Grįžusi iš baro, skirtingai nei visuomet puoliau ne prie spintelėse užslėptų šokolado plytelių, o prie rašomojo stalo:

„Tą vakarą viename Londono barų stebėjome regbio rungtynes. Tavo komandai sekėsi žymiai geriau nei manajai. Apsikeitėme keliomis frazėmis ir gal kiek per anksti aš pasitraukiau. Mačiau, kad ieškojai manęs. Paskui išėjai. O mano rankose taip ir liko tau įduoti paruoštas telefono numeris. Jei dar vis norėtum jį gauti - atsiliepk“...

Panašios žinutės jau ne kartą sukosi mano galvoje. Juk taip dažnai pasitaiko, kai nusišypsau aš, nusišypso jis ir taip šypsodamiesi flirtuojame visą vakarą, vildamiesi, jog vienas iš mūsų prieis ir paprasčiausiai pasakys „labas“. Ir kada mano galvoje šelmiškai pradeda suktis mintis, kokius aukštakulnius avėsiu eidama į pasimatymą su juo, nepažįstamasis užsiverčia paskutinį lašą alaus, užgesina cigaretę ir... išeina nepasakęs net „viso“.

Draugė Lina, skirtingai nei aš, jai patikusį vaikiną „griebia“ iš karto. Praleistų šansų ji tikriausiai nesuskaičiuotų nė vieno. Šviesiaplaukė, ilgakojė ji šelmiškai nusišypso, primerkia mėlynas akis ir dažniausiai jau po poros minučių juos sunku įžiūrėti besiglėbesčiuojančius tamsiausiame baro kampe. Gatvėje, autobuse, traukinyje ji tokia pat drąsi. Aš, tuo tarpu, lieku kukli stebėtoja. Ir tik rytiniame metro, vartydama dienos spaudą, suprantu, kad tokių „išsižiojėlių“ apstu. Vienas vaikinas rašo, kad kiekvieną rytą mato žavią panelę įsėdančią į traukinį Mile End stotelėje, bet nedrįsta užkalbinti. Mergina gailisi, kad Portabelo turguje nepaliko telefono jai arbūzą išsirinkti padėjusiam gražuoliui.

Ar tikrai taip lengvai praleidžiame savo šansus? Dėl savo perdėto kuklumo ir senamadiško laukimo, kol kas nors kitas žengs pirmą žingsnį. Parašyta žinutė atsidūrė šiukšliadėžėje: gal tai tiesiog likimas, vėl ir vėl peržiūrintis mano kelyje sutiktus vyrus užbraukia dar vieną raudoną kryželį: ne tas.