties kvapniausias Europos miestas ir netgi Chanel N°5 gaminami iš šiame rajone auginamų ir perdirbamų žiedų. Trumpa istorija tokia, kad viduramžiais ši vieta garsėjo odos dirbiniais, kurie, toli gražu, nedvelkė kvapniais aromatais. Jean de Galimard’ui kilo kvepiančių odinių pirštinių idėja. Nuo tada miesto apylinkėse kasmet užauginama tonos įvairiausių žiedų, iš kurių gaminami garsiausi pasaulio kvapai.
GRASSE.
Antrą kelionės dieną paskyrėme Bormes les Mimosas. Sakoma, kad tai vienas iš gražiausių Provanso miestelių. Romantiška vardo dalis ‘les Mimosas’ jam pridėta dėl miestelyje augančių įvairiaspalvių žiedų gausos: čia galima rasti apie 700 įvairiausių augalų ir gėlių bei apie 60 rūšių mimozų. Mimoza – man vienas iš gražiausių medžių, kai kurios jos rūšys dar vadinamos Persijos šilku. Į Pietų Prancūziją 19 amžiuje mimozas iš Australijos turtingiems anglams atvežė anglų jūrininkas, atradėjas kapitonas Džeimsas Kukas. Mimozomis jie išpuošė ir savo Cote d'Azur atostogų namų sodus. Saulėtas vietas mėgstantis augalas netruko išplisti po apylinkes, jį įsimylėjo prancūzai ir šiandien geltonos kekės puošia visą pakrantę.
BORMES LES MIMOSAS.
Neplanuotai ir netikėtai patekome į Mimosų festivalį. Prasidėjus mimosų žydėjimui panašių festivalių galima tikėtis visur, mums korta iškrito Bormes. Tiesą pasakius, nesu minios festivalių mėgėja ir labiau mėgstu ramiai pasivaikščioti, tačiau įdomu stebėti vietinių prancūzų lengvą išprotėjimą. Pagrindinėse festivalio gatvėse visos kavinės, restoranai, suolai, šaligatviai nusėsti žiūrovų. Gatvėse mirga išsirikiavusios gėlių entuziastų komandos, pasiruošusios iškilmingai procesijai. Iš gyvų žiedų sukurtos skulptūros išties įspūdingos, o autoriai pasipuošę atitinkamai. Kaip ir Tanneron planavome užsukti į turizmo ofisą ir iškamantinėti, ką turime pamatyti, tačiau šalia „closed“ lentelės stovėjusi prancūzaitė patarė turizmo ofiso direktoriaus ieškoti tarp procesijos dalyvių. Dar pridėjo, kad jis apsirengęs katino kostiumu.
BORMES LES MIMOSAS.
Nutarėme nerti iš minios ir bent trumpam paklaidžioti po kalno viršūnėje vingiuojančias, viduramžių istoriją menančias gatves. Pastelinių spalvų namai, jų fasadus puošiančios gėlės, apelsinų medžiai, kurių vaisiai, tarsi obuoliai Lietuvoje, prikritę ant žemės, ir, žinoma, geltonuojančios mimozos žydrame dangaus fone. Netgi džiūstantys skalbiniai tokiame peizaže atrodo tarsi meno kūrinys. Laiką Bormes les Mimosas būtent ir rekomenduojama leisti tiesiog plavinėjant po tas spalvingas, siauras gatveles. Gyvenimas čia ne verda, bet lėtai slenka atsipalaidavusiu „Mediterranean“ ritmu. Už kiekvieno posūkio ir kampo – žiedai ir spalvos, tarsi šį pasaulį sugalvojo ne suaugusieji, o iš įvairiaspalvių kaladėlių pastatė vaikai.
Mimozų keliu rekomenduojama keliauti nuo sausio pabaigos iki kovo pradžios Londonietės aprašyta kelionė vyko vasario pabaigoje.
