Ruošdamasi kelionei į brolio vestuves sukūriau scenarijų: aš stovėsiu nuošalyje ir kaip sulėtintoje romantiško kino scenoje man tiesiai į rankas kris nuotakos puokštė.

Minia išsisklaidys, visų žvilgsniai nukryps į mane, o aš kukliai stovėsiu uosdama baltų rožių kvapą. Tokia graži graži, nepriekaištinga suknele, švelniai šypsodamasi. 

Taip besvajodama vos nenugriuvau viduryje triukšmingos Liverpool gatvės, šį kartą paslydusi ne ant banano žievės, o ant... panaudoto prezervatyvo. „Are you alright?“ – mane už alkūnės sugriebė kostiumuotas Sičio darbuotojas. „I am fine“, - išraudusi išlemenau ir greitakalbe padėkojusi nėriau į Stanstead Express traukinį. 

Kaip kine nuotakos puokštė skrido tiesiai į mano pusę. Tačiau aš negrabiai susigūžiau išsigandusi. Ausyse tik skambėjo raginimai: „Griebk, griebk“! Ir baltos rožės pliumptelėjo prie mano kojų. Jaučiau keistą, paauglišką gėdą, kada norisi atrodyti kuo „kietesnei“ ir bijai džiaugtis, nes nuoširdžias, laimės pilnas akis parodo tik vaikai. 

O dar visai neromantiškas vestuvių rytas. Kada po juodais akiniais norisi pasislėpti nuo visų. Juk vakare, sėdint prie laužo ir sakant tostus už jaunavedžius, nebuvo žmogaus, kuris švelniai pabučiavęs į kaktą pasakytų, „brangioji, tau jau užteks“. Apsvaigusi galiu šokti ant stalo, dainuoti, flirtuoti su vedusiu vyru, pasibučiuoti su nepažįstamuoju ir užmiršti, kad nėra nieko nepatraukliau už per daug šampano išgėrusią moterį. Galiu nuliūdinti brangiausius žmones, vos apsiverčiančiu liežuviu aiškindama, kaip manęs niekas nesupranta, kaip sunku būti vienai ir kaip manęs niekas nemyli. 

Viliuosi, jog broliui vestuvių nesugadinau. Į Londoną grįžau su lagaminu, pilnu mamos virtų uogienių, buteliu „Trejos devynerios“, ryšulėliu mėtų arbatos ir močiutės dovanotu patalynės komplektu. Išlydėta ir mylima, kaip visuomet prisiklausiusi patarimų, kad reikia šiltai rengtis, išsimiegoti, neperšalti, daug ir sočiai valgyti, gerti vitaminus. Grįžau išbučiuota draugų ir artimųjų, bet be nuotakos puokštės.