Jei ne šiuolaikinės technologijos „smegenys“, sekmadienį ir naują savaitę būčiau pradėjusi viena valanda anksčiau. Tačiau suklysti neleido „Nokia“ mobilus telefonas ir „Toshiba“ kompiuteris automatiškai nustatę laiką.

Su geriausia drauge Amelija pirmą žiemos laiko dieną praleidome šlapsėdamos pro rudeniškus lapus nuo dulksnos slėpdamosis po skėčiu. Bandėme surasti jaukų anglišką barą su gardžiu britišku sekmadieniniu kepsniu. „Šis per daug vyriškas ir dvokia alumi“, - suraukiau nosį ties „The Fox“ baro slenksčiu Brompton‘o rajone. Neviliojo net tikrų tikriausias židinys.

Pastaruoju metu jaučiuosi kažkokia rudeniškai rami ir išranki. „Tu su manimi visai nekalbi“, - skundžiasi bičiulė Elė, kai aš tik linguoju galvą, klausydama tarnybinių romanų istorijas. Ji patinka restorano, kuriame dirba, vadybininkui, bet jai patinka vaikinas „iš virtuvės“, o jinai jam nepatinka..

Bet ir aš negaliu pasigirti rudeniškai romantiškais pasivaikščiojimais. Didžiuliai šalikai, nuo šalčio paraudę skruostai, būsena, kai nejauti lietaus lašų, nes šalia yra žmogus, nuo kurio svaigsta galva labiau nei nuo karšto raudono vyno – tik mano galvoje. Iš pasimatymo penktadienį grįžau su didžiule šypsena. Deja, ne todėl, kad suvirpėjo širdis, kai netyčia prisilietėme vienas prie kito. Labiau virpčiojo lūpos stengiantis iš mandagumo neprapliupti juokais, kai anglas Benas itin rimtai dėstė savo planus parašyti knygą apie „zuikį kosmose“. „Rašau ir eilėraščius“, - ištarė svajingai, lyg laukdamas prašymo padeklamuoti kelis. Teko mandagiai sumeluoti, kad šeštadienio rytą turiu labai anksti keltis. 6 valandą ryto. Gal skambėjo neįtikinamiau, nei zuikio kosmose istorija, tačiau buvo nesvarbu.

Finansininku dirbantis Benas tikriausiai tenorėjo nustebinti kūrybingą rašytoją. „Benny.. Bu, bu, bu..“, - dar prieš susitinkant nusiunčiau jam šmaikštų SMS, norėdama parodyti, kokia žemiška esu. Mėgstu kvailas komedijas, pavyzdžiui, „Kaip prarasti vaikiną per 10 dienų“, smagius vakarėlius, kokteilius Londono „lounge‘uose“. Ir labiau nei rimtų pokalbių apie gyvenimo prasmę per pirmą pasimatymą norėčiau juoktis, braidžioti po balas, nerūpestingai tauškėti niekus. Jokių rimtų pokalbių apie nerealizuotas svajones.

Ieškojimai kartais baigiasi neradimu. Po ilgų klaidžiojimų su Amelija grįžome į mūsų jau žinomą vietą. Tik įsitaisiusios krėsluose sužinojome, kad visi sekmadienio kepsniai iškepti, išparduoti ir suvalgyti. Keliauti toliau dėl išsvajotojo patiekalo nebuvo jėgų, tad teko pasitenkinti bulvėmis su sūriu.

Bijau, kad taip nepavargčiau kelionėje į susitikimą su savo žmogumi. Gyvenimas tuomet būtų kaip tos bulvės – gerai iš alkio, bet ne tai, ko norėčiau. O norėčiau sekmadieninio kepsnio su Juo. Paprastos popietės, paprastą rudenį, su paprastu lietum, paprastoje užeigoje, paprastose lėkštėse patiektos nepaprastos meilės istorijos.