Vasario 8, 2017
Valgau be sąžinės graužimo: kaip lietuvei pavyko sukurti Facebook’o mitybos dienoraštį jau turintį beveik 100 000 gerbėjų
NATALIJA VORONINA 1

Kaip suderinti gerą skonį su sveikata? Ar galima valgant sulieknėti? Į šiuos ir dar dešimtis kitų klausimų susijusių su mityba kasdien atsako jau beveik 100 000 gerbėjų Facebook’e turinčio mitybos dienoraščio savininkė, „Valgau be sąžinės graužimo” knygos autorė, Londone įsikūrusi 34-erių Esta Galgatavičiūtė. Prisipažinsiu, šios lietuvės maisto meną stebiu nuo pat jo atsiradimo: prieš keletą metų startavęs dienoraštis jau tuomet patraukė mano akį estetiškose nuotraukose įamžintais patiekalais, į kuriuos pažvelgus kaskart varvindavau seilę.

„Kad ir kaip stengtumėtės, svarstyklės niekuomet nepamatuos jūsų savijautos, stiprybės, savikliovos ir laimės. Tai tik laiptelis, ant kurio užlipus, mums dažnai pasidaro liūdna. Nesivaikykite drastiškų priemonių, sutelkite dėmesį į tai, ką galite nuveikti šiandien dėl savęs, kad būtumėte sveika ir laiminga rytoj. Susitelkite į sveikatą, o ne į nuolatinę svorio kontrolę, nebūkite apsėsti kovos už tobulumą. Geriau gerai, nei tobulai", – pataria lietuvė, kurios receptai šiandien nugula ne tik dienoraštyje, bet ir knygose bei lietuviškuose žurnaluose.

"Niekada nesu pirkusi nė vieno Like. Manau, kad puslapį reklamuoja patys skaitytojai, dalindamiesi mano kūrybos nuotraukomis", - sako Esta. "Niekada nesu pirkusi nė vieno Like. Manau, kad puslapį reklamuoja patys skaitytojai, dalindamiesi mano kūrybos nuotraukomis", - sako Esta.

Kaip atsidūrėte Jungtinėje Karalystėje? 
Į šią šalį atvykau prieš beveik 12 metų. Lietuvoje abu su antrąja puse turėjome darbus, tačiau nenorėjome gyventi su tėvais po vienu stogu – svajojome apie privatumą, laisvę ir naujus potyrius. Tuomet Lietuva buvo visai neseniai tapusi Europos Sąjungos nare, tad atsivėrė galimybės į Angliją nuvykti jau legaliai, kaip tikriems europiečiams – be jokių didesnių problemų. Tai kur,  jeigu ne Londone tų potyrių ir laisvės ieškoti?

Kokį įspūdį Britanija ir, ypač, Londonas jums paliko? 
Kalbant konkrečiai apie Londoną, šis miestas mane dar dabar žavi ir stebina – jis kosmopolitiškas, didingas ir paslaptingas. Gyvendama tiek metų čia, galiu teigti, kad dar ne viską mačiau, ne viską ragavau ir patyriau. Išduosiu paslaptį – niekada nesu buvusi bene žymiausioje universalinėje parduotuvėje „Harrods“, nes buvau įsitikinusi, kad tai tėra parduotuvių, prekiaujančių aukštosios mados kūriniais, meka. Vis pagalvodavau, tai ko ten man eiti? O pasirodo, kad joje produktų ir paslaugų asortimentas kur kas platesnis (labiausiai mane domina maistas, žinoma), tad būtinai apsilankysiu šiais metais.

Kokia veikla užsiėmėte iki „Valgau be sąžinės graužimo“ mitybos dienoraščio sukūrimo? 
Kai susilaukiau atžalos, atsirado keblumų grįžti į prižiūrėtojos darbą viešbutyje, tad vis pagalvodavau, kuo galiu būti naudinga namuose, be to, kad juos puoselėju ir jais rūpinuosi. Bandžiau prekiauti vienos kompanijos produktais (tinklinės rinkodaros principu), tačiau ši veikla man nepatiko ir netiko, o ir įgūdžiais negalėjau pasigirti. Vis linkdavau prie kūrybos, tad pradėjau kurti papuošalus ir dar dažniau sukiotis virtuvėje.

Kokia buvo toji „Valgau be sąžinės graužimo“ istorijos pradžia? 
Po gimdymo buvau priaugusi nemažai svorio, kurio norėjau atsikratyti. Iškankinta dietų ir nuolatinio nusivylimo savimi, tąkart sau tariau: „Viskas, daugiau taip nebegaliu – noriu keisti savo mitybos įpročius, o ne vaikytis mados būti liesai. Noriu valgyti skanų, man priimtiną maistą – valgyti be sąžinės graužimo“. Tuo metu ieškojau bendraminčių, panašaus pobūdžio tinklaraščio ar puslapio socialiniuose tinkluose, radau vos vieną kitą, tačiau nei viename nebuvo jokios informacijos apie mitybos įpročių keitimą. Todėl įgyvendinau šią idėją pati. Taip „Valgau be sąžinės graužimo” tapo virtualiu mano mitybos dienoraščiu.

Jeigu reikėtų apibūdinti šio dienoraščio tikslą ir misiją, kaip tai įvardintumėte? 
Visomis savo lėkštės metamorfozėmis, atradimais bei praradimais dalinuosi su savo puslapio gerbėjais. Virtuvėje ieškau atsakymų į klausimus: ar įmanoma gerą skonį suderinti su sveikata, ar galima rasti balansą tarp sveiko ir skanaus maisto? Kaskart esu laiminga, žinodama, kad dar vienas žmogus, įkvėptas mano minčių ir kūrybos virtuvėje, dietoms pasakė NE bei leidosi į naują draugystę su maistu.

"Po gimdymo buvau priaugusi nemažai svorio, kurio norėjau atsikratyti. Iškankinta dietų ir nuolatinio nusivylimo savimi, tąkart sau tariau: „Viskas, daugiau taip nebegaliu – noriu keisti savo mitybos įpročius, o ne vaikytis mados būti liesai. Noriu valgyti skanų, man priimtiną maistą – valgyti be sąžinės graužimo“. Esta prieš pokyčius ir po. "Po gimdymo buvau priaugusi nemažai svorio, kurio norėjau atsikratyti. Iškankinta dietų ir nuolatinio nusivylimo savimi, tąkart sau tariau: „Viskas, daugiau taip nebegaliu – noriu keisti savo mitybos įpročius, o ne vaikytis mados būti liesai. Noriu valgyti skanų, man priimtiną maistą – valgyti be sąžinės graužimo“. Esta prieš pokyčius ir po.
 

Kokių atsiliepimų sulaukiate iš savo sekėjų? 
Sulaukiu išties daug žinučių iš moterų, kurios nuoširdžiai dėkoja už šį puslapį, kuriame jos randa daugybę idėjų ir įkvėpimo. Be galo malonu, kai ragina nesustoti kurti. Kartą, ilgesniam laikui nieko neviešinusi mitybos dienoraštyje, sulaukiau vienos gerbėjos susirūpinimo, ar man nieko neatsitiko, taipogi rašė, kad laukia sugrįžtant. Išties smagu, kad yra grįžtamasis ryšys. Nėra didesnio atlygio ir geresnio jausmo nei gerbėjų žinutės, kad aš jas įkvepiu gaminti.

Seku jūsų mitybos dienoraštį nuo pat jo pradžios. Tikriausiai nesuklysiu teikdama, kad visą savo auditoriją susirinkote visiškai organiškai: be papildomų reklamų ir  išlaidų? 
Jūs visiškai teisi – niekada nesu pirkusi nė vieno Like. Manau, kad puslapį reklamuoja patys skaitytojai, dalindamiesi mano kūrybos nuotraukomis. Būna dienų, kai matau jog auditorija sparčiai didėja, kartais net pasidaro smalsu, kas kur pasidalino. Todėl esu labai dėkinga visiems ir kiekvienam atskirai. Apie tokią auditoriją tik pasvajoti buvo galima – kurdama puslapį tikėjausi vos vieno kito šimto sekėjų.

Vos kelias asmenukes turinti Esta juokdamasi sako, jog šaukia apie savo aistrą visam pasauliui, bet tam pasitelkia lėkštes, o ne užpakalį. Vos kelias asmenukes turinti Esta juokdamasi sako, jog šaukia apie savo aistrą visam pasauliui, bet tam pasitelkia lėkštes, o ne užpakalį.
 

Kokie jūsų planai „Valgau be sąžinės graužimo” atžvilgiu? 
Reikėtų tinklaraščio, kur patogiau būtų surasti mėgstamus receptus. Daugiau nieko negaliu sakyti, nemėgstu išduoti planų, kai jie dar vos apčiuopiami. Galiu tik užsiminti, kad užvakar į planuotę užsirašiau antros knygos pavadinimą. 

Pasidalinkite mintimis apie savo pirmosios knygos debiutą. Kada supratote, kad esate jai pasiruošusi? 
Kai gavau iš Alma Littera leidyklos atstovės pasiūlymą rašyti knygą, sutikau, bet dar ilgai abejojau, ar aš teisingai pasielgiau ir ar sugebėsiu pateisinti lūkesčius. Kulinarinių knygų šiandien – išties labai daug, tad kažkuo nustebinti ir įtikti skaitytojui yra sunku. Bet tik įpusėjus, supratau, kad vis tik turiu ir žinau, ką noriu pasakyti ir į kokią auditoriją orientuojuosi. 

Nejaugi visais darbais – nuo patiekalų gaminimo iki jų aprašymų bei įamžinimo – knygos kūrybos procese užsiėmėte pati? 
Visais receptų gaminimais, aprašymu ir fotografavimu užsiėmiau pati, tačiau pagalbos visada sulaukdavau, kai reikėdavo išplauti krūvą indų ir suvalgyti pagamintus patiekalus.

Ar gaminti bei fotografuoti mėgote ir anksčiau, ar visgi tai į jūsų gyvenimą atkeliavo tik gimus šios veiklos idėjai?
Gaminti mėgdavau visada, tik patiekalų asortimentas buvo labai skurdus. Gyvenant Londone, kai maisto ir įvairių ingredientų gausa yra ypač didelė, turėjau galimybę visko paragauti, nusipirkti ir eksperimentuoti, tad sukiotis virtuvėje pasidarė dar maloniau. Man tai lyg poilsis ir savotiška meditacija. 

Dėl maisto fotografijų esu kategoriška – jos nebūtinai turi būti darytos su geru fotoaparatu, užtenka ir mobilaus telefono, tačiau nuotraukos turi būti skanios: tvarkingos, estetiškos ir tokios, kurios akims sužadins apetitą, nes nei skonio, nei kvapo juk perteikti neįmanoma.

 

Teigėte, kad ši veikla jums atneša finansinę naudą, o kiek laiko mitybos dienoraščio puoselėjimui tenka skirti? 
Nuspėti nesunku, kad gaminti bei maisto kūrinius dailiai užfiksuoti užima tikrai nemažai laiko. Nors šiuo metu dažniausiai keliu mobiliuoju telefonu įamžintas nuotraukas,  bet užtrunka kol tinkamai parenku apšvietimą, detales ant stalo, reikiamus filtrus koregavimui ir kt. O kur dar savęs tobulinimas ir savišvieta – nuolatos reikia domėtis, kas šiuo metu ant bangos Instagrame ir madinga sveikoje mityboje. Šiuo metu skaitau knygą anglų kalba apie maisto stilizavimą (angl. food styling) ir rašausi idėjas antrajai knygai.

Kaip pasikeitė jūsų požiūris į maistą, į savo kūną ir, apskritai, į gyvenimą?
Teko susidraugauti su maistu iš naujo. Pagaliau supratau, kad norint gerai jaustis, reikia valgyti, o ne atvirkščiai – badauti pasitelkiant dar vieną dietą, kuri suteiks tik trumpalaikį efektą. Atgavau sveiką protą virtuvėje, ir dabar kaip niekada mėgaujuosi maistu, nebijau suvalgyti neva  kažko draudžiamo (pvz. majonezo, duonos ar makaronų) ar pasimėgauti gabalėliu torto. Dar labai svarbu ir vidinis nusiteikimas bei gyvenimo džiaugsmas, gaila, kad tik įkopus į ketvirtąją dešimtį, supratau, kad laimė ir džiaugsmas nematuojami nei gramais, nei kilogramais. 

Kai paprašiau jūsų asmeninių fotografijų, prisipažinote, kad turite jų vos keletą. O štai maisto nuotraukų – tūkstančius. Jūs turite didelę auditoriją bei jau išleistą knygą, visgi apie save pačią viešai pernelyg daug nekalbate. 
Niekada nemėgau fotografuotis, juo labiau selfintis, tačiau dievinu užfiksuoti gražias akimirkas iš savo gyvenimo ir, žinoma, įamžinu maistą (čia jau profesinė liga), kaip gi kitaip? Manau, kad tai milžiniškai auditorijai, kuriai pasakoju apie maistą, ir visas dėmesys sutelktas tik į lėkštės turinį, mano asmeninės nuotraukos nėra būtinos. Gal klystu, bet iki šiol galvoju, kad turiu dalintis tik tuo, ką geriausiai išmanau. Viešai jau pradėjau kalbėti, kai pasirodė knyga, tai neišvengiama, net ir joje yra labai daug asmeniškumų, o ir į jūsų klausimus štai dabar atsakinėju – ir, žinot, visai smagu. Trumpai tariant, šaukiu apie savo tą aistrą visam pasauliui, bet tam pasitelkiu lėkštes, o ne užpakalį (juokiasi).

Mėgstamiausias maisto produktas, be kurio neištvertumėte nė dienos?  
Tikriausiai jau visi mano sekėjai žino – tai kiaušinis.

Mylimiausias receptas. 
Mėgstu labai įvairų maistą ir jo pasirinkimas priklauso nuo nuotaikos. Bet jei šiuo metu kas nors pasiūlytų šimtalapio – neatsisakyčiau.

Lietuviškos virtuvės fenomenas. 
Šaltibarščiai. Neįtikėtina, bet  tarp gana sunkių ir riebių lietuviškos virtuvės patiekalų – tai vienas sveikiausių, kurį valgo ir maži, ir dideli.

 

Mitybos virtuozas, kuris jus įkvepia. 
Įkvėpimas yra nuostabus dalykas, bet mane įkvėpti gali kad ir daugiavaikė mama savo penkiems vaikams kepanti miltinius blynus. Smulkmenos kasdienybėje, šeima, kelionės, žurnalai, knygos. Taip pat žaviuosi lietuviškomis virtuvės divomis – Beata Nicholson ir Agne Jagelavičiūte. Būna mūzos kartais šokoladą ryja kamputyje, tačiau apsilankius pas šias žinomas moteris Facebook’e, įkvėpimas sugrįžta.

Estos Galgatavičiūtės mitybos dienoraštį galite rasti čia: facebook.com/valgaubesazinesgrauzimo

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai